Po 2004 metų ES patvirtintos saugomų rūšių buveinių direktyvos, penktadalis Lietuvos teritorijos tapo Europos ekologinio tinklo „Natura 2000” dalimi. Kalbant paprasčiau, beveik 20 proc. Lietuvos žemių įsikūrusi fauna ir flora tapo prižiūrima ir saugoma už Europos Sąjungos lėšas. Tačiau lietuviai tikriausiai nebūtų lietuviai, jei neieškotų galimybės užsidirbti ir iš šios, iš pirmo žvilgsnio su verslu nedaug bendro turinčios programos.
Aplinkosaugos programos „Natura 2000” esmė paprasta: palaikyti aplinką, tinkamą nykstančių rūšių egzistavimui, o jei ši aplinka nualinta ūkinės ar pramoninės veiklos, tuomet ją atkurti. Anot įvairiausių reklaminių tekstų, skirtų plačiau susipažinti su šia programa, bijoti, kad programos dalimi tapę žemės ar miško plotai pavirs užgintu draustiniu, nėra ko: ūkinė veikla „Natura 2000“ teritorijose yra suderinama su aplinkosauga, o kartais netgi tampa būtina aplinkosaugos dalimi.
Erdvė spekuliacijoms
Tačiau ne visiems vien tik gamta svarbi – kai kuriems aktualūs ir programos įgyvendinimui skiriami pinigai, kuriuos Europos Sąjunga, populiariu įsitikinimu, įvairiems projektams tiesiog rieškučiomis žarsto. Privačių miškų, kurių teritorijos priklauso aplinkosaugos programai, savininkai gali tikėtis piniginės paramos, jei tik savo miške tvarkysis ekologiškai. Pavyzdžiui, prisiėmę draudimą vykdyti pagrindinius miško kirtimus, savininkai gali tikėtis 963,3 lito už vieną hektarą siekiančios kompensacijos, o už atvejinius pagrindinio miško kirtimus galima tikėtis beveik dvigubai mažesnės – 483,35 lito už hektarą – siekiančios kompensacijos.
Štai čia ir atsiveria erdvė manipuliacijoms. Pasak Aukštaitijos nacionalinio parko, kurio daugiau nei pusę sudaro privatūs miškai, Gamtos skyriaus vedėjo Tautgirdo Masiulio, būta atvejų, kai miškų savininkai pateikdavo prašymus kompensacijoms, nors miške tuo metu tik kelmai bestovėdavo. „Buvo keli atvejai, kad (žmogus deklaruoja), jog jo miškas yra neliestas, nors jis jau anksčiau iškirstas. Bet kiekvienu atveju tikriname, važiuojame. Tokiu atveju jau neišduodama pažyma“, – teigė Gamtos skyriaus vedėjas.
O Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vyresnioji specialistė-miškininkė Stanislava Vyšniauskienė atskleidė, jog kartais miškų savininkai kėsinasi į per dideles išmokas ne dėl godumo, bet dėl nežinojimo. „Būna, kad deklaruoja truputį ne taip nesupratę žmonės. Būna, kad deklaruoja visą valdą, o apribojimai (kirsti mišką) yra tik tam tikrose valdos dalyse“, – pasakojo miškininkė.
Tačiau Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas Algirdas Klimavičius teigia, jog miškų savininkams užsėsti iškarto dvi kėdes – ir išmokas gauti, ir mišką kirsti – progų nepalikta. „Jeigu kirsti uždrausta, o jis (savininkas) tą padarytų, jis privalėtų gražinti visą paramos sumą, – pasakojo ministerijos darbuotojas. – Visko gyvenime pasitaiko: įstatymus rašyk kokius nori, bet žmonės kartais jų nesilaiko. Užtat aprašytos taisyklės ir sankcijos, kas tokiu atveju įvyksta: parama nutraukiama, o sumokėta dalis grąžinama.“
Beje, A. Klimavičius atskleidė, jog kai kurie gamtininkai sako, kad paramos sistemą reikėtų keisti ir mokėti tik tiems, kurie saugo efektyviai. Tačiau tokiu atveju paramos skyrimas taptų nepaprastai komplikuotu, mat kažkam tektų pamatuoti tuos pagerėjimus kiekvienam sklype.
