Per pastaruosius 10 metų jau trečią kartą bandoma panaikinti šią pataisą ir pradėti masinę užtvankų statybą. 2009 m. prasidėjus eilinei hidroenergetikų atakai pasidarė aišku, kad pavienių gamtininkų, mokslininkų ar kultūros ir visuomenės veikėjų pastangomis šių gerai organizuotų ir gerai finansuojamų pastangų sustabdyti nepavyks, todėl buvo įsteigtas Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynasis vingis“. Bendromis pastangomis tada pavyko įrodyti valdžios institucijoms, kad lygumų šalyse upių energinis potencialas yra itin menkas, o užtvindomi žemės plotai ir padaroma ekologinė žala didžiulė ir tam kartui Lietuvos upes pavyko išgelbėti, tačiau jau tada buvo aišku, kad laimėtas tik mūšis, o ne karas.
Supratę, kad jau nebe pavyks manipuliuoti tariamai didele hidroenergetikos nauda, upių tvenkimo iniciatoriai pradėjo ieškoti naujų pretekstų upėms tvenkti. Tuo tikslu šį pavasarį Seime buvo užregistruota Vandens įstatymo pataisa, kuri turėtų panaikinti draudimą statyti užtvankas ir kurioje nurodoma, kad dabar užtvankų tikslas yra jau nebe energetika, o tinkamų laivybos sąlygų užtikrinimas ir kultūros paveldo vertybių atkūrimas, nors ir vienu ir kitu atveju užtvankų statybos ar atstatymo realioji priežastis, kaip ir aukščiau, liko ta pati – hidroenergetika.
Kaip matyti iš anksčiau paskelbtų straipsnių ir ataskaitų, žemiau Kauno HE siūloma pastatyti 5 (4 iš jų žemiau santakos su Nerimi), o Neryje 3 užtvankas ir absoliučiai visose užtvankose be šliuzų laivų praplaukimui numatyta įrengti hidroelektrines. Nemune įrengtų hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams kasmet gauti 23,5 mln. eurų (81 mln. Lt) pajamų. Tuo ir galima paaiškinti tą didžiulį suinteresuotų grupių spaudimą, su kokiu periodiškai, nesiskaitant nei su ES direktyvomis nei su Lietuvos įstatymais, nei su elgesio etikos normomis, bandoma „prastumti“ Seime įstatymų pataisas, naikinančias draudimą statyti užtvankas. Priėmus tokią pataisą antrame darbų etape numatyta „įsisavinti“ ir Nemuną aukščiau Kauno marių iki pat Baltarusijos, o toliau eilė Nevėžiui ir Minijai.
Upėms visiškai nesvarbu, kokiais tikslais statomos užtvankos, tuo labiau, kad hidroenergetika ir šiuo atveju lieka pagrindiniu užtvankų statybų tikslu. Pastačius užtvankas suardoma pati svarbiausia upių gyvybingumą garantuojanti jų savybė – upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija ir prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai. Užtvankų kaskada Nemune žemiau Kauno, kurią numatoma įrengti pirmiausiai, nepaliktų nė metro natūralios vagos nuo Kauno iki pat Vėžininkų ir dar gerokai už jų ir paverstų virš 120 km Nemuno vagos dirbtinių seklių tvenkinių grandine. Taip būtų pažeisti visi pagrindiniai Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimai pagal kuriuos turi būti užtikrinta kuo natūralesnė vandens telkinių būklė.
Pastačius šią užtvankų kaskadą būtų ne tik paskandinta per 1000 ha unikalių augalų ir gyvūnų bendrijų, jų buveinės ir veisimosi vietos, bet ir pažeista pagrindinė Europos ekologinio tinklo „Natura-2000“ savybė – jo vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę vandens ir sausumos gyvūnams, t.y. pažeista ta jo savybė, dėl kurio jis ir įsteigtas. Nemune žemiau Kulautuvos yra įsteigta per 10 „Natura-2000“ teritorijų, kurios apima pačią Nemuno vagą, seklumas ir salas bei nemažą dalį periodiškai užliejamų pievų. Šiose teritorijose saugomos retos paukščių rūšys bei jų perimvietės, žuvys, vandens gyvūnai bei unikalios augalų bendrijos.
