Esu taikomosios verslinės ichtiologijos specialistas, per 55 metus gyvenu Rusnėje, sukaupiau žinių apie žuvininkystės raidos Kuršių mariose istoriją ir galiu daryti išvadą, kad niekas – nei pragaištingi pokyčiai gamtoje, nei Klaipėdos uosto plėtra – šio telkinio taip neniokojo, kaip žmonės.
Žuvis išgelbėjo karas
XX amžiuje jau po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo Kuršių marių niokojimas. Karą pralaimėjusi Vokietija susidūrė su maisto produktų nepritekliumi. Buvo atsisakyta prieš tai praktikuotos geros žuvisaugos priemonių sistemos. Leista intensyvi žvejyba bradais, velkamaisiais pakrančių tinklais, didelio gabarito gaudyklėmis ir kitokiais įrankiais.
Tokia intensyvi, nereguliuojama žvejyba vyko du dešimtmečius. Vertingų žuvų ištekliai greitai pateko į depresinę būklę. Turtingą Kuršių marių pašarinę bazę – bentosą su planktonu įsisavino trumpo gyvenimo ciklo mažavertės žuvys.
Pagal pateiktus oficialius statistikos duomenis, 1927–1938 metais Kuršių mariose sugautos vertingos žuvys, tokios kaip lašišos, sykai, karšiai, sterkai, žiobriai, vėgėlės, lydekos, unguriai, salačiai sudarė vos 10,2 proc. laimikio. Vyravo pūgžliai, stintos, kuojos, ešeriai ir kitos menkavertės žuvys. Žuvininkai Kuršių marias vertino kaip pūgžlinį – stintinį vandens baseiną su miglota ateities perspektyva.
Antrasis pasaulinis karas ir lietuvininkų žvejų mobilizacija į Reicho karo tarnybą turėjo didžiulę įtaką Kuršių marioms. Nesikišant žmonėms, pati gamta pasirūpino, kad Kuršių mariose būtų atkurta vertingų žuvų populiacija.
Nepasotinamas godumas
1951–1957 metų laikotarpis parodė, ką Kuršių mariose gali padaryti nepasotinamas žmonių godumas.
Paplitus kalboms apie nepaprastą Kuršių marių žuvingumą, prie jų kūrėsi žvejų artelės ir kolūkiai. Lietuvos dalyje sukurtos septynios žvejų artelės, Kaliningrado dalyje – devyni žvejų kolūkiai.
Išbadėjusi tarybinė liaudis veržėsi į Kuršių marias dorėmis su dyzeliniais varikliais, trofėjiniais kateriais.
Atsirado iki kilometro ilgio traukiamieji vindiniai tinklai, įvairaus akytumo kaproniniai tinklaičiai, naujos efektyvios ungurinės gaudyklės.
Toks staigus veržimasis į Kuršių marias prasidėjo ištuštėjusiose lietuvininkų kaimuose apgyvendinus žvejus iš ežeringų Dzūkijos, Vilnijos kraštų. Prie Kuršių marių veržėsi žvejai netgi iš Pskovo, Juodosios jūros regionų.
Socialistinis lenktyniavimas, žuvų apsaugai per nerštą skirtų taisyklių stoka, žuvų laimikių pajamavimo kontrolės trūkumai, žvejybos reguliavimo klaidos greitai vėl pavertė Kuršių marias menkaverčių žuvų baseinu.
Žvejybos pikas buvo pasiektas 1954 metais. Po to sugaunamų žuvų kiekiai Kuršių mariose kasmet krisdavo tūkstančiais tonų.
Ką daryti, buvo sprendžiama 1957 metais Kaliningrade. Žuvininkystės mokslininkai, žvejai, partinės valdžios atstovai ilgai ginčijose, bet buvo nuspręsta radikaliai keisti žvejybos kryptis.
Nuo 1958 metų nustatyti vertingų žuvų – karšių, sterkų, žiobrių ir sykų išgaudymo limitai, žvejybos draudimo laikas nuo balandžio 20-osios iki rugsėjo 1-osios, uždrausti tralavimo tinklai, imtas reguliuoti tinklų akių dydis, sustiprinta inspekcinė žvejybos kontrolė.
Vertinu, kad mokslo rekomenduotais pagrindais pertvarkyta žvejyba 1960–1990 metais Kuršių marių ir Nemuno deltos žvejams vėl tapo pamatuota ir ekonomiškai naudinga.
Mūsų laikų grobuoniškumas
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas tapo dar vienu išbandymu Kuršių marioms. Paskutiniais tarybiniais metais susiformavusi racionalios žvejybos sistema žlugo. Skubotai privatizavus žvejybos verslą, vietoje keturių valstybinių kompleksinių žuvininkystės ūkių su nebloga vidaus infrastruktūra įsisteigė kelios akcinės bendrovės ir susikūrė apie 90 individualių žvejybos įmonių.
Vėl prasidėjo stichinis, sunkiai kontroliuojamas veržimasis į Kuršių marias.
Ne tik išsiplėtęs žvejų verslininkų būrys, bet ir žvejų mėgėjų armija, kormoranų kolonijų atsiradimas lėmė, kad Kuršių mariose išseko praeivių žuvų – sykų, žiobrių, didstinčių ištekliai.
Iki šiol Kuršių mariose niekada nebuvo tokių menkų ungurių išteklių.
Vien seklioje Lietuvos Kuršių marių dalyje išgyventi didžiulei armijai žvejų neįmanoma.
Mūsų laikais Kuršių mariose labiausiai nukentėjo Drevernos ir Rusnės žvejai. Jie ir tarybiniais laikais nebūtų išgyvenę iš to, ką sugaudavo Lietuvos vandenyse.
Tačiau tuomet sienos buvo atviros, ir Lietuvos žvejai apie 50 proc. laimikio parsiplukdydavo iš gilesnių Kaliningrado srities vandenų.
Ne uosto gilinimas kaltas
Apibendrinant istorinius Kuršių marių raidos tarpsnius, galima daryti išvadą, kad laimikius šiame baseine formuoja ne uostų plėtra, ekologiniai pokyčiai, o valdžios politika, kuri ignoruoja ichtiologijos mokslo rekomendacijas.
Nenorėčiau sutikti su dabar dažnais teiginiais, kad visų žvejų bėdų kaltininkas yra gilinamas Klaipėdos uostas, kuris neva praleidžia į Kuršių marias didesnius kiekius sūrainio su raudonųjų dumblių planktonu. Ir tai neva stumia gėlavandenes žuvis į gilesnius ir platesnius Kaliningrado srities vandenis.
Geriausias pavyzdys, kad tokie teiginiai yra laužti iš piršto, yra Aistmarės arba vadinamasis Kaliningradskij zaliv. Sezoniniai jūrinio vandens proveržiai gilia Baltijsko laivų protaka plinta iki Aistmarių Lenkijos dalyje. Tačiau žuvys Aist-marėse pasižymi geresniu augimu, aukštesniais įmitimo rodikliais.
Mokslininkai ir žuvininkai laikosi vieningos nuomonės, kad sūraus vandens įsiveržimas skatina žuvų pašarinės bazės įvairovę. Tai yra ypač aktualu karšiams, sterkams, unguriams.
