Rūšiuoti atliekas Lietuvoje pradėta prieš ketverius metus. Šiandien, pagal Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisykles, 600-ams gyventojų turėtų būti pastatytas vienas rūšiavimo konteinerių komplektas.
Stambiausi miesto atliekų tvarkytojai – kompanijos „VSA“ bei „Ecoservice“ tvirtina, jog taip ir yra. Tačiau išrūšiuotų atliekų kiekis geriausiu atveju sudaro 10 proc. Savivaldybės ir atliekų tvarkymo įmonių atstovai tvirtina, jog šis skaičius pamažu auga, tačiau sostinėje vis dar sklando įvairių su rūšiavimu susijusių gandų, o gyventojai atliekų vežėjus stebina sugebėjimais į spalvotuosius konteinerius sugrūsti praktiškai bet ką.
GRYNAS.lt nusprendė pasiteirauti atliekas Vilniaus mieste tvarkančių kompanijų, kokius didžiausius rūšiavimo „priešus“ jos įžvelgia šiandien ir, ką reikėtų daryti, jog rūšiavimo mastais nors truputį prisivytume Europą.
Ar padangos – iš plastiko?
Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus atstovas Jaroslav Čaplia GRYNAS.lt tvirtino, jog savivaldybei svarbiausia – sukurti sąlygas rūšiuoti atliekas. Visais kitais procesais rūpinasi pačios atliekų tvarkymo kompanijos. Vilniuje būta kalbų, jog išrūšiuotos atliekos vėl pilamos į bendrą šiukšliavežę ir vežamos į sąvartyną. J. Čaplia tokius gandus neigia: atliekų vežėjai yra suinteresuoti, kad būtų išrūšiuota kuo daugiau atliekų. Tuomet būtų galima daugiau jų priduoti perdirbėjams ir gauti už tai pelną. O už komunalinių atliekų pridavimą į sąvartyną tenka mokėti patiems. Komunalinių paslaugų bendrovės „Ecoservice“ komercijos direktorė Daiva Skrupskelienė teigė, jog antrinių žaliavų konteineriai neretai užpildomi iki viršaus.
„VSA“ atstovė spaudai J. Antanaitytė-Voldemarienė prisiminė ir dar įdomesnius „radinius“ rūšiavimo konteineriuose.
„Praeitą savaitę iš plastiko konteinerio traukėme... padangas. Kaip jie ten jas įkišo?! Yra atvejų, kai žmonės sugeba mašinos buferį įgrūsti į rūšiavimo konteinerį. Į popieriaus konteinerį primeta ir sauskelnių. Panaudotų. Dabar galime tik pasidžiaugti, jog tokių situacijų pasitaiko vis mažiau. Nes informacijos – pakankamai“, - kalbėjo atliekų vežimo įmonės atstovė.
Abiejų atliekas tvarkančių įmonių atstovės pabrėžia, jog visos atliekos turėtų būti tvarkingos, pakuotės, kuriose buvo maisto produktai – išplautos. Jei sudėtinga išplauti kokią nors talpą, pavyzdžiui, aliejaus butelį, jau geriau mesti ją į buitinių atliekų konteinerį.
Rūšiavimo priešas Nr. 1 – šachtos daugiabučiuose
Kadangi kompanija „VSA“ aptarnauja ir aplink Vilnių esančius kaimus bei miestelius, J. Antanaitytė-Voldemarienė pastebėjo, jog tų vietovių žmonės rūšiuoja geriau ir efektyviau. Gal kaltos „tinginių“ šachtos – senieji atliekų nuleidimo vamzdžiai, vis dar veikiantys daugelyje Vilniaus daugiabučių?
„Vilniuje, Sporto gatvėje, pastatyti daugiabučiai namai be atliekų nuleidimo šachtos. Buitinių atliekų konteineriai ten pastatyti aikštelėje apačioje. Ir ten žmonės rūšiuoja daug geriau bei gausiau. Galbūt todėl, kad vis tiek tenka kulniuoti žemyn, kad išneštum šiukšles?“, - svarstė atliekas surenkančios kompanijos atstovė.
Didžiuosiuose miestuose pasitaiko netgi konfliktų tarp vieno namo gyventojų, nes vieniems rūšiavimo konteinerių reikia, kitiems jie – trukdo ir panosėje kaupia šiukšles. Iš tiesų aplink spalvotuosius kalnelius neretai iškyla dar didesni kalnai padangų, lovų, sofų...
