„Šernui nepasakysi, kad neitų į laukus, o būtų tik miške. Žemdirbiai patys kalti, kad javus sėja ar bulves sodina iki pat miško ribos ar melioracijos kanalo šlaito. Reikėtų palikti nors šiokį tokį tarpą“, - aiškina Romas Gečas, Šilutės miškų urėdijos miškų apsaugos inžinierius, atsakingas už komercines medžiokles.
Užsieniečiai pernelyg vangiai medžioja šernus
Tuo metu Klaipėdos ir Šilutės rajonų paribyje ūkininkaujantis Petras Vasiliauskas atkerta, kad dėl šernų išknisamų dirbamos žemės plotų kasmet netenka iki 100 tūkst. litų.
Prieš kelerius metus visa šio ūkininko žemė buvo priskirta vienam medžiotojų būreliui iš Klaipėdos. Tuomet esą nekilo jokių konfliktų, mat klaipėdiečiai puikiai susitvarkė su savo pareigomis ir neleido šernams kelti kanopų į bulvių lysves.
„Tačiau perskirsčius medžioklės plotus dalis mano žemės pateko į Šilutės miškų urėdijos valdomus komercinės medžioklės plotus. Nuo to laiko ir prasidėjo bėdos. Kiekvienais metais mes pykstamės su miškininkais. Jie džiaugiasi, kad šernų daugėja, mat teisę juos sumedžioti pardavinėja užsieniečiams. Tiesa, šiemet buvo sudaryta komisija ir pavasarį man skyrė kelių tūkstančių litų kompensaciją už išknistus žiemkenčių pasėlius. Tačiau tai tokia ilga procedūra, kad šį rudenį dėl prarasto bulvių derliaus jau nebesikreipiau“, - dūsavo ūkininkas.
Urėdas: nuostoliai nėra tokie dideli
Šilutės miškų urėdas Stepas Bairašauskas tvirtina, kad P. Vasiliauskas kiekvienais metais kalba tą patį. „Sutinku, kad šernų yra daug, tačiau miškuose mes juos ir medžiojame, ir baidome. O laukuose nemedžiojame. Sutinku, kad vienas kitas šernas įžengė į jo žemes, gal kokį nors vieną krūmą ir iškniso. Tačiau procentaliai nuostoliai nėra tokie dideli. Jei kokiai bobutei lysvę išknistų, ji labiau sielvartautų. Siūlėme, kad eitų pats saugotų, medžiotų – nenori“, - samprotavo urėdas.
Pasak jo, šį rudenį prasidėjus medžioklių su varovais sezonui dar nebuvo nušautas nė vienas šernas.
Medžioklės žinovas Romas Gečas atviresnis. Jis pripažino, kad miško pakrašty, prie pasėlių, niekas nenori medžioti. „Šernų uoslė puiki, klausa taip pat. Atviroje vietoje žmogų jie pastebi už kelių kilometrų. Todėl tykant bokštelyje prie pasėlių juos sumedžioti labai maža tikimybė. Jei pasėti javai, gali pastebėti, kad toje vietoje, kur prabėgo šernai, jie tik sujudėjo. Tačiau šauti negali. O jei ten žmogus? Dėl to komercinės šernų medžioklės įkainis prie pasėlių yra perpus mažesnis nei miške, o norinčiųjų vis tiek sulaukiame labai mažai“, - tikrąsias priežastis įvardijo medžioklės žinovas.
Grasina tvoromis
Tą dieną, kai lankėmės P. Vasiliausko ūkyje, kaimynystėje esančiuose Šilutės miškų urėdijai priklausančiuose miškuose vyko komercinė medžioklė. Tačiau į pamarį atvykę italai nesiterliojo su šernais, jie šaudė laukinius paukščius.
P. Vasiliauską piktina pasiūlymas pačiam saugoti savo laukus. „Turiu medžiotojo bilietą, tačiau neturiu laiko šiam užsiėmimui. Jei visą dieną dirbu, o naktį eičiau į medžioklę, tai kada reikėtų ilsėtis? Nieko nebus, teks atitverti savo laukus nuo miško tvora, kad niekas nė nosies nekištų. Tada uždrausiu visas medžiokles. Mano apskaičiavimais, tokia tvora kainuos apie 100 tūkstančių litų. Juk riba su mišku tęsiasi beveik 5 kilometrus. Bet kitos išeities nematau“, - skaičiavo žemdirbys.
