Apie dirvožemio tyrimo naudą, tačiau dar vis nepopuliarų tarp lietuvių, „nukankintą“ dirvožemį GRYNAS.lt kalbėjosi su Agrocheminių tyrimų centro direktoriumi habilituotu daktaru Gediminu Staugaičiu.
Lietuviai žemės turi, tačiau tirti nenori
Prieš daugiau nei 20 metų Lietuvoje buvo tiriama didžioji dalis dirvožemių.
Daugelis tuo metu užsiimančių rimta žemdirbyste turėjo agronomo išsilavinimą, tad dirvožemio tyrimas buvo neatsiejamas nuo sėkmingos (arba kaip tik ja neužsiimant, jeigu rezultatai būdavo neigiami) žemdirbystės. Dabar, kai daugėja jaunesnių ūkininkų, ne kiekvienas žino apie tokius tyrimus, o jei ir žino, dažnai mano, kad jie nesvarbūs ir brangūs.
G. Staugaičio teigimu, Lietuvoje tirti dirvožemį nepopuliaru. Skaičiai kalba patys už save – kasmet Lietuvoje ištiriama vos 0,1 procento žemės – o šių naudmenų Lietuvoje yra apie 3 milijonus 300 tūkstančius hektarų.
O štai, pavyzdžiui, Vokietijoje ištiriama apie 30-40 proc. dirvožemio. Čia dirvožemį reikia tirti kas 5 metus, kitaip ūkininkas praras Europos sąjungos paramą žemės ūkiui. Tad, Lietuvoje kas 5 metus ištiriama apie 0,5 proc. dirvožemio.
G. Staugaitis pastebi, kad per paskutinius 2 metus tiriančių dirvožemį padaugėjo, tačiau Lietuvos mastu tai nėra daug.
Dažniausios dirvožemio tyrimų klaidos
„Kartais žmogus nori tirti dirvožemį, bet nežino ką reikia tirti ir žinoti. Pirma klaida, kai jis tiria ne tai, ką reikėtų. Antra – kai dirvožemio ėmenį ima nekokybiškai.
Pašnekovas pasakojo, kad šią paslaugą dažniausiai renkasi stambūs ūkininkai, o mažesnius ūkius turintys žmonės to nedaro. Galbūt taip yra dėl to, kad šie galvoja, kad toks tyrimas nėra tikslingas, jei neturi keliasdešimties ar net kelių šimtų hektarų žemės, kurioje kas nors auginama. Arba atbaido tyrimo kaina, kuri dažnai yra apipinta mitais, kaip itin brangi paslauga.
Anot vyro, dirvožemio tyrimo kaina nėra labai gąsdinanti, atsižvelgus į jo teikiamą naudą – vienas ėminys kainuoja 20 litų.
„Ūkininkams vienas ėminys imamas iš 4-5 hektarų, tad 1 hektaras „kainuoja“ 4 litus. Tai nėra brangu, atsižvelgus į tai, kad trąšos gali kainuoti apie 1 tūkstantį litų ir dar daugiau. Tyrimų kaina gali svyruoti nuo to, ar tiriamas tik vienas rodiklis, kiek žemės nori ištirti ūkininkas. Kuo daugiau ūkininkas nori ištirti dirvožemio, tuo kaina tampa mažesnė“, – apie kainas kalbėjo G. Staugaitis.
Šykštus moka du kartus
Pasiteiravus, kodėl lietuviai nesiryžta mokėti už dirvožemio tyrimus, tačiau moka kelis šimtus litų už trąšas, pašnekovas patikino, kad galbūt nėra susiformavęs įprotis jį tirti, be to trūksta informacijos, apie tai mažai kas kalba.
Arba tiesiog esame skūpūs ir norime viską gauti daugiau ar mažiau nemokamai. Žinoma, tai sąlyginai humoro verta situacija, tačiau G. Staugaitis linkęs pritarti šiai minčiai, sakydamas, kad vyrauja požiūris – kodėl turiu rūpintis žeme, juk ji pati atsigaus? Tačiau dažnai neatsigauna.
Kalbėdamas apie dirvožemio tyrimų naudą, G. Staugaitis išskyrė šiuos kriterijus:
Pirma, galima nustatyti žemės ir atskirų sklypų vertę.
