„Pasaulyje yra visai nemažai pavyzdžių, kai šalys, pasirinkusios investuoti į atsinaujinančią energetiką, ekonomika auga. Valstybių ekonomikos augimas tikrai gali vykti ir nenaudojant iškastinio kuro. Tačiau kai kurios šalys, pavyzdžiui, daug anglies turinti Indija, nori savo turimus resursus išnaudoti. Šalims, kurios tokių išteklių neturi, lengviau pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tai yra politinės valios ir prioritetų klausimas“, – teigia J. Kilpys.
Daugelis besivystančių šalių prioritetu laiko ekonomikos augimą, tačiau, anot J. Kilpio, yra ir tokių, kurios nori vystytis, bet renkasi „žaliąjį“ kelią. Kaip pavyzdį klimatologas pateikia Paragvajų, daug investuojantį į atsinaujinančią energetiką.
„80 proc. reikalingos energijos Paragvajus pasigamina iš atsinaujinančių šaltinių. Tas politinis sprendimas yra priimtas prieš 10 metų. Jų ekonomika auga, didėja vidutinis darbo užmokestis“, – pažymi pašnekovas.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus pavaduotoja M. Šešelgytė bandymą mažinti taršą, stabdyti klimato kaitą vadina sunkiai suderinamu su ekonomikos augimu.
„Skaičiuojama, jog reikia sumažinti taršos kiekius taip, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei dviem laipsniais nuo priešindustrinio lygio. Pavyzdžiui, JAV reikėtų 60 kartų sumažinti savo taršą, o tai padaryti yra sudėtinga.
Kiekviena valstybė, kuri ryšis tokioms reformoms, be abejo, sulauks ekonominių pasekmių. Čia iškyla pagrindinė takoskyra tarp turtingų šalių, dalyvavusių pramoninės revoliucijos pradžioje, ir šalių, kurių ekonomika pradėjo augti ne taip seniai. Šalių, tokių, kaip Indija ar Kinija, argumentas yra tas, kad Vakarų šalys savo ekonomiką sukūrė besiremdamos pramonės revoliucijos teikiamomis gėrybėmis, todėl besivystančios šalys turi turėti galimybę teršti tiek metų, kiek teršė Vakarų valstybės, kurdamos savo ekonomikas“, – kalba M. Šešelgytė.
Pirmenybė – ekonomikos augimui?
Nors klimatologas J. Kilpys ekonomikos augimą ir klimato kaitos stabdymą vadina suderinamais siekiais, tačiau pastebi, kad prioritetu laikomas ekonomikos augimas.
„Gyvename nuolatinio ekonomikos augimo pasaulyje. Pagrindinis visų tikslas – ekonomikos augimas, o visa kita – antroje eilėje, ar tai būtų socialinės, ar aplinkosauginės problemos.
Nemažai yra kalbama apie tai, kad ekonomikos modelis turėtų keistis ir būti paremtas darnaus vystymosi principais, dalijimosi ekonomika, daiktai turėtų būti gaminami taip, kad būtų galima juos perdirbti“, – sako J. Kilpys.
Savo ruožtu M. Šešelgytė pažymi, kad klimato kaitos iššūkį reikia vertinti bendrame saugumo iššūkių kontekste.
„Įsivaizduokite situaciją, kai visame pasaulyje staiga ima lėtėti ekonomika. Žinome, ką reiškia finansų krizė, sukurianti įvairiausių kitokių iššūkių – žmonių nepasitenkinimą, didėjantį nedarbą, konfliktus. Įvertinę visus galimus iššūkius, politikai bando ieškoti kompromisinių sprendimų. Problema ta, kad kompromisams nėra daug vietos: mokslininkai sako, jog, jei klimatas atšils daugiau nei dviem laipsniais, sulauksime negrįžtamų pasekmių. Tačiau kalbama, kad šiandieninėmis aplinkybėmis temperatūra gali kilti nuo trijų iki beveik penkių laipsnių.
Sudėtinga priimti sprendimą, kuris gelbėtų žemę, saugotų ją ateities kartoms, kita vertus, nestabdytų ekonomikos taip, kad nekiltų kitų grėsmių, bent jau trumpuoju laikotarpiu galbūt labiau pražūtingų nei klimato kaitos iššūkiai“, – sako VU TSPMI dėstytoja.
Klimato kaitos konferencija Paryžiuje: trys scenarijai
Ekonomikos augimą prioritetu laiko ne tik besivystančios valstybės, tačiau ES narės yra vienos pirmaujančių pagal tai, kaip jos bando mažinti taršą ir kovoti su klimato kaita.
„Yra įvairių kovos su taršos mažinimu priemonių: naudoti mažiau iškastinio kuro, daugiau kliautis atsinaujinančia energetika, modernizuoti savo energijos sistemas. ES labai daug kalba apie bendrą energetikos sąjungą, kuri leistų labiau bendradarbiauti, efektyviau išnaudoti energetinius išteklius. ES šalys yra vienos pirmaujančiųjų pagal tai, kaip bando mažinti taršą, kovoti su klimato kaita.
Tačiau yra ir kitų valstybių, kurios skeptiškai žiūri į tas priemones dėl galimo savo ekonomikos augimo mažėjimo. Tarp jų – JAV, kurios nebuvo ratifikavusios Kioto protokolo ir dabar šiek tiek skeptiškai žiūri į dokumentus, kurie įpareigotų JAV daug metų mažinti savo taršos rodiklius ir turėtų neigiamą poveikį ekonomikai“, – pažymi M. Šešelgytė.
Tarptautinė Paryžiaus klimato kaitos konferencija, kurioje sprendžiama, kaip galima bendru sutarimu stabdyti klimato kaitą, gali baigtis trejopai, sako pašnekovė.
„Manau, kad bus priimtas vienoks ar kitoks susitarimas: jis brendo jau kurį laiką. Antrasis Kioto protokolo periodas baigia galioti 2020-aisiais, todėl reikalingas kažkoks dokumentas. Gali būti rastas teisinio įsipareigojimo kompromisas, bet čia, ko gero, labai didelių ambicijų turėti nereikėtų, nes šalys turi labai skirtingus interesus.
Kita vertus, dabar valstybės yra pasirašiusios tam tikrus įsipareigojimus, individualius planus, ir kova su klimato kaita gali vykti tų individualių planų pagrindu. O gali būti ir taip, kaip buvo Kopenhagos viršūnių susitikimo metu, kai paskutiniu momentu kažkas nutinka, ir nepavyksta pasiekti susitarimo. Tuomet buvo daug kalbama, deramasi, tačiau paskutiniu momentu G77 (besivystančių valstybių) grupė pasitraukė iš derybų, nes įžvelgė turtingesnių valstybių manipuliacijas, klastą, todėl nenorėjo dalyvauti tolimesnėje diskusijoje“, – svarsto pašnekovė.
