10 klasių baigęs kėdainietis jau penkerius metus nedirba. O kai neteko darbo, jo teigimu, neliko kitos išeitis kaip tik griebtis tinklų ir traukti prie nuošalių tvenkinių. Jau keletą metų iš to gyvenantis vyras piktinosi paaštrėjusiu brakonierių persekiojimu, tačiau teigė, kad dėl to pernelyg nesijaudina, nes vis tiek didžiulių baudų sumokėti nepajėgtų.
O pasidomėjus, kam jis dažniausiai išleidžia tokiu būdu uždirbtus pinigus, savo pavardės atskleisti nesutikęs Julius pripažino, kad nemenka suma tenka alkoholiui. Būtent jame, pašnekovo žodžiais tariant, skandinamas nusivylimas užklupusiomis gyvenimo negandomis.
- Dažniausiai brakonieriaujama dėl dviejų priežasčių: vieni tai daro dėl skurdo, kiti – norėdami pramogų. Dėl kokių priežasčių brakonieriaujate jūs?
O aš? O aš skurdžius esu. Reikia kažkaip prasimanyti pinigų. Juk dabar viskas brangu. Butą žmona išlaiko, o aš bent sau turiu prasimanyti.
- Tokių kaip jūs yra labai daug. Jeigu visi neturintys pastovus pragyvenimo šaltinio ims brakonieriauti, vandens telkiniuose paprasčiausiai neliks žuvies.
- Aš nemanau, kad čia kažkas blogo, jei aš pagaunu keletą žuvų... Vis tiek visų neįmanoma išgaudyti. Juk ne kasdien metu tinklą. O ir tos žuvies tikrai nesumažės. Draugiškai dalinantis visiems užteks. O jei taip sakot, patarkit, ką man daryt? Iš ko man gyvent?
Jeigu žuvies ir mažėja, tai tikrai ne dėl brakonierių. Tiesiog taip gamta sutverta. Nieko čia nepadarysi. Ir anksčiau žmonės su tinklais gaudydavo, o žuvies kažkodėl būdavo daugiau. Vis tiek klimatas šiltėja... O ir jūroj kas darosi. Ten su meškere niekas nežvejoja, bet žuvies pilna. Aš čia nieko blogo nematau.
- Tačiau baudos brakonieriams Lietuvoje labai sugriežtintos. Jei jus pričiuptų, tektų stipriai paploninti piniginę. Ar tai jūsų neatgraso nuo brakonieriavimo?
- Na, aišku, būtų negerai, jei pagautų. Labiau saugotis dabar reikia. Rizikuoji – o ką darysi? Nuo likimo nepabėgsi (juokiasi – red. past.). Tos baudos dabar tikrai didelės, bet neturėčiau pinigų vis tiek. Jei pagautų, negalėčiau sumokėti, nes nieko neturiu. Aš visiškai turto neturiu. Iš manęs nėra ko paimti. Na, į kalėjimą tik gali pasodinti. Nesmagu, kad tave gaudo kaip kokį nusikaltėlį, bet nieko nepadarysi. Tokia jau ta mūsų Lietuva.
- Kada pradėjote brakonieriauti?
- Jau bus kokie keturi metai. Kai atleido iš darbo, ieškojau kaip prasimaitinti. Nelabai man pavyko. Į darbą niekas priimti nenorėjo. Todėl man draugai patarė, kaip užsidirbti. Jų patarimas man visai patiko – paklausiau. Nuo to viskas ir prasidėjo.
- Atskleiskite nelegalios žvejybos schemą.
- Pirmiausia išsirenku tvenkinį. Upėse jau tos žuvies nėra daug, todėl ten ir neinam. Vienas nieko nepadarysi, todėl pasiimu visada draugų. Šiaip trise dažniausiai būname. Vienas draugas stebi aplinką, o mes dviese metam tinklą. Vieną turiu. Senas jau, bet geras. Brangiai mokėjau, prisimenu. Draugelis parūpino. Ilgis jo 40 m, o aukštis 8 m. Aš mašinos neturiu, bet draugas turi ir mus visus nuveža. Aišku, geriausias metas – naktis. Vasarą kai kada būna sunkumų dėl poilsiautojų – ant kiekvieno kampo jų yra. Todėl reikia rinktis nuošalesnes vietas.
Užmetimas... Turim patirties, todėl ilgai netrunkam. Yra tos pačios vietos. Žuvies nemažai jose, tai naujų neieškom. O švintant jau išvažiuojam su visa žuvim. Parduodam vienam žmogui, kuris už ją sumoka, o kur deda paskui, mes jau nežinom. Tik yra viena problema: nežinau, kur tą tinklą džiovinti. Jei pakabinsi atvirai, tai visi pamatys. Čia yra didelė blogybė. Bet gerai, kad nors su kuo plaukt turim. Kitaip sunkiau būtų.
O šiaip apsimoka. Na, būna dienų, kai ir visai nieko. O vidutiniškai nuo kelių iki keliasdešimt kilogramų pagaunam. Ta žuvis nėra labai prabangi – dažniausiai raudės ir karosai.
- Ar dažnai traukiate tinklus ir važiuojate prie tvenkinio?
