Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra, vykdydama atliekų tvarkymo kontrolės stiprinimą, siekia kad garažų bendrijos, įsikūrusios Vilniuje, atitiktų aplinkos apsaugos reikalavimus.
Primename, kad garažų bendrijos, kaip ir kiti atliekų turėtojai, privalo atliekas rūšiuoti jų susidarymo vietoje, būtinai atskirti pavojingas atliekas. Pavojingos atliekos turi būti saugomos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai: talpos turi būti sukonstruotos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos nepatektų į aplinką, talpų dangčiai ir kamščiai turi būti tvirti ir sandarūs, lengvai atidaromi ir uždaromi, talpos turi būti atsparios jose laikomų pavojingų atliekų poveikiui, jos turi būti paženklintos pavojingų atliekų ženklinimo etiketėmis.
Pavojingos atliekos, jų susidarymo vietoje, gali būti saugomos ne ilgiau kaip 6 mėnesius, o nepavojingos – ne ilgiau kaip metus, iki tol jos turi būti perduodamos atliekų tvarkytojams.
Jei turite pagrįstos informacijos, jog garažų bendrijos, netvarko atliekų, arba jas tvarko pažeidžiant nustatytus reikalavimus, prašome apie tai informuoti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrą telefonu (8-5) 213 9961 arba el. paštu vilniaus.ma@vrd.am.lt
Atliekų tvarkymo problema, palyginus su vandens tvarkymo problemomis, yra naujas reiškinys. Ekologija nėra tik sąvoka. Tai mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Jau įpratome produktus, natūraliai išaugintus ir perdirbtus nenaudojant cheminių medžiagų, vadinti ekologiškai švariais. Gamtos poveikis per jos produktus žmogui - viena ekologijos pusė. Ekologijai taip pat priskiriamas žmogaus poveikis gamtai. Abi šios pusės yra susijusios tarpusavyje ir daro viena kitai įtaką. Prieš praėjusio amžiaus trečią dešimtmetį, kai prasidėjo techninė revoliucija, kenksmingų atliekų nepalikdavo ne tik žemės ūkio technologijos, bet ir pramonės. Su technine revoliucija dėl gamybos ir vartojimo atliekų, didėjo šiukšlynai, peraugę į sąvartynus, kurie net šimtmečius dūlėdami nevirs žeme, o nuodys žemę, orą, vandenis, nes juose - sintetika, chemikalai bei kitokios kenksmingos medžiagos. Atsirado gražiu saugyklų vardu pavadinti sąvartynai, kurie kels pavojus ir praėjus šimtmečiams (atominių elektrinių kuro radioaktyvios atliekos). Prie Šiaulių nuodingų atliekų irimo produktai prasiveržė pro pylimą, o tokių didelių ir mažų šiukšlynų, nuolat pamažu teršiančių gruntinius vandenis ir orą, Lietuvoje apstu. šiuolaikinės šiukšlės yra ilgaamžės, dūlėja lėtai, o aplinką nuodija nuolat.
Daugeliui mūsų atliekos yra maišai buitinių šiukšlių, kuriuos kasdien išnešame į šiukšlių konteinerį. Visi žino, kad iš ten jos „kažkur gabenamos", bet retai kam yra tekę matyti miestų sąvartynus, kur metamos atliekos ir buldozeriais sulyginamos su žeme. Beveik pusę namų ūkyje susidarančių buitinių atliekų kiekio sudaro virtuvės atliekos (įvairūs maisto likučiai), kitą pusę - antrinės žaliavos. Tai - popierius, kartonas, stiklas, plastmasė, medienos atliekos, tekstilės, odos ir kitos liekanos. Dalis šių atliekų galėtų būti perdirbamos antrinių žaliavų perdirbimo įmonėse. Atliekos gali būti naikinamos ir atliekų deginimo įmonėje, kur jos labai aukštoje temperatūroje paverčiamos pelenais, arba gali būti perduodamos į įmones, kur atrenkamos medžiagos, kurios gali būti perdirbamos.