Draustinių nebijo
Skaitant projekto „Natura 2000” aprašymus, gali kilti įspūdis, jog Lietuvoje ši aplinkosaugos programa buvo sutikta ne itin draugiškai, mat nuolatos akcentuojama, jog žemės, kurios taps „Natura 2000” projekto dalimi, nevirs draustiniais ir rezervatais, medžioklė bus leidžiama, o ūkinė veikla nebus uždrausta. Tačiau, pasak T. Masiulio, tikrai nėra taip, jog privačių miškų ir žemių savininkai šios programos baidytųsi lyg velnias kryžiaus. „Kiti net yra suinteresuoti šia programa. Kiek žinau, kituose parkuose žmonės net išsireikalavo, kad įsteigtų „Natura 2000” teritorijas, kad galėtų gauti paramą už ūkininkavimą miškuose“, – atskleidžia Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojas.
Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vyriausiasis specialistas Vincas Slavickas taip pat patvirtina, jog tiek medžiotojai, kurių šiame parke yra virš 10 būrelių, tiek miškų savininkai nieko neturi prieš šią gamtosaugos programą. „Parkas „Natura 2000” teritorijai priskirtas bent dėl šešių paukščių rūšių, tokių kaip kurtinys, tetervinas, žalvarnis, lygutė, lututė ir, berods, lėlys. Niekam nekyla klausimų, kad jos nemedžiojamos. Manau, kad kiekvienas bent kiek save gerbiantis medžiotojas nekelia šautuvo prieš šiuos paukščius“, – pasakojo specialistas.
O galimybe gauti paramą, pasak V. Slavicko, susidomi vis daugiau žmonių, nenorinčių kirsti miško. Jei anksčiau prašymų „Natura 2000“ išmokoms gauti buvo vos kelios dešimtys, dabar tokių paraiškų sulaukiama virš 400 per metus.
Rezultatus įvertinti sunku
„Natura 2000” įsibėgėjusi, tautiečiai jau suradę galimybių ir pinigų iš aplinkosauginės programos užsidirbti, o įvertinti jos naudą – nelengva. „Mechanizmas tik pradeda po truputį įsivažiuoti, – teigia T. Masiulis. – Čia ne taip staigiai pamatysi tuos rezultatus, turi dešimtmečiai praeiti. Sunku kol kas spręsti iš pirminių duomenų. Kas liečia monitoringus, praeis dešimt, dvidešimt metų, tada jau galėsim tuos rezultatus dėliotis. Kol kas dar metodikų nėra, vyksta paruošiamasis procesas.“
Anot V. Slavicko, aplinkosaugos programa nėra vien tik popierinis projektas, saugomų rūšių būsena stabili, tačiau nereiktų tikėtis, kad į Lietuvą plūstels gulbių nebylių pulkai.
A. Klimavičiaus teigimu, „Natura 2000” programa neturi konkretaus tikslo, kad kuriame būtų įvardinta, kokį plotą turėtų užimti saugomos teritorijos, tad šiuo aspektu rezultatų vertinti nereikėtų. O saugomų rūšių apsaugos vertinimui, kaip ir apsisaugojimui nuo ir išmokas, ir pinigus už medieną gauti norinčių miškų savininkų, Europos Sąjunga yra sukūrusi savus mechanizmus. „Tikslo, išreikšto procentais nuo šalies teritorijos, nėra. Daugelis nustemba, išgirdę šitą dalyką. Turi būti tiek teritorijų, kad apsauga būtų gera, kad rūšių ir buveinių būklė neblogėtų, – teigia Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas. – Yra atskiras mechanizmas, aptartas direktyvoje, kaip tas pakankamumas, neblogėjimas vertinamas. Ir ten yra ilga kalba apie procedūras, kaip komisija tai praktiškai patikrina.“
Šiek tiek paradoksalu, tačiau lėšų išmokoms už saugomą mišką yra, o pinigų, skiriamų darbams saugojamose teritorijose, ne visuomet pakanka. „Gal ir pakaktų, jei jie būtų tolimesniems metams paskirstyti. Dabar finansuojami tik pirminiai darbai. Gamtotvarkos planas rengiamas dešimčiai metų, bet tolimesniems metams palaikomųjų darbų nefinansuoja. Gerai būtų nors penkiems metams paskirstymas tų lėšų, nes dabar pirmais metais atlikai kažkokius tvarkymo darbus, antrais metais vėl reikia tvarkyti. Būna tokių atveju, kad nebūna finansavimo ir neatlieki šių palaikomųjų darbų“, – svarsto T. Masiulis.
