Oro tarša − tai tiek vietinio pobūdžio, tiek ir tarpvalstybinė problema, kurią sukelia esančios priemaišos, nebūdingos natūraliai oro sudėčiai, bei atsirandančios žmogaus veiklos rezultate – energetikoje, pramonėje, transporte ar žemės ūkyje.
Miškai Lietuvoje užimdami daugiau nei trečdalį šalies teritorijos (32,9 proc.) yra vienas svarbiausių atsikuriančių gamtos išteklių. Jie svarbūs ne tik ekonominiu požiūriu kaip medienos ir šalutinių miško produktų šaltinis, bet ir ekologiniu, kaip anglies dioksido (CO2) kaupimas ir šiltnamio efekto mažinimas. Miškai saugo mūsų krašto gamtinę aplinką ir palaiko ekologinį šalies tvarumą.
Miškų būklės blogėjimas, laipsniškas jų produktyvumo mažėjimas ir apsauginių funkcijų silpnėjimas – ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei viso pasaulio ekologinė problema. Daugelio mokslininkų nuomone, miškus paprastai veikia visas kompleksas veiksnių, bet pagrindiniu ir lemiančiu plataus masto miškų pažeidimus tampa aplinkos užterštumas, o kiti veiksniai tik sustiprina neigiamą poveikį. Medžiai mechaniškai sulaiko teršalus bei mažina aplinkos užterštumą, tačiau kartu kaupia ir reaguoja į jų poveikį.
Užterštas oras medžius veikia tiesiogiai – per lają ar žievę, ir netiesiogiai – per užterštus kritulius ir dirvožemį, todėl aplinkoje esantys teršalai ląstelės lygmenyje veikia medžius sukeldami įvairių procesų pokyčius. Mažai teršalų koncentracijai veikiant ilgą laiką, įvyksta lėtiniai medžių pažeidimai. Didelės teršiančių medžiagų koncentracijos sukelia stiprius medžių pažeidimus, pavyzdžiui kai kurių pramonės teršalų poveikis kartais baigiasi miško išdžiūvimu. Užterštas oras taip pat turi netiesioginį neigiamą poveikį medžių gyvybingumui, daro juos jautresnius kitiems aplinkos veiksniams. Ypač jautrūs užterštumui yra spygliuočiai.
Dėl ilgaamžiškumo miškai yra vieni tinkamiausių gamtinės aplinkos būklės indikatorių. Jie turi įtakos ekosferoje vykstantiems procesams, reaguoja į antropogeninių veiksnių poveikį, atspindi klimato pokyčius. Jau keli dešimtmečiai Europos ir kitose pasaulio šalyse atliekami labai išsamūs medžių, augančių užterštoje aplinkoje, tyrimai. Nustatyta, kad keliasdešimt metų didėjusi oro tarša Lietuvoje paskutiniame dešimtmetyje sumažėjo, tačiau medžių būklės gerėjimui prireiks gerokai daugiau laiko.
Dėl antropogeninės veiklos, dažniausiai susijusios su oro tarša, kinta ir blogėja miškų ir miško ekosistemų būklė, pažeisti, apsilpę miškai ne tik mažiau produkuoja medienos, bet susilpnina savo ir aplinkosaugos galimybes, sumažina estetinį ir rekreacinį patrauklumą.
