Miškai nemažėja, tačiau... jie nebepatinka grybams
Visi tikrieji grybai - baravykai, raudonikiai, lepšiukai, šilbaravykiai ir voveraitės (tokiais juos laiko specialistai ir prisiekę grybautojai) laikui bėgant tampa beveik deficitu.
Be šių miško gėrybių niekaip negalintys apsieiti žmonės vis dažniau renka ir tuos grybus, kurie anksčiau buvo laikomi menkaverčiais ar pavojingais dėl savo panašumo į nuodingus, taip pat tuos, kuriuos sudėtinga paruošti, kad būtų tinkami valgymui.
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vedėja Jurga Motiejūnaitė įžvelgia keletą priežasčių, kurios gali turėti neigiamos įtakos grybų augimui: pirma, dėl išaugusių kirtimo apimčių sumažėjo grybams augti tinkamų miškų; antra priežastis – globali klimato kaita.
Pasak jos, miškininkai tikina, kad miškingumas Lietuvoje nesumažėjo, nes esą nors ir iškertama daugiau miško, jis atsodinamas. Tačiau grybams tikrai ne vis tiek, kokiame miške augti. Kertant miškus mažėja miško struktūros įvairovė, todėl daugelis grybų rūšių nebeturi nišų įsikurti.
Grybams darosi per karšta
Ypač nukenčia rūšys, kurioms išgyventi reikalingas senas miškas ir ilgas miško tęstinumas – jos auga ten, kur ilgą laiką augo miškas, jis nebuvo plynai kertamas.
Nevalgomų grybų įvairovę neigiamai veikia negyvos medienos kiekio mažėjimas miškuose. Tai susiję su vėjovartų, nudžiūvusių medžių šalinimu, sanitariniais kirtimais.
Nemėgsta grybai ir per didelės šilumos. Prieš 20 metų aukštesnė nei 30 laipsnių oro temperatūra vasarą buvo retenybė, o dabar tapo įprastu reiškiniu. Klimato kaita kenkia vietinei biologinei įvairovei, nyksta kai kurios medžių, kitų augalų rūšys, tai kartu veikia ir grybus.
Jų gyvenimas glaudžiai susijęs su augalais. Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusį ryšį. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšiai auga dažniausiai beržynuose).
Kenkia ir netinkami įpročiai
Ne į naudą ir ilgalaikis intensyvus grybavimas, kurio metu miškas trypiamas, kitaip tariant, „nugrybaujamas“, nespėja susiformuoti pakankamai vaisakūnių. Grybautojų ypač padaugėjo pradėjus masiškai supirkinėti grybus. Kai kuriems gyventojams tai tapo pragyvenimo šaltiniu.
Galbūt grybams kenkia tai, kad jie raunami, išdraskomos samanos? „Ar grybas gražiai nupjaunamas, ar išraunamas - jam jokio skirtumo“, - tikina J.Motiejūnaitė. Svarbiau nerinkti labai mažų, vos išdygusių grybų. Mažas grybas dar nesuformavęs savo sporų, nepaskleidęs nors dalies jų, nepasidauginęs.
Mikologijos laboratorijos vedėja pastebi, kad pastaraisiais metais auga bendrosios azoto junginių iškritos. Azotas – itin svarbi maisto medžiaga gamtoje. Maistmedžiagių kiekio padidėjimas pasižymi ypač neigiamu poveikiu mikoriziniams grybams. Šiai grupei kaip tik priskiriami visi vertingieji grybai: voveraitės, baravykai, raudonikiai, lepšiai.
Šiukšlės miške - kenksmingos medžiagos grybuose
Ar veikia grybus gyventojų miške paliekamos šiukšlės – plastikas, metalas, stiklas? Ar - dar blogiau - miške besimėtančios senos padangos, išverčiamos statybinės ir kitokios atliekos?
„Visos šiukšlės kenkia. Vienos irdamos išskiria kenksmingas medžiagas, kurios kaupiasi aplinkoje, taip pat ir grybuose. Didesni šiukšlių kiekiai pakeičia buveinės kokybę, ji pasidaro mažiau tinkama ar visai netinkama teik grybams, tiek kitiems organizmams“, - komentuoja specialistė.
Grybauti gali išmokyti tėvai, o ne žinynas
Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama per 6000 grybų rūšių, stambiųjų (makromicetų) – apie 2300. Kiek iš jų yra valgomi? „Aš visuomet sakau, kad valgomų grybų yra tiek, kiek jų žino grybaujantis žmogus“, - aiškina J.Motiejūnaitė. Ji teigia, kad grybauti mokytis iš paveiksliukų, knygų, atlasų, jokiu būdu negalima.
Valgomi ir nuodingi grybai gali atrodyti labai panašūs. Tik specialistas ar patyręs grybautojas, kurio šeimoje žinios apie grybus perduodamos iš kartos į kartą, gali juos atskirti. Ypač lengvai supainiojami kalpokais vadinami raukšlėtieji gudukai ar kai kurios ūmėdės, jas lengva sumaišyti su pavojingomis musmirėmis. Su jomis kartais supainiojamos ir mažos žvynabudės.
„Aš pati grybauju, nors ir retai, ir grybus valgau, bet tik savo ar kolegų mikologų rinktus. Laukinių grybų svečiuose niekuomet nevalgau“, - tikina grybų žinovė.
Net 112 retų ir nykstančių grybų rūšių įtrauktos į Raudonąją knygą. Pasak Mikologijos laboratorijos vedėjos, grybautojai jų dažniausiai nepažįsta, kartais netgi renka ir valgo, nors tai draudžiama įstatymo.
Į Lietuvą „atklysta“ pietietiškos rūšys
Vienos grybų rūšys nyksta, kitų daugėja, pastebi mokslininkė. Pavyzdžiui, ant svetimžemių medžių ir krūmų, tokių kaip uosialapiai klevai ir šeivamedžiai pastaraisiais metais plinta tikrasis ausiagrybis, kuris anksčiau buvo paplitęs tik labiau į Pietus nutolusiose šalyse.
Didėja ir bendra Lietuvos grybų įvairovė, tačiau daugiausia ne dėl didelių, o mikroskopinių, nepastebimų grybų. Lietuvos mokslininkai yra aptikę per 15 naujų rūšių, iki tol nežinomų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pavyzdžiui, mikroskopinis žemaitinis brėžulis auga žvyringuose dirvožemiuose ant kerpių ir dumblių, o šiemet aprašytas Periconia pseudobyssoides - ant negyvų Sosnovskio barščių lapų.
Įdomu
- Rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo jau prieš 150 milijonų metų.
- Iš 112 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų grybų, 103 yra aptinkami miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų aptinkami tik ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia gamtinę brandą pasiekusių medynų kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio skersmens negyvos medienos.
- Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiuvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.
- Pasak mikologų, grybai neleidžia medžių šaknims išdžiūti, aprūpina mikroelementais. Suardžius miško paklotę, sudžiūna ir žūsta grybiena, naudingi mikroorganizmai, pablogėja miško augalų, tarp jų ir medžių bei krūmų augimo sąlygos. Grybai iš medžių taip pat gauna reikalingų augimui medžiagų. Todėl geriau nerauti senų, sukirmijusių grybų, tegu dauginasi natūraliai, pasisėja jų sporos.
- Grybaujant grybas išraunamas arba nupjaunamas prie žemės. Draudžiama grybaujant ardyti miško paklotę, samanų ar kerpių dangą, niokoti nerenkamus grybus.