Antra, įmanoma tiksliai apskaičiuoti trąšų kiekį. Ištyrus dirvožemį, žinome kokių medžiagų trūksta arba kaip tik pastebimas jų perteklius, todėl vienų ar kitų trąšų nereikia arba jos neduos jokio teigiamo rezultato. Žinodamas tyrimo rezultatus ūkininkas gali sutaupyti pinigus skirtus trąšoms.
„Sakykime, reikia dirvą patręšti azotu, fosforu ar kaliu. Apskaičiavome, kad mums reikėtų 50 kilogramų fosforo vienam hektarui patręšti. O atlikus dirvožemio tyrimą matyti, kad fosforo šiame dirvožemyje yra pakankamai, todėl mums nebereikia pirkti tiek daug trąšų.
Investuojant į dirvą, gauni geresnį rezultatą. Neinvestuoji ir nieko nedarai, tik sodini? Tada nereikia ieškoti kaltų, kad niekas neauga. Lietuvoje „madinga“ nesubalansuotai tręšti. Pavyzdžiui, tręšia vienomis trąšomis, nors reikia visai kitų. O po to pyksta, kad derlius menkas, žemė nekokia...“, – apie dirvožemio tyrimų naudą pasakojo G. Staugaitis.
Į ką atkreipti dėmesį tiriant dirvožemį?
Žemės ūkiu užsiimančiam svarbiausia išsitirti, koks yra jo žemės (dirvos) ariamojo sluoksnio rūgštumas (pH), judriojo fosforo ir kalio kiekis.
Be to, turint lėšų arba plėtojant didelės aprėpties žemdirbystę, reikėtų išsiaiškinti ir tai, kiek dirvoje yra humuso ir mikroelementų: cinko, mangano, vario.
„Būtina ištirti savo dirvožemio rūgštumą (pH). Lietuvoje yra apie 44 proc. rūgščių dirvų. Tačiau jos buvo kalkinamos, tad dabar Lietuvoje yra apie 20 proc. rūgščių dirvų. Jeigu dirva rūgšti – trąšos veiks prasčiau, augalai neaugs. Ypač „reiklūs“: kviečiai, liucerna, dobilai, cukriniai runkeliai, daržovės ir t.t.
Antras dalykas – maisto medžiagos. Azotas. Jį ištirti sunkiau, mat jis labai judrus. Atliekame azoto stebėseną Lietuvoje, kurios rezultatus vėliau paskelbiame. Jeigu neturime mineralinio azoto, tada reikia tirti humusą. Jei jo mažai, tada ir azoto trūks, o jeigu humuso daug, tuomet reikės mažinti azoto normas. Humusas rodo kaip organinė medžiaga geba greitai mineralizuotis, kiek jo yra bei galima nusakyti mikrobiologinį aktyvumą.
Tirti dirvožemį galima 2 būdais – ūkininkas pats gali paimti dirvožemio ėmenį ir atvežti specialistams. Pasak G. Staugaičio atlikti tai pačiam nėra sudėtinga, tačiau klaidų pasitaiko.
„Negalima dirvožemio semti tik iš vienos vietos, lauką reikia pereiti įstrižaine. Žemei tinka ir paprastas kastuvėlis. Imkite žemę iš daug vietų (kad tyrimas būtų kuo tikslesnis) po nedaug, tada gerai viską sumaišykite ir sudėkite į vieną vietą. Padarę tai, atvežkite dirvožemį specialistams, kurie jį ištirs. Paprastai dirvožemio tyrimams pakanka 1 kilogramo žemės“, – dirvožemio tyrimų subtilybes atskleidė vyras.
Kitas pasirinkimas – pasikviesti specialistus, kurie nustatys tikslias vietas, iš kurių geriausia tyrimams imti dirvožemį. Šį būdą dažniausiai renkasi didelius ūkius turintys žmonės.
Pašnekovas užsiminė, kad jeigu jūsų dirbamos žemės plotas nedidelis, tai ėmenį galite paimti ir patys. Svarbiausia žemes imti iš daugelio vietų. Be to, atkreipkite dėmesį į tai, kad mėginyje nebūtų trąšų, kitaip tyrimo rezultatai gali būti iškreipti.
Tyrimo rezultatai dažniausiai būna žinomi po savaitės.
