Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Juozas Šimkus neturėjo gerų žinių laukiantiems lietaus. Artimiausios savaitės sinoptikų prognozės kritulių nežada, o ir viena, kita liūtis Lietuvos upių tėvo Nemuno negelbės. Tikėtina, kad populiariosios „Raketos“ sezonas šiemet jau baigtas.
– Kokia situacija šalies upėse?, – paklausėme Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjo J. Šimkaus.
– Dabartinėje situacijoje, panašu, netrukus bus pasiektas hidrologinės sausros rodiklis ir bus paskelbta hidrologinė sausra.
Neris, Nemunas – šios upės yra gana stipriai nusekusios, tačiau tas rodiklis toks, kad dar turi keletas punktų registruojama, kad būtų galima skelbti hidrologinę sausrą.
Nors Šiaurės, Vakarų Lietuvos upėse, pavyzdžiui, Jūroje, Šešuvyje, nėra situacija kritinė, bet Pietų, Rytų, Vidurio Lietuvos upės yra stipriai nusekusios.
– Kiek nusekęs Nemunas, kiek Neris, kitos upės?
– Šios upės tiek nusekusios, kad jose stabdoma laivyba, ten situacija gana kritinė. Tas hidrologinės sausros rodiklis nėra objektyvus atskiriems regionams, bet Nemune hidrologinę sausrą jau liepą fiksavome.
– Ką reiškia hidrologinė sausra ir kada ji fiksuojama?
– Tas reiškinys toks gana komplikuotai apibrėžiamas. Jis fiksuojamas tuomet, kai iš esmės upėje vandens lygis yra žemesnis nei vidutinis daugiametis minimalus vandens lygis. Iš ilgo vandens stebėjimo laikotarpio, ne trumpesnio nei 30 metų, surenkami visi minimumai, išvedamas vidurkis, jei vandens lygis žemiau to minimalaus vidurkio, tokiu atveju fiksuojama hidrologinė sausra.
Tokiam kaip Nemunas, hidrologinė sausra fiksuojama nuo liepos mėnesio.
Labiausiai vandens lygį veikia kritulių kiekis. Nors tas kritulių kiekis liepos mėnesį nebuvo ekstremaliai mažas, jis buvo didesnis už vidutinį, tačiau praėję dveji ypač sausringi metai lėmė, kad nors kritulių liepą buvo pakankamai daug, jų nepakako, kad atstatytų upių vandeningumą.
– Liepa – gal statistiškai sausringiausias mėnuo?
– Kaip tik ne, vienas lietingiausių mėnesių, bet aukštos temperatūros, labai didelis garavimas neleidžia papildyti vandens telkinių taip, kaip rudenį ar pavasarį. Vidutiniškai du trečdaliai kritulių išgaruoja. Pavyzdžiui, jei iškrito 10 mm kritulių, 7 milimetrai išgaruoja. Be to, vegetacija yra labai intensyvi, augalai per savo biologinį ciklą išgarina daug vandens. Tad nors kritulių netrūko, bet didžioji dalis jų upių nepasiekia.
– Hidrologinė sausra nėra naujiena, pastaruoju metu, ko gero, kasmet ji fiksuojama, tampa įprastu reiškiniu?
– Taip, jei kalbame apie pastaruosius trejus metus. Bet prisiminkime 2017-uosius metus, tuomet nuo liepos antros pusės prasidėjo lietūs ir viskas „skendo“. Tačiau ypač sausi 2018-ieji ir 2019-ieji labai išsekino vandens telkinius.
Kardinaliai besikeičiančių sąlygų pagrindinė priežastis – klimato kaita.
Na, kiekvieną vasarą, net ir prieš 100 metų, buvo fiksuojamas vandens nuosėkis, bet anksčiau buvo įprasti pavasariniai potvyniai. Kaip atsimenate, paskutinės dvi žiemos buvo beveik be sniego, to pavasarinio potvynio apskritai nebuvo.
Pernai potvynis fiksuotas ne pavasarį, o žiemą, čia yra klimato kaitos įtaka. Tad neįprasti procesai, sausros, besniegės žiemos, tapo reguliariais reiškiniais.
– Ką žada artimiausių kelių savaičių prognozės, ar sulauksime didesnio kiekio kritulių?
– Likusios vasaros prognozės yra gana apibendrintos, tačiau per artimiausią savaitę didesnio kritulių kiekio nesulauksime, situacija upėse neturėtų gerėti ir vandens sekimas tęsis toliau.
– Tikėtina, kad Nemunu plaukiojanti „Raketa“ savo sezoną jau baigė?
– Pagal tai, ką dabar matome, per artimiausią savaitę situacija nepasikeis. Tų gausesnių kritulių nenusimato, be to, turėtų būti ilgas lietingas periodas, kokios savaitės, kad tų didžiųjų upių lygis ženkliau pakistų.
Nemunas, Neris ne taip greitai reaguoja į kritulių kiekį, jei palytų kelias dienas, tokiam Nemune vandens lygis pakiltų vos keliais centimetrais, nebūtų ženklaus vandens lygio pakilimo.
– Kada paprastai atsistato upių vandens lygis, po lietingų rudens dienų?
– Taip, paprastai rudenį vandens lygis pakyla, žiemą fiksuojamas nuosėkis ir pavasariais, jei kalbėtume apie praeitį, po potvynių upės prisipildydavo vandens. Bet keletas metų, tiksliau keli dešimtmečiai, kai tų pavasarinių didesnių potvynių nėra. Vienas didesnių, ženklesnis potvynis fiksuotas 1979-aisiais.
Įdomu tai, kad kritulių kasmet daugėja po procentą, bet tos besniegės žiemos keičia situaciją iš esmės.
Iškritę krituliai lietaus pavidalu gana greitai nuteka upėmis, neprisikaupia sniego danga, kuriai nutirpus būtų ženklus vandens pakilimas paviršiniuose vandens sluoksniuose, pelkėse.
Tas klimatas keičiasi, pavasarinius potvynius baigiame pamiršti, o išryškėja tie sausringi periodai.
– Ignalinos, Molėtų, Dzūkijos regionuose labai populiarūs žygiai baidarėmis, ar tose upėse pakankamas upių lygis vandens turizmui?
– Na, kai kuriose vietose teks ir panešioti baidares (šypsosi). Tos mažosios upės greičiau nusenka, bet ir greičiau atsistato. Tie procesai žymiai greitesni. Jei tarkim kažkokiam mažesniam baseine iškristų didesnis kritulių kiekis, tai tos mažesnės upės sureaguoja greičiau, jose iškart pakyla vandens lygis, galima lengviau plaukioti. Didesnėse upėse tie procesai trunka savaitėmis. Jei praūžtų kokia liūtis, ji didžiosioms upėms praktiškai jokios įtakos neturės.
– Kokią įtaką hidrologinė sausra turi upių ekosistemai?
– Ima vešėti augmenija, kai kurios upės nebepanašios į upes. Tie pavasariniai potvyniai, tarsi kokia šluota, iš upių vagų išplaudavo dumblą, kitas maistines medžiagas, jas išvalydavo, tai naudinga buvo žuvims, kitiems ekosistemos elementams. Na, ir pačios upės tapdavo akiai patrauklesnės.
Dabar šiltas vanduo, turintis daug maistinių medžiagų, ypač palankus augmenijai, upės veši ir kai kurios panašios į pievas, o ne upes.
