Dažnai girdime, kad vienas ar kitas gamtos apsaugos inspektorius sugavo brakonierių, miške aptiko paspęstus spąstus, išardė kilpas ar ištraukė tinklus iš ežero. Tačiau retai susimąstome apie šiuos gamtos sargybinius, kurie neretai rizikuoja savo sveikata ir gyvybe, norėdami apginti tuos, kurie patys apsiginti negali.
Šešioliktus metus gamtą saugančio pareigūno istorija GRYNAS.lt pradeda pasakojimų ciklą „Gamtos policija“, kuriame netrūks nei veiksmo filmams tinkančių istorijų, nei juokingų situacijų, nei skaudžių prisiminimų.
Svarbiausia – pasitikėjimas
Daugelio mūsų darbo diena prasideda nuo kavos puodelio, kurį išgeriame kartu su kolegomis, besidalindami vakare matyto filmo įspūdžiais ar naujienų interneto portaluose skaitymu. Panašiai rytą pradeda ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (URAAD) Anykščių regiono agentūros vyresnysis specialistas Audrius Pilka.
„Atėjau šįryt į darbą, peržvelgiau dokumentus, perskaičiau naujienas ir žvelgiu pro langą. Laukiu informacijos, nes žinau, kad turi paskambinti informatorius ir papasakoti apie vieną brakonierių, kurį stebime. Gali tekti greitai išlėkti“, – pasakojo A.Pilka, atskleidęs, kad pagalbininkų turi visoje savo prižiūrimoje teritorijoje.
„Visą Anykščių regioną prižiūrime tik dviese, tad visko kontroliuoti paprasčiausiai negalime, bet turime ausų ir akių visur“, – juokavo gamtosaugininkas iš Anykščių, pripažinęs, kad jeigu reiktų, kas vyksta Kavarske (miestelis nuo Anykščių nutolęs maždaug 15 kilometrų atstumu) sužinotų per 15 – 20 minučių.
„Stengiamės reaguoti į visus įtarimą keliančius pranešimus. Palyginčiau mūsų darbą su verslu. Turime išsaugoti žmonių pasitikėjimą. Jeigu jie mums praneša apie pažeidimą, o mes sureaguojame vangiai, kitą kartą mums gali ir nepaskambinti. Taigi prastai dirbdami prarastume savo klientus. Prarastą pasitikėjimą atgauti labai sunku“, – kalbėjo dvylika metų Anykščių regiono agentūroje dirbantis A.Pilka.
„Todėl vos tik gavę pranešimą lekiame kuo greičiau. Kartais ir su kaklaraiščiais, ir nespėję batų raištelių susirišti. Padarome viską į įvykio vietą važiuodami“, – apie savo kasdienybę pasakojo gamtosaugininkas.
„Nelegali“ gamtosauga
Anykščių regiono agentūros vyresnysis inspektorius prisipažino, kad, gavus pranešimą apie gamtai daromą žalą, iš namų tenka išvažiuoti ir nedarbo metu. „Būna, kad gaunu pranešimą apie dešimtą vakaro, tai tenka sėsti į nuosavą automobilį ir važiuoti. Negaliu likti abejingas, nors už tokį darbą ir negauname papildomo finansavimo, o rizikuojame ir šeimos turtu, ir savo sveikata, ir gyvybe“, – pasakojo A.Pilka, kuris prisipažino, kad ne kartą teko stoti ir prieš į jį nukreiptą šautuvą.
A.Pilka prisiminė, kad dar būdamas neetatiniu gamtos inspektoriumi budėjimuose praleido tris paras. „Negrįžau namo ilgai, tai uošvis net namų duris išlaužė, manydamas, kad man kas blogo atsitiko, o aš buvau pasaloje. Tuomet sulaikėme net vienuolika brakonierių“, – apie laimikį pasakojo GRYNAS.LT pašnekovas. Gamtosaugininkas teigė, kad ilgiausiai brakonierių teko stebėti trejus metus. „Kai tykome pasaloje, tai su įtariamais brakonieriais ir keliamės ir gulamės. Lydime juos nuo ryto iki vakaro, kaip asmens sargybiniai“, – juokavo A.Pilka.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad jam darbuotis padeda ir devyniolikametis sūnus. „Nors taip elgtis, matyt, irgi negalima, tačiau jis palengvina man užduotį. Privažiuojame netoli tikrinamos vietos, aš žingsniuoju pėsčias, o sūnus laukia automobilyje. Nueinu kokius keturis – penkis kilometrus, tada skambinu sūnui ir nupasakoju, kelią, kaip mane tuose laukuose surasti“, – apie šeimyninę rangą darbe pasakojo Anykščių gamtosaugininkas.
Pasak jo, brakonieriai per penkiolika metų patobulėjo. „Dabar jau naudoja naktinius matymo prietaisus, naktinius taikiklius, o ką jau kalbėti ir apie visureigius, kuriais jie važinėja“, – pasakojo anykštėnas.
Brakonieriams NESKAITYTI !!!
Viename iš Anykščių vienkiemių užaugęs A.Pilka sakė save laikantis gamtos vaiku. „Nuo mažų dienų domėjausi gamta, joje gyvenau, dresiravau šunis, kuriuos skolindavosi net medžiotojai, vėliau įsidarbinau neetatiniu gamtos inspektoriumi, po to pradėjau dirbti URAAD Anykščių regiono agentūroje“, – apie savo kelią gamtosaugos link pasakojo A.Pilka.
„Tenka ne tik krūmuose pasislėpus tūnoti, tačiau ir medyje įsilipus slėptis. Būna kai per naktį, pratupėjus it pelėdai ant šakos, reikia stengtis neiškristi, o kojas išrietus bandyti būti panašiam į šaką“, – darbo specifiką atskleidė A.Pilka. „Važiuodami automobiliu, išjungiame šviesas, kad nebūtume pastebėti, o jeigu dieną patruliuojame pėsčiomis ir pamatome įtartinus asmenis ar automobilius apsimetame girtais arba nukritę ir susirietę ant žemės vaidiname akmenis, o ką jau kalbėti, kai važinėjant miškais užklimpsta automobilis. Tenka paplušėti kartais ir pora valandų, kol „išsikasame“ savo transportą.
Užsimaskavę šiaudais ar lapais gamtos policininkai brakonierius stebi visą naktį. „Užfiksuojame, ką jie kalba, ką veikia. Tenka apšliaužioti ir jų palapines. Jeigu būtume vagys, prisivogtume nemažai“, – šypsodamasis kalbėjo gamtosaugininkas.
„Dažnai tūnodami pasalose prisižiūrime ir barnių ir meilės scenų, tačiau išsiduoti negalime“, – apie darbo įdomybes pasakojo anykštėnas, kuris prisiminė, kad kartą, kai pasislėpęs po lapų krūva tykojo brakonierių, buvo ir apšlapintas. „Ką padarysi. Toks jau mūsų darbas. Esame pasiruošę daug ką iškęsti“, – GRYNAS.LT pasakojo A.Pilka.
