Baltijos jūra yra viena užterščiausių jūrų pasaulyje. Viena pagrindinių problemų, nuo kurios ji kenčia pastaraisiais dešimtmečiais, yra pernelyg didelis patenkančių maistinių medžiagų – azoto ir fosforo junginių – kiekis ir su tuo susijęs eutrofikacijos (vandens žydėjimas) procesas.

Skaičiuojama, kad apie 40 proc. į Baltijos jūrą upėmis sutekančio fosforo ir 60 proc. azoto patenka dėl žemės ūkio veiklos. Azotas ir fosforas įeina į mineralinių trąšų ir gyvulių mėšlo sudėtį. Kai mėšlas ar mineralinės trąšos kaupiamos, transportuojamos ar naudojamos laukams tręšti, didelė dalis jų lieka aplinkoje. Azoto junginiai nitratų ir amonio junginių forma labai lengvai tirpsta vandenyje, todėl su požeminiais vandenimis nunešami į upes. Fosfatai nepatenka į gilesnius žemės sluoksnius, jie nuo laukų paviršiaus nuplaunami su lietaus vandeniu, ypač esant stiprioms liūtims ar tirpstant sniegui. Anksčiau ar vėliau šie junginiai pasiekia Baltijos jūrą. Norint sumažinti Baltijos jūros eutrofikaciją, būtinas aplinkai draugiškesnis ūkininkavimas.

Sprendimų, kaip ūkininkauti kuo mažiau kenkiant Baltijos jūrai, yra ne vienas. Dažnai jie paprastesni, nei Jūs galite įsivaizduoti. Pagrindinės priemonės yra:

1. Dirbamosios žemės dalijimas į „zonas“, t.y. skirtingiems dirbamiems laukams taikomas skirtingas ūkininkavimo intensyvumas. Tokiu būdu išvengiama maistingųjų medžiagų nutekėjimo ir išsaugojama biologinė įvairovė.

2. Šlapžemių tvarkymas (ganymas/šienavimas) gali būti labai efektyvus, būdas mažinant maistingųjų medžiagų nuotekį tiek ūkyje, tiek gretimose apylinkėse.

3. Medžių ir krūmų eilės tarp laukų gali padėti sumažinti maistinių medžiagų nuotekį, be to, tai naudinga vietos biologinei įvairovei.

4. Bendradarbiavimas ir įgūdžių pasidalinimas tarp ūkininkų apie maistinių medžiagų mažinimo priemones gali paskatinti daugiau ūkių taikyti geras iniciatyvas ir palaikyti išradingas praktikas.

Be pagrindinių priemonių taip pat yra gausybė papildomų priemonių, leisiančių kiekvienam ūkininkui jas pritaikyti savo valdomame ūkyje. Štai keletas iš jų:

1. Įrengus daržinę su vientisai moliu ar betonu padengtomis grindimis, būtų išvengiama gyvulių šlapimo prasiskverbimo į gruntinius vandenis.

2. Laikant mėšlą lauke patartina jį uždengti plėvele, taip į aplinką išsiskirs mažesni amoniako kiekiai.

3. Norint sumažinti į aplinką išskiriamo amoniako kiekį, į mėšlą galima pridėti bazalto dulkių. Šios sugeria amoniaką bei mažina dirvožemio rūgštingumą.

4. Problematiškos vietos ūkiuose yra gardai, paukščių aptvarai, narvai ir kitos gyvulių buveinės, nes iš jų išteka dideli azoto ir fosforo kiekiai. Šių medžiagų nuotekį sustabdyti galima keliais būdais: gyvulių buveines valyti nenaudojant vandens bei narvuose ir kituose gyvulių laikymo patalpose kaip pagrindą naudoti pjuvenas.

5. Amoniakas ne tik sukelia oro kokybės problemas, tačiau yra ir vienas iš šaltinių, lemiančių eutrofikaciją vandenyse. Jo kiekius galima sumažinti tvartuose įdiegus oro filtrus bei sumažinus baltymų kiekį gyvulių pašaruose.

6. Pastovus pievų ganymas sumažina maistingų medžiagų nuotekį, išsaugoja biologinę įvairovę bei padidina dirvoje esančios anglies kiekį.

7. Sėjomainos taikymas ir azoto turinčių kultūrų auginimas ūkyje užtikrina dirvožemio praturtinimą azotu keliems metams į priekį.

8. Apsauginės krūmų ir medžių juostos aplink upes, ežerus ar drenažo griovius neleidžia azotui ir fosforui patekti į vandens telkinius.

9. Maistinių medžiagių apskaičiavimas bei cheminė dirvožemio analizė leidžia išvengti dirvos nepertręšimo.

10. Sumažinti maistingų medžiagų nuotekį į Baltijos jūrą ir saugoti biologinę įvairovę ūkiuose galima ir kasant tvenkinius. Tokiu būdu Baltijos jūra mažiau teršiama, o ūkininkai turi galimybę juose veisti žuvis. Tvenkiniuose nusistovėjusias medžiagas galima panaudoti laukų tręšimui.

11. Daržo padalijimas: lysvėse viena šalia kitos auginamos ne tos pačios pasėlių rūšys, o skirtingos, pvz.: kopūstai šalia morkų. Kai gretimose lysvėse auga skirtingos kultūros, parazitai negali taip lengvai plisti, todėl nereikia naudoti pesticidų jų naikinimui.

Ūkininkai taikantys nors dalį šiame straipsnyje išvardintų priemonių aktyviai prisideda prie Baltijos jūros ir vidaus vandenų eutrofikacijos mažinimo.