Priešistorė
Direktyva, kurio taip ilgai laukė gyvenimo be atliekų šalininkai ir kiti praktiški žmonės, kelia tikslą prisidėti prie plastikų vartojimo (o tuo pačiu ir taršos plastiku) mažinimo ir spartinti perėjimą prie žiedinės (uždaro žaliavų naudojimo ciklo) ekonomikos.
Kaip žinia, direktyvos – tai antriniai ES teisės aktai, kuriais nustatomi visoms ES šalims-narėms privalomi pasiekti tikslai. Tačiau kiekviena šalis pati turi parengti ar pakoreguoti savo įstatymus, juose nurodydama, kokiomis priemonėmis ji nustatytus tikslus pasieks.
Dokumentas buvo pasiūlytas 2018 metais, o priimtas per palyginti trumpą – 8 mėnesių – laikotarpį 2019-aisiai. Dėl galimos naštos verslui direktyvos įsigaliojimas atidėtas 2021 metų liepai. Beje, nors plastiko gamintojų lobistai apeliuodami į COVID-19 pandemiją ir neva būtiną vienkartinio plastiko naudojimą higienos ir viruso plitimo užkardymo sumetimais, bandė direktyvos įsigaliojimą nukelti dar toliau, laimei, nepavyko, nes jokių įrodymų, kad plastikas kaip nors garantuotų mažesnę viruso sklaidą nebuvo.
Direktyva buvo suprojektuota remiantis kito dokumento – 2015 m. Plastikinių maišelių direktyvos – pavyzdžiu, kuri paskatino greitus ir ženklius vartojimo pokyčius. Pastaruoju dokumentu buvo įvestas reikalavimas panaikinti nemokamą lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių dalinimą pardavimo vietose, iškelti kiti ambicingi jų vartojimo mažinimo tikslai.
Šią sėkmės istoriją tikimasi atkartoti ir kitų vienkartinio plastiko gaminių, kurie sudaro 80 proc. jūrose ir vandens telkinių pakrantėse randamų atliekų, vartojimo mažinimo skirtyje.
Apie ką konkrečiai kalba direktyva?
Direktyvoje vienkartiniai plastikiniai gaminiai suprantami kaip vien arba iš dalies iš plastiko pagaminti gaminiai, paprastai skirti naudoti vieną kartą arba naudoti trumpai ir po to išmesti.
Pirmieji konkretūs žingsniai numatyti nuo 2021 m. liepos 3 d.:
1) Įvedami rinkos apribojimai (t.y. draudimas prekiauti/pateikti pirkėjams) šiems vienkartiniams plastikiniams gaminiams:
- stalo įrankiams (šakutėms, peiliams, šaukštams, lazdelėms);
- lėkštėms;
- šiaudeliams;
- ausų krapštukams;
- gėrimų maišikliams;
- prie oro balionėlių tvirtinamoms ir jiems laikyti skirtoms lazdelėms;
- maisto tarai, pagamintai iš polistireninio putplasčio;
- iš aerobiškai skaidaus plastiko pagamintiems gaminiams.
2) Nustatomas privalomas ženklinimas (ant pakuotės ar pačių gaminių reikalaujama pateikti matomą, aiškiai įskaitomą ir nenutrinamą žymėjimą apie tai, kad gaminio sudėtyje yra plastikų ir kokie yra tinkami jo tvarkymo būdai):
- higienos reikmenims (įklotams, paketams, tamponams);
- drėgnosioms servetėlėms (higieninėms ir buitinėms);
- tabako gaminiams su filtrais ir atskirai parduodamiems filtrams;
- gėrimų indeliams/puodeliams. Kiti žingsniai laiko atžvilgiu šiek tiek tolimesni.
Nuo 2024 m. liepos 3 d. keičiami plastikinių butelių projektavimo reikalavimai. Visa iki 3 litrų talpos tara turės būti su prie jos pritvirtintais kamšteliais ar dangteliais, kad šie nepasimestų ir keliautų drauge su buteliu perdirbimui.