Dalinai arba ištisai užtvindžius šias teritorijas, Lietuva pažeistų savo įsipareigojimus įgyvendinti Europos Sąjungos Paukščių ir Buveinių apsaugai svarbių teritorijų reikalavimus, kas gresia šaliai didelėmis Europos Komisijos finansinėmis sankcijomis. Be to, Nemune žemiau santakos su Nerimi pastačius planuojamas 4 užtvankas, būtų užblokuotas vienintelis dar likęs migruojančių žuvų kelias Nemunu, Nerimi, ir jos intakais. Neries upyne jau daugiau kaip 10 metų vykdomi praeivių žuvų rūšių – lašišų ir šlakių - išteklių atkūrimo darbai, šis upynas praktiškai vienintelis Lietuvoje, kuriame natūraliai veisiasi lašišos ir kurių žvejyba pritraukia daug rekreacinės žūklės mėgėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Jau kelis metus iš eilės į Neries upę yra leidžiami aštriašnipiai eršketai ir ji yra labai svarbi europinio ungurio buveinė bei migracijos koridorius. Užtvankų įrengimas Nemuno ir Neries upėse – pagrindinėse minėtų rūšių migracijos arterijose - sunaikintų visus rezultatus, kuriems pasiekti buvo įdėta daug pastangų bei lėšų.
Reiktų nepamiršti ir to fakto, kad Nemunas žemiau Kauno teka per tokias svarbias saugomas teritorijas kaip Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioniniai parkai bei keletas draustinių, kuriuose pagal LR saugomų teritorijų įstatymą reguliuoti upių vandens lygį ir statyti hidrotechninius statinius yra draudžiama.
Kalbant apie kitą hidroenergetikų siūlomą tariamą užtvankų atkūrimo motyvą – kultūros paveldo (daugiausia vandens malūnų) atkūrimą, būtina žinoti, kad racionalus kultūros paveldo objektų atkūrimas galimas ir pagal galiojančius įstatymus. Iš kartu su įstatymo pataisa pateiktų papildomų paaiškinimų matyti, kad priėmus šią įstatymo pataisą numatoma „atstatyti” 250 (!) buvusių malūnų, t.y užtvenkti absoliučiai visas ekologiniu ir kultūriniu požiūri vertingas upes, nepaliekant Lietuvoje beveik nė vienos natūralios upės.
Pagal hidroenergetikų išplatintus dokumentus akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis šių užtvankų atkūrimo tikslas taipogi hidroenergetika. Kaip rodo patirtis vykdant tokius „atkūrimo“ darbus, buvusios patvankos aukštis padidinamas bent du kartus, tai realizavus šį planą būtų paskandinta virš 10 tūkst. ha ekologiniu ir ūkiniu požiūriais labai vertingų teritorijų. Patvenktomis upėmis vanduo padidintu greičiu teka kelias valandas per parą (daugiausia ryte), o visą likusį laiką upių vaga žemiau užtvankų lieka beveik sausa. Todėl žemiau „atstatytų“ užtvankų gyvenantys kaimo žmonės dažnai nebeturi ne tik kur išsimaudyti, bet nebėra ir kur gyvulius pagirdyti.
Planuojant tolesnį Lietuvos upių naudojimą laivybai ar kitiems tikslams siūlome laikytis anksčiau suformuluotos nuostatos: „Panaikinus draudimą statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse ir jas pritaikius laivybai bei kitiems poreikiams, būtų padaryta kur kas didesnė žala Lietuvos gamtai ir istoriniam, kultūriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui, nei gaunamas ekonominis efektas. Šalies vidaus vandenyse laivyba turi būti pritaikoma prie Lietuvos upių hidrologinių-gamtinių sąlygų (upių vandeningumo, esamų upių gylių ir kt.), kurios nereikalautų upių tvenkimo, gilinimo ir kitų panašių darbų“.
Būtina suprasti , kad Lietuvoje, kaip tipingame lygumų krašte, nei hidroenergetika niekada nebus svarbiu energijos šaltiniu (pvz. ant Šešupės pastatytos šešios hidroelektrinės pagamina tik tiek elektros, kiek viena šiuolaikinė vėjo jėgainė), nei mūsų upėmis plaukios dideli jūriniai laivai. Tačiau mes turime daug kitų privalumų ir jei išlikusias nepatvenktas upes panaudosime mėgėjiškai žvejybai, aktyviam vandens turizmui ir keleiviniam transportui bei racionaliam, atitinkančiam mūsų upių galimybes, krovinių pervežimui, tai išsaugosime savo unikalią gamtą, sudarysime galimybes vietiniam verslui vystytis ir ekonominės naudos turėsime kur kas daugiau nei negrįžtamai sužaloję Nemuną, Nerį ir kitas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas upes. Turbūt ir ateinančioms kartoms būtų sunku paaiškinti, kodėl Lietuvą vadiname Nemuno šalimi.