- Ne taip ir dažnai. Kai prireikia pinigų. Per mėnesį gal kokį kartą ar du nuvažiuojam. Užsidirbam ir toliau galim gyvent. Aišku, nėra ir čia jau toks didelis uždarbis. Už naktį duoda keliasdešimt litų – ir viskas. Aišku, jei pristatinėtume sugautą žuvį patys, gal ir gautume daugiau. Bet iš mūsų niekas nepirktų.
- Brakonieriaujate jau ketverius metus. Ko gero jau nekartą esate susidūręs su gamtosaugininkais.
- Esu. O ką padarysi? Pagaudavo, bet žmona padėdavo sumokėt baudas. Du kartus esu prigautas. Tos baudos nebuvo tokios didelės. O dabar, aišku, būtų blogiau. Ir žmona sakė, kad daugiau nemokės baudų. Pasakė, kad jau paskutinis kartas. Jai gėda sako, kad vyras vis prigaunamas. Tai nežinau net iš kur pinigus gauti reikės. Jau jie mane žino. Bet mes saugomės, todėl dažnai ir nepagauna. O šiaip tai nėra ten tie gamtosaugininkai tokie įkyrūs. Nors būna tų reidų, bet galima išsisukt.
Žiūronus turim – padeda. Reikia saugotis. Suprantu ir juos – keli rajone yra, todėl labai daug ir neprivažinėsi. O savaitgaliais ir vakarais irgi nesinori jiems vargintis čia su mumis.
- Sakote, kad žmona jūsų uždarbiavimui nepritaria. Kokia apskritai jūsų santykiai su šeima?
- Nu pyksta ji ant manęs. Aišku, sako, kad taip nedaryčiau. Dukra irgi nėra patenkinta. Žmoną tai ji pasikviečia pas save į Londoną, o manęs ne. Bet kur aš ten be dantų važiuočiau – gėdą tik padaryčiau. Nežinau net... Papyksta žmona ir nustoja. Pagyvenu tą laiką garaže, po to vėl į namus priima. Garažas yra mano draugo, tai leidžia pagyvent kartais.
- Ar nesate bandęs žvejoti tinklais privačiuose tvenkiniuose, kuriuose žuvies, atrodo, turėtų būti daugiau?
- Kurgi aš nebūsiu. Bet dabar ten jau geriau neiti. Ne kokie įspūdžiai. Tuos tvenkinius saugo apsauga – samdo savininkai. Apsauga – ne gamtosaugininkai: gauni į nugarą „bananų“ ir nesinori daugiau. Ten jau nepajuokausi. Sėdi aplink vyrai. Jau kelis kartus ir aš pats esu su „fanarais“ grįžęs, ir mano draugai... Ten žuvies labai daug. Karpių daug. O už juos ir geriau moka. Tik kad prieit neįmanoma.
Pernai rudenį atvažiavom. Lyg sužinojom, kad apsaugos tą dieną nebus. Jau viską beveik padarėm ir girdim, kad braška krūmai. „Ką čia darot, mužikai bl..? Vėl jūs čia, „brakūšos“? Daugiau čia nesivalkiosit man“, - pasigirdo šauksmas. Išlindo tokie raumenų kalnai ir pradėjo spardyt, trankyt. Išdaužė šonus, tinklus sudraskė. Ten jie niekur nesikreipia – atidaužo ir paleidžia. Negalima ten daugiau važiuot.
- O kur jūs leidžiate tokiu būdu uždirbtus pinigus? Matau aplink nemažai tuščių alkoholio butelių. Tikriausiai jam nemažai išleidžiate.
Na, ir šiaip kai kada mane paima kas nors darbams. Padirbu truputį – gaunu pinigų. Bet ilgai nedirbu. Nelaiko ilgai manęs. Bet gal taip ir įdomiau – neatsibosta.
- O jei nustotumėte gerti, galbūt pavyktų ilgiau išsilaikyti darbe ir nereikėtų brakonieriauti.
- Nežinau, gal taip ir būtų. Sunku man nuspręsti dabar. Na, gal, aišku, taip kažkada ir bus. Bet sunku žmogui dabar. Kai ateis ta diena, tada ir galvosiu.
- Ar kol nepradėjote brakonieriauti, žvejojote meškere, kuria naudojasi žvejai mėgėjai?
- Taip, žvejojau. Buvau geras žvejys. Nemažai pagaudavau. Žinojau visas vietas geresnes. O dabar turiu meškeres, bet nėra tikslo su jom žvejot. Vis tiek žvejoju pardavimui. Su meškere tiek neprižvejosi.
- Įsigaliojus naujajai tvarkai nusipirkti tinklų nėra taip paprasta. Iš kur juos gaunate?
- Nu kol kas turiu vieną seną. Neblogas toks. Dar pats pirkau turguj jį. O kai reikės naujo, tikriausiai parūpins tie žmonės, kurie iš mūsų ir žuvį perka. Jie sakė, kad dėl to nereikia sukti galvos – vis tiek gaus. Man nelabai ir įdomu, iš kur jie tuos tinklus ima. Viską dabar apsunkina. Nėra kur paprastam žmogui dingti.
- Ačiū už pokalbį.