Lietuvoje per metus apytiksliai susikaupia maždaug 6,2 milijonų tonų nepavojingų atliekų, o iš jų apie 20 proc. sudaro namų atliekos. Suskaičiuota, kad vidutiniškai vienas Lietuvos gyventojas pagamina 275 kilogramus atliekų per metus. Tai apie pusantro kilogramo per dieną. Vakarų Europoje - 450 kg. Manoma, kad po penkerių metų pasieksime šį lygį. 2001 m. komunalinių atliekų kiekis, tenkantis 1 gyventojui Lietuvoje, buvo - 300 kg (Kaune 273 kg), Rygoje - 312 kg, Taline 401, Švedijoje, Danijoje - 359-409 kg. Europos Sąjungoje - 399 kg.
Šiukšlės - visų rūšių maistinės, buitinės ir eksploatacinės atliekos (išskyrus šviežią žuvį ir jos atliekas), kurios susidaro įprastiniu būdu eksploatuojant laivą ir kurios nuolat ar periodiškai turi būti šalinamos (išskyrus tas medžiagas, kurios yra išvardintos MARPOL Konvencijos prieduose);
kenksminga medžiaga - bet kokia medžiaga, kuri, patekusi į jūrą, gali sukelti taršą;
pavojinga medžiaga - bet kokia kenksminga medžiaga, kuri dėl jai būdingų savybių yra patvari, toksiška ar kaupiasi gyvuosiuose organizmuose.
Bendrojoje atliekų direktyvoje (75/442/EEC) atliekos apibūdinamos kaip „bet kokios medžiagos ar objektai, kurių turėtojas atsikrato ar yra įpareigotas atsikratyti". Kasmet Europos Sąjungoje pagaminama daugiau kaip 2 milijardai tonų atliekų, iš kurių 200 milijonų tonų yra komunalinės atliekos. Europos Komisijos duomenimis, per pastaruosius šešerius metus atliekų kiekis padidėjo daugiau kaip 10 procentų. Atliekų kalnai ima kelti pavojų ne tik aplinkai, bet ir žmonių sveikatai. Nereikėtų pamiršti, kad atliekų tvarkymas kainuoja vis brangiau.
Buitinės atliekos
Ne visus buities chemijos produktus iki galo suvartojame. Tenka išmesti ir pasenusius vaistus, kosmetiką, nebetinkamus naudoti elektros elementus, automobilių tepalo ar kuro filtrus. Pavojingos atliekos - tai nuodingos, degios, sprogstančios ir kitokios kenksmingos medžiagos, kurios gali padaryti žalos žmogaus ar gyvūnų sveikatai ir aplinkai.
Iš tiesų, buitinės atliekos tėra tik mažytė kasmet išmetamų šiukšlių kalno dalis. Problema ta, kad šis kalnas auga vis greičiau ir greičiau, nes Europa turtėja, tad galima nusipirkti vis daugiau daiktų, po kurių lieka vis daugiau šiukšlių. Šiukšlės nėra tinkamai tvarkomos. Pūnančios atliekos, tarkime, maisto likučiai, suverčiami į sąvartynus. O juk juos atskyrus ir palikus pūti, gaunamas naudingas kompostas, kuriuo būtų galima tręšti dirvožemį.
Buityje susidaro pavojingos buitinės atliekos:
senos padangos,
akumuliatoriai,
dažais, skiedikliais užteršta tara,
liuminescencinės lempos,
chemikalai, vaistai ir pan.
Tarp visų atliekų, kurias esame linkę sumesti į bendrą šiukšlių konteinerį, pasitaiko ir pavojingų. Pavojingoms buitinėms atliekoms priskiriamos nuodingos, degios, sprogstančios, chemiškai aktyvios, dirginančios ar kitaip kenksmingos žmogaus sveikatai ir aplinkai medžiagos. Tvarkant automobilį garaže, susikaupia senų padangų, akumuliatorių, naftos produktų ir jais užterštų skudurų ar taros. Su visomis šiukšlėmis išmetamos ir rūsyje ar namuose užsigulėjusios liuminescencinės lempos, dažai, buitinė chemija, kosmetika, pasenusių vaistų likučiai, galvaniniai elementai ir neaiškūs chemikalai. Visos šios pavojingos atliekos dažnai nesusimąstant išpilamos į bendrą šiukšlių konteinerį, pamiškę ar šalikelės griovį, taip sukeliant pavojų viskam, kas gyva. Patekusios į aplinką pavojingos medžiagos gali garuoti, patekti į gruntinius vandenis, užsidegusios išskirti toksiškas medžiagas. Tai gali sukelti negrįžtamus žmonių sveikatos ir ekosistemų pakenkimus.