„Važinėdavau po įvairius gyvenamuosius rajonus ir pro šalį praeinančių gyventojų paklausdavau – „kodėl?“ Man atsakydavo, kad šiukšlė yra šiukšlė. Šiukšlė – tai kažkas, kas man nereikalinga ir visa tai, jūs, tai yra atliekų tvarkymo bendrovė, privalote išvežti. Man neįdomu, kur ką reikia mesti, bet jūs - privalote“, - kai kurių senyvo amžiaus gyventojų požiūrį atskleidė Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė.
Rūšiavimo priešas Nr. 2 – pigūs sąvartynai
„Vakarų patirtis rodo, kad didelė sąvartyno kaina, kurią tenka mokėti gyventojams, tiesiog ekonomiškai priverčia juos rūšiuoti, - efektyviausią paskatinimą įvardijo „Ecoservice“ komercijos direktorė Daiva Skrupskelienė. – Mūsų kompanija darė eksperimentus su gyventojais gyvenamųjų namų kvartale. Žmonės, kurie pasiryžo dalyvauti šiame eksperimente, patys pamatė, jog teisingai rūšiuojant atliekų galima sumažinti perpus. Taigi gyventojai rūšiuodami, galėtų susimažinti komunalinių atliekų išvežimo kainą“.
Tačiau šis kainos skirtumas nebūtų toks ryškus, koks šiuo metu egzistuoja Vakarų Europos valstybėse.
„Lietuvos sąvartynai turi „vartų mokestį“. Tai - maždaug 47 litai už kiekvieną atvežtą atliekų toną. Europoje į sąvartyną įvežama tona komunalinių atliekų įvertinama maždaug 100 eurų, - lygina J. Antanaitytė-Voldemarienė. – Todėl Vakarų valstybėse galioja tokia tvarka: namas susitaria su atliekų vežėjų – rūšiuos, ar ne. Nerūšiuojantieji moka maždaug 2-3 kartus daugiau. O jei jau gyventojai nutaria rūšiuoti - turi tai daryti atsakingai ir nuolat. Jei rūšiavimo konteineryje atrandama kitos rūšies atliekų, jas tvarkanti kompanija be jokių diskusijų išrašo „riebią“ baudą visam namui“.
Aktyviai domėtis rūšiavimu kitose Europos šalyse pradėjusi moteris atskleidė, jog Barselonoje prie gyvenamųjų namų stovi net 6 skirtingi konteineriai. Trys iš jų skirti rūšiavimui, du – maisto ir vienas – buitinėms atliekoms. Kompostuojant maistines atliekas galima gauti dar daugiau naudos.
Rūšiavimo priešas Nr. 3 - benamiai
„Svarbu, kad visa sistema būtų protingai apgalvota valstybės mastu. Nes viskas vis tiek vyksta pagal įstatymus“, - tvirtina kompanijos „VSA“ atstovė. Šiuo metu moteris įžvelgia vieną egzistuojančios sistemos trūkumą.
Antrines žaliavas į perdirbimo įmones, tokias kaip „Klaipėdos kartonas“, „Kauno stiklas“ ar „Grigiškės“ galite nuvežti ir patys – už tai gausite šiek tiek pinigų. Kitas variantas – galite jas mesti į rūšiavimo konteinerius.
Jūratės Antanaitytės-Voldemarienės nuomone, šios dvi galimybės viena kitai prieštarauja.
Skaičiai
„Esame suskaičiavę, kad perdirbus vieną PET butelį (buteliai, kuriuose parduodamas mineralinis vanduo ar vaisvandeniai - red. past.), 60-ties vatų elektros lemputė galėtų šviesti 6 valandas.
Perdirbus vieną aliuminio skardinę, nereikėtų gaminti naujos ir būtų galima sutaupyti tiek energijos, kad galėtumėte tris valandas žiūrėti televizorių. Viena tona perdirbto popieriaus išsaugo 17 medžių, nes iš jų gaminamos kitos popierinės pakuotės“, - vardijo „Ecoservice“ komercijos direktorė D. Skrupskelienė.
„Kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo ir 26 460 litrų vandens bei pakankamai energijos tam, kad 6 mėnesius būtų apšildytas normalaus dydžio namas“, - statistikos pažeria „VSA“ atstovė J.Antanaitytė-Voldemarienė.
Snobai gali tvirtinti (ir bus teisūs), jog iš atliekų vežėjų bei perdirbėjų nesulaukia nei papildomos elektros televizoriui žiūrėti, nei nors keleto litrų to išsaugoto vandens. Tačiau, jei skaičiuotume pragmatiškai, ekonomika paprasta – jei efektyviau atliekas rūšiuoti pradėtų vienas daugiabutis namas, galima būtų sutaupyti pusę už komunalinių atliekų išvežimą mokamos sumos. Verta ar ne – spręsti Jums.