Nuo 2024 m. gruodžio 31 d. turi būti pradėtos taikyti didesnės gamintojo atsakomybės (arba adekvatesnės „teršėjas moka“ principo realizavimo) priemonės. Maisto ir gėrimų taros, butelių, puodelių, pakuočių, lengvų plastikinių pirkinių maišelių, tabako gaminių su filtrais gamintojai turės padengti:
- atliekų tvarkymo ir šiukšlių surinkimo išlaidas (cigarečių filtrai yra antra pagal paplitimą plastiko šiukšlė ES, tad tokia pareiga turėtų pastūmėti šios medžiagos poveikio aplinkai mažinimą į priekį!)
- duomenų rinkimo ir ataskaitų pateikimo kaštus;
- informacijos apie šių gaminių poveikį ir tvarkymą skaidos kainą.
2025 m. perdirbimui turi būti surenkama bent 77 proc. plastikinių butelių (o iki 2029 m. šis skaičius turi išaugti iki 90 proc.). Taip pat nuo 2025 m. šių butelių sudėtyje turėtų būti bent 25 % perdirbto plastiko, nuo 2030 m. – 30 %.
Iki 2026 m. ES šalys privalo imtis kitų priemonių, kad kiekybiškai sumažintų plastikinių gaminių, kuriems nėra alternatyvos (gėrimų indelių, įskaitant jų kamštelius ir dangtelius, ir maisto, kuris yra skirtas nedelsiant suvartoti, tarą), naudojimą, pranešti apie padarytą pažangą Europos Komisijai.
Ar direktyva turės įtakos?
Visiems abejojantiems, ar šie sprendimai svarbūs globaliame klimato krizės kontekste, atsakyčiau, kad taip.
Vien Lietuvoje 2018 metais buvo surinkta apie 100 tūkst. tonų plastiko. Europoje šių atliekų kasmet susidaro apie 25,8 milijono tonų ir tik mažiau nei 30% jų perdirbama. Visi sprendimai, prisidedantys prie šių kiekių mažinimo – sveikintini, nes sprendžia ne tik paskutinio plastiko gyvavimo etapo – atliekų – problemą, bet ir prisideda prie gamybos sukeliamos aplinkosauginės ir net etinės žalos mažinimo.
Plastikui pagaminti sueikvojami milžiniški iškastinio kuro (naftos ir dujų) žaliavos, energijos kiekiai. Neretai pasaulyje tai daroma ne vien gamtos, bet ir žmogaus sveikatos sąskaita (CO2 emisijos, išmetami kancerogeniniai teršalai ir kt.). O tiek išeikvoti vienkartinio butaforinio komforto labui – nedovanotina.
Pirmieji direktyvos žingsniai nors ir apima nedidelį vienkartinio plastiko gaminių spektrą, leidžia nuraškyti „žemai kabančius vaisius“, t.y. realizuoti sprendimus, kuriuos jau dabar nesunku įgyvendinti. Visiems nuo liepos 3 d. iš rinkos išimamiems produktams jau vakar buvo prieinamos alternatyvos: daugkartiniai arba iš aplinkai draugiškesnių medžiagų (kviečių sėlenų, medienos, kukurūzų krakmolo, agrokultūros atliekų ir pan.) pagaminti indai, metaliniai ar popieriniai šiaudeliai, plaunami daugkartiniai ausų krapštukai ir kt.
Tolimesniais žingsniais – siunčiamas aiškus signalas gamintojams: nebebus užsimerkiama prieš jų atsakomybę už visą gaminio gyvavimo ciklą nuo pagaminimo iki sutvarkymo. Kitaip tariant, į plastiko kainą bus įskaičiuoti ir su jo viso ciklo tarša susiję kaštai. Ir ši našta kris nebe ant vartotojo ar viešojo sektoriaus, o pirminio sprendimo – ką, iš ko ir kaip gaminti – priėmėjo pečