Kaip Lietuvoje (ne)tvarkomos pavojingosios atliekos?

Tinkamo atliekų – ypač pavojingųjų – tvarkymo užtikrinimas, skaidrumo atliekų tvarkymo rinkoje būtinybė šiandien, atrodytų, jau turėtų niekam nekelti jokių abejonių ir būti tarsi savaime suprantamu dalyku. Juk, kaip bebūtų, pavojingųjų atliekų tvarkymo reikalas yra ne tik planetos ateities bet ir visuomenės sveikatos bei saugios gyvenamosios aplinkos klausimas. Deja, vėl ir vėl tenka atkreipti dėmesį į įsišaknijusias atliekų tvarkymo sektoriaus problemas Lietuvoje.

Neretai prieš jas, sąmoningai ar ne, užmerkiamos akys ir, iki kol situacija viename ar kitame, kaip dažnai paaiškėja, nesaugiame ar net nelegaliame pavojingųjų atliekų saugojimo sandėlyje nepasiekia ekologinės katastrofos lygio, kol visuomenei dėl to nekyla rimtas pavojus, apie tai beveik nekalbama. Net ir tais atvejais, kai netinkamo ar paprasčiausiai imituojamo atliekų (ne)tvarkymo atvejai iškyla į viešumą, neretai vietoje realių, efektyvių problemų sprendimų matome tik vilkinamus procesus ir greičiau parodomąsias nei nuoširdžias atsakingų institucijų pastangas kovoti su teisės aktus pažeidžiančiais ar nelegaliais atliekų tvarkytojais.

Nebūtų per drąsu teigti, kad šiuo metu pavojingųjų atliekų tvarkymo rinkoje – apstu betvarkės. Efektyvios kontrolės ir geresnio teisinio reglamentavimo trūkumas leidžia vis pasikartoti suklastotų „pažymų“ (atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų), neteisingo atliekų identifikavimo ir imituojamo jų tvarkymo praktikoms. Tai ne tik kelią grėsmę visuomenės sveikatai, bet ir kainuoja valstybei ne vieną šimtą tūkstančių ar net milijonus eurų nesurenkamų mokesčių. Tuo pačiu užkertamas kelias sąžiningai konkurencijai tarp atliekų tvarkytojų bei kenkiama tiems iš jų, kurie veiklą vykdo laikydamiesi visų reikalavimų ir nesistengdami vardan pelno apeiti įstatymų.

Silpnosios pavojingųjų atliekų tvarkymo teisinio reglamentavimo vietos ir spragos seniai yra gerai žinomos, o valstybinių institucijų nesugebėjimas vykdyti tinkamos įtartinų atliekų turėtojų ir tvarkytojų kontrolės kelia rūpestį jau ne vienerius metus. Nenuostabu, kad ne vienam kyla klausimas – kam ši situacija, kai visuomenės saugumui gyvybiškai svarbi pavojingųjų atliekų tvarkymo rinka paliekama savotiškoje pilkojoje zonoje, yra naudinga. Be abejo, ne gyventojams, kurie negali būti tikri, kad netoli jų namų kas nors nesumanys pasibaisėtinomis sąlygomis „laikinai pasaugoti“ ar tiesiog į gruntą išpilti kelių šimtų tonų tepalų, sunkiaisiais metalais užterštų ėsdinimo rūgščių ar kitų pavojingųjų atliekų.

Tai toli gražu nėra tik teorinis scenarijus. Vienas iš pavyzdžių, patekusių į viešumą – ekstremali situacija Kauno rajone. Eigirgalos kaimo Kauno rajone gyventojai praėjusią vasarą sužinojo gyvenantys šalia tiksinčios ekologinės bombos, o vienai įmonei priklausančiose patalpose minėtame kaime nesilaikant būtinų saugumo reikalavimų nelegaliai laikoma per 300 t įvairių pavojingųjų atliekų. Situacija Eigirgalos kaime iki šiol nėra iki galo išspręsta, o pavojus nėra galutinai likviduotas.

Kol kas tik lauke netvarkingai saugotos pavojingosios atliekos suvežtos į laikiną sandėlį, iškastas užterštas teritorijos gruntas. Tolimesniam nelegaliai kauptų atliekų sutvarkymui nerandama lėšų, nes atliekas iš įvairių šalies įmonių į nelegalų sandėlį suvežusi bendrovė už atliekų tvarkymą surinktus pinigus galimai iššvaistė, o atliekas jai perdavusios įmonės antrą kartą už atliekų sutvarkymą mokėti neketina. Problematiška, paaiškėjo besą, ir identifikuoti sandėlyje nelegaliai sukauptas atliekas, nes šalyje nėra nei vienos akredituotos laboratorijos, kuri galėtų profesionaliai atlikti atliekų sudėties tyrimus ir pateikti teisiškai pagrįstus atliekų pavojingumo įrodymus. Eigirgalos atvejis mūsų šalyje, deja, nėra vienintelis.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šalyje jau yra sukurti visi reikiami pavojingųjų atliekų tinkamo tvarkymo pajėgumai, todėl problema – tikrai ne jų trūkumas. Štai, pavyzdžiui, bendrovės „Toksika“ pavojingųjų atliekų deginimo įrenginyje 2015 metais saugiai pašalinta per 6000 t pavojingųjų atliekų, taip pat pradėtas eksploatuoti specializuotas pavojingųjų atliekų sąvartynas, kuriame šalinami pavojingųjų atliekų deginimo metu susidarantys šlakai ir kitos deginimui netinkamos pavojingosios atliekos. Visi pavojingųjų atliekų šalinimo procesai čia yra griežtai kontroliuojami nuolat realiu laiku matuojant kokybinius atliekų šalinimo proceso parametrus.

Be abejo, tinkamai tvarkyti pavojingąsias atliekas paprastai kainuoja brangiau nei jas tiesiog išvežti į komunalinių atliekų sąvartyną ar atiduoti „pigias“ paslaugas siūlančiam atliekų tvarkytojui, kuris jomis atsikratys nežinia kokiu būdu. Juolab, kad patikrinti, ar atliekų turėtojas tinkamai jas identifikavo (arba paprastai tariant nustatė jų pavojingumą ar nepavojingumą) kol kas praktiškai beveik neįmanoma. Tad ir veža visi, kur pigiau...

Tiksliai apskaičiuoti, kokia žala tokiu būdu padaroma aplinkai ir žmonėms praktiškai neįmanoma, tačiau neabejotina, kad didesnis valdžios institucijų, o taip pat, be abejo, ir pačių atliekų tvarkymo rinkos dalyvių dėmesys atliekų tvarkymo kontrolei ir geresniam teisiniam reglamentavimui, yra visos visuomenės interesas.

Tam, kad situacija pagerėtų, manau, reikėtų iš esmės imtis peržiūrėti pavojingųjų atliekų susidarymo, tinkamo identifikavimo bei tvarkymo kontrolės prioritetus ir metodikas, aiškiau apibrėžti atliekų savininko sąvoką, jo pareigas ir atsakomybes, taip pat supaprastinti atliekų pavojingumo nustatymo procedūras bei metodus, ieškoti būdų vykdyti efektyvią sąvartynuose šalinamų atliekų sudėties analizę, užtikrinti galimybes operatyviai atlikti reikiamus cheminius ar biologinius atliekų tyrimus chemijos laboratorijose, galiausiai – paspartinti atliekų susidarymo ir judėjimo apskaitos sistemų diegimą. Tikiu, kad metas tam jau tikrai pribrendo – tereikia atsakingų institucijų pasiryžimo ir valios.