Kita problema- dirbtiniai chemikalai. Laboratorijose jau sukurta daugiau nei 100 000 pramoninių chemikalų. Cheminės medžiagos gali būti kietos, miltelių pavidalo ar dujinės. Dauguma šių pramoninių chemikalų žemės aplinkoje niekada nėra buvę. Jau daug metų žinoma, kad kai kurios šių medžiagų, pavyzdžiui, sunkieji metalai ir vadinamieji „patvarieji organiniai teršalai", yra pavojingos. Patvariųjų organinių teršalų natūralioje gamtoje nėra, todėl jie mums gali būti kenksmingi. Daugelis kitų chemikalų irgi gali būti pavojingi. Blogiausia, kad nežinoma, kaip dauguma chemikalų keliauja gamtoje ir kaip jie gali paveikti žmones ir aplinką.
Pavojingos buitinės atliekos:
galvaniniai elementai, turintys sunkiųjų metalų (Pb, Ni-Cd, Hg),
akumuliatoriai,
pasenę vaistai,
dezinfekcijos skysčių, baliklių, įvairių valiklių atliekos,
lakų, dažų, skiediklių atliekos,
kosmetikos - nagų lako, lako nuėmėjo, plaukų lako - liekanos,
cheminėmis medžiagomis užteršta pakuotė,
panaudoti tepalai, tepalų filtrai ir kitos naftos produktų atliekos,
gyvsidabrio turinčios atliekos - liuminescencinės lempos, termometrai bei kita.
Šios „šiukšlės" yra ypač pavojingos: baterijose yra mažiausiai 22 toksiški (nuodingi aplinkai ir sveikatai ) elementai. Kai baterijos naudojamos ar tiesiog laikomos namuose, žalos jos nedaro. Tačiau ir automobilio akumuliatorius, ir maža baterija turi vienokių ar kitokių metalų, ypatingą grėsmę aplinkai kelia baterijose esantys sunkieji metalai - švinas, gyvsidabris ir kadmis. Kiti baterijose esantys sunkieji metalai - cinkas, varis, manganas, litis ir nikelis - taip pat kaupiasi aplinkoje ir todėl neturėtų būti šalinami kartu su komunalinėmis atliekomis. Todėl specialistai pataria tokias atliekas išskirti iš bendro atliekų srauto ir išmesti į specialius konteinerius.
Didžiausią pavojingų atliekų dalį Lietuvoje - 50 proc., sudaro naftos produktų ir vandens mišiniai. Šios atliekos dažniausiai susidaro naftos produktų gaudyklėse, tačiau į šią grupę patenka ir kitos naftos produktų turinčios atliekos, pvz., tepimo-aušinimo skysčiai, naudotos alyvos. Akivaizdu, kad naftos produktų atliekos yra svarbiausia pavojingų atliekų rūšis. Taip pat didelį kiekį pavojingų atliekų sraute sudaro: mineralinės vatos atliekos (9,7 tūkst. tonų) ir naftos produktais užterštas gruntas (8,5 tūkst. tonų).