Dirvožemį tirtų, tačiau nemato naudos ir nori visko nemokamai
G. Staugaičio manymu, žmonės dažnai galvoja, kad dirvožemis skirtas tik išauginti kuo didesnį derlių. Tačiau apie jo puoselėjimą dažniausiai nutylima.
„Čia kaip su vaikais, gyvūnais – juos turi prižiūrėti ir rūpintis. Bėda ta, kad javai po javų auginami... Rapsus kartais pamaišo, bet vis tiek dažnai aliname dirvožemį net nesusimąstydami apie tai. Neleidžiame jam atsikvėpti.
Kai kurie laukai mėšlu netręšti dar nuo nepriklausomybės laikų. Dirvožemio kultūrinimas – svarbus darbas. Jeigu jį ištyrei ir nieko nedarei, tai nieko gero nebus...“
G. Staugaitis pabrėžė, kad „šiandien esti problema, kai apie dirvožemį, jam būdingas savybes, problematiką ir panašius dalykus mažai kalbama. Trūksta žinių, patirties, ūkininkai negali pasidalinti patirtimi ir patarimais su kitais“.
Todėl pasitaiko atvejų, kai gimsta vienas ar kitas mitas apie dirvožemio tyrimus, kuriuos siūlo mėgėjai ar su žemdirbyste nesusiję žmonės.
Tyrimai mėgėjų rankose – diletantiški
Pašnekovas teigė, kad nėra susipažinęs su konkrečiais mėgėjiškų dirvožemio tyrimų pavyzdžiais ir jų savotišku žalingumu, tačiau teigė, kad lakmuso juostelės (pH – rūgštingumui matuoti) neatspindi tikrosios situacijos ir gali suklaidinti ūkininką, todėl jais remtis nereikėtų.
Kitas, liaudyje dažnai minimas tyrimo būdas – raudongūžių kopūstų sultyse pusvalandį mirkomas popierių filtras. Gerai išdžiovintą, jį galima naudoti dirvos rūgštingumui nustatyti. Itin rūgščioje dirvoje jis nusidažys raudona ar purpurine, neutralioje – violetine ar mėlyna, šarminėje–žalsva spalva. Į tai pernelyg rimtai žiūrėti taip pat nevertėtų.
„Mane piktina, kad prasiskverbia daug primityvios informacijos... Nežinau iš kur tai ištraukiama. Kai kuri informacija net ne iš XXI amžiaus. Norime daugiau konsultuoti, nes pastebime informacijos stoką šia tema. O dar blogiau – plintančią dezinformaciją“, – apie mėgėjiškų tyrimą žalą užsiminė pašnekovas.
Kenčiantis Lietuvos dirvožemis
Kalbėdamas apie dirvožemio būklę, G. Staugautis patikino, kad Lietuvoje dirvožemių būklė yra prasta. Ypač prie to prisideda žemdirbystei naudojama chemija, kuri neretai naudojama nesaikingai, siekiant tik trumpalaikės naudos – išauginti kuo didesnį derlių.
„Žemaitijoje situacija nepavydėtina, ten dirvožemis itin rūgštėja. Vidurio Lietuvoje situacija nedėkinga dėl sėjomainos nebuvimo: javai auginami tame pačiame lauke kelis metus iš eilės. O jeigu neauga, tada metam didžiausius kiekius trąšų, o jeigu ir jos nepadeda, tada bandome didinti chemijos kiekį, kuris ekologiniu požiūriu, yra ydinga priemonė, kai naudojama nesaikingai. Vieną kartą tuos laukus „nuvarysim“.
Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dirvos yra prastos, tačiau atskiri laukai gali labai skirtis, todėl vienareikšmiškai teigti, kad visos jos prastos negalėčiau, tačiau, jog dauguma tokių – tikrai taip. Taip yra dėl to, kad regione daugiau kalvų, smėlio, juose prasčiau sudygsta augalai ir panašiai“, – konstatavo pašnekovas.
GRYNAS.lt prideda Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos darbuotojų atliktus tyrimus – „Mineralinio azoto ir sieros kiekiai dirvožemyje 2013 metų pavasarį.
„Tai žemdirbiams svarbus orientyras – kokių šių elementų atsargos yra dirvožemyje ir kokiomis normomis šį pavasarį reiks tręšti augalus“, – rašoma tyrimo medžiagoje.