Kaip kenksmingos atliekos veikia žmogaus organizmą
Šiukšlėmis nusėtos pakelės, pamiškės ir ežerų pakrantės atrodo neestetiškai ir, svarbiausia, kenkia aplinkai bei žmogaus sveikatai. Derėtų prisiminti, kad pūvančios šiukšlės išskiria įvairiausias kenksmingas dujas ir filtratą - skystį, kuris kartu su kenksmingomis medžiagomis prasiskverbia į dirvožemį, gruntinius vandenis, taip pat gali patekti į mūsų maistą. Itin didelį pavojų aplinkai ir gyventojų sveikatai kelia atliekos, kuriose gausu sunkiųjų metalų, kitų kenksmingų atliekų. Spartus ekonominis ir politinis vystymasis per pastaruosius šimtą metų įtakojo daugybės įvairių kenksmingų atliekų atsiradimą- tai seni pramonės įrenginiai bei sąvartynai, buvusios degalinės, dujų gamyklos, kariniai objektai, metalo laužo aikštelės, cheminių medžiagų sandėliai. Milijonai senų kompiuterių, skrudintuvų, mikrobangų krosnelių, viryklių, radijo aparatų ir televizorių - tai sparčiausiai augantis atliekų srautas Europos Sąjungoje, nesvarbu, ar jie išvežami į miesto sąvartyną, suverčiami lauke ar paprasčiausiai sumetami į šiukšlių konteinerį. Elektros prietaisuose ir elektroninėje įrangoje yra itin toksiškų sunkiųjų metalų bei organinių teršalų. Kenksmingos medžiagos, patekusios į dirvožemį, užteršia gruntinius vandenis,
augalus, apnuodija gyvūnus, vadinasi, kenkia ir žmonių sveikatai.
Gyvsidabris. Kenkia feremntų veiklai, pažeidžia CNS.
Švinas. Per didelis kiekis švino stabdo vaikų augimą ir intelektualinį vystymąsi.
Kadmis. Smarkiai sulėtina baltymų apykaitos procesus organizme, kas sukelia galvos skausmus, svaigulį, susierzinimą, nemigą, blogą apetitą, pykinimą bei vėmimą, uoslės jautrumo sutrikimus, nosies kraujagyslių trūkinėjimus (kraujavimą), sunkų kvėpavimą, kosulį bei skausmus krūtinės srityje.
Arsenas. Arsenas sukelia vėžį, pažeidžia genetiką.
Aliuminis. Per didelis aliuminio kiekis kenkia CNS, iššaukia Alshaimerio ligos simptomus.
Chromas. Chromas sukelia dermatitą, kvėpavimo takų ligas.
Nikelis. Didelė nikelio koncentracija sukelia grėsmę sirgti prostatos, plaučių vėžiu, padidėja rizika širdies ligoms.
Stibis. Stibis sukelia odos infekcijas, virškinimo, kraujotakos sutrikimus.
Polichlorinti bifenilai. Sukelia nervų sistemos, širdies veiklos, imuninės sistemos, raumenų bei skrandžio darbo sutrikimus. Pažeidžia gyvūnų reprodukcijos savybes.
Brominuoti antipirenai. Bromuoti antiperenai genų mutacijos, impotencijos ir imuninės sistemos nusilpimo priežastis.
Sunkieji metalai gali inhibuoti (slopinti) fermentus, negrįžtamai pakeisti baltymų ir nukleino rūgščių makromolekulę, pakeisti
metabolizmo ir sintezės greitį, skatinti mutacijas.
Nesudegę angliavandeniliai. Kai jų kiekis didelis, dirgina kvėpavimo takus (ir gali sukelti vėžį).
Azoto oksidas. Kenksmingas kraujui, o azoto oksidais užteršta atmosfera yra rūgščių lietų priežastis.
Anglies oksidas. Labai kenksmingas, kadangi lengvai jungiasi su hemoglobinu, deguonis sunkiai patenka į kraują, o dėl to galima mirtinai uždusti.
Anglies dioksidas. Išstumia deguonį iš plaučių, o tai irgi dažnai baigiasi mirtimi.
Daugelyje produktų yra medžiagų, galinčių sukelti alergiją. Žmogaus imuninė sistema, kurios paskirtis yra organizmo apsauga, gali neigiamai sureaguoti į kvepalus ar papuošalus, kuriuose yra nikelio ir tai gali sukelti alergiją.
Dar pasitaiko žaislų, kurių sudėtyje yra nuodingų cheminių medžiagų, galinčių pakenkti vaikų sveikatai. Naudojantis daiktais, kuriuose yra nuodingų medžiagų, jie gali pakenkti kaip bet kuris kitas nuodas.
Kur po krūmais pamiškėse pūva sukratytos šiukšlės - veisiasi uodai, kiti žmonėms nedraugiški vabzdžiai. Maža to, ten atsiranda įvairiausių ligų knibždėlynas. Į tą vietą atklydę ūsūriniai šunys, lapės ar graužikai žmonių paliktą „turtą" jiems grąžina su kaupu - į namus atneša pasiutligę. Jei upelyje sužvejojote žuvį, dar negalite būti tikri, kad ji nesukels pavojaus jūsų gyvybei. Pietums galite suvalgyti sunkiųjų metalų koncentratą; mat poilsiautojams paupiuose ar prie ežerų išmetus išsikrovusias baterijas, irimo proceso metu sunkieji metalai nusėda ant dumblių. Šie patenka į vandens gyvūno, ieškančio maisto, organizmą. Nuo tokios „žuvienės" gali sutrikti endokrininė sistema, galima susirgti vėžiu. Prisiriję plastiko gabalėlių, žūva jūros paukščiai ir žuvys. Plastiką, kurio ir Lietuvos paplūdimiuose netrūksta, pasaulio ekologai vadina pražūtimi jūros ekosistemai. Dauguma kenksmingų atliekų per šalies upes patenka į jūrą. Uždarose ekosistemose - ežeruose - situacija blogesnė. Viena didžiausių problemų pasaulyje, o ir Baltijos jūroje - plastiko atliekos (plastikiniai buteliai, kamšteliai, maišeliai), kurios atsiduria plačiuosiuose vandenyse. Praeina šimtai metų, kol plastiko atliekos suyra.
Atliekų nevalia deginti, nes deginant jas laužuose, išsiskiria patvarūs organiniai teršalai, tarp kurių yra ir žmogaus sveikatai itin kenksmingų dioksidų, furanų bei policiklinių aromatinių angliavandenilių. Iškylaujant gamtoje susidariusias atliekas reikia sudėti į šikšlių maišus ir po iškylos parvežus jas namo išmesti į šiukšlių konteinerius.
Už savavališką šiukšlinimą yra skiriamos baudos. Poilsiaujančius gamtoje gali patikrinti inspektoriai ir skirti baudas už šiukšlinimą. Baudą už šiukšlinimą gali skirti ir kelių policijos pareigūnai, jei vairuotojas ar keleivis meta šiukšles iš automobilio. Baudos už šiukšlinimą dydis gali siekti kelis šimtus litų.
Kaip elgtis su pavojingomis atliekomis
Pavojingų atliekų negalima maišyti su kitomis buitinėmis atliekomis, pavojingų skysčių negalima pilti į plautuvę ar klozetą, lietaus nuotekų šulinius ar tiesiog ant žemės. Išmesti galima tik tuščią ir sausą pavojingų gaminių pakuotę.
Žmonės gali būti alergiški įvairioms cheminėms medžiagoms - fermentams, esantiems skalbiamuosiuose milteliuose, balikliams, kvapiosioms medžiagoms. Pavojingų medžiagų naudojimą reikėtų mažinti, pirkti tik tiek, kiek sunaudojama. Derėtų rinktis ekologiškas ar mažiau kenksmingas medžiagas. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta, kad savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse (taigi, ir planuose) turi būti numatytos priemonės pavojingoms buities atliekoms surinkti, tačiau nenurodomos konkrečios užduotys. Buityje susidaro tik nežymi šių atliekų dalis. Savivaldybės, organizuodamos ir plėtodamos komunalinių atliekų surinkimo sistemas, turi organizuoti buityje susidarančių pavojingų atliekų ir smulkių pavojingų atliekų partijų, galinčių patekti į komunalines atliekas iš organizacijų, įstaigų ir įmonių (išskyrus tas įmones, kuriose pavojingos atliekos susidaro gamybos procese), atskirą surinkimą ir perdavimą pavojingų atliekų tvarkytojams.
Fluorescentinės lempos - daugumos fluorescencinių lempų sudėtyje yra gyvsidabrio. Gyvsidabris yra žalingas teršalas. Šios lempos gali būti sudaužytos, patalpintos į cilindrus ir pašalintos į patikimą pavojingų atliekų sąvartyną. Taip pat yra ir perdirbimo procesai. Gyvsidabris gali būti ištrauktas ir apdorotas, bet garantijos mažos ir procesas brangus. Dabar egzistuoja alternatyvi galimybė, kai fluorescenciniai milteliai gali būti apdorojami ir panaudojami naujų švietimo įrenginių gamybai.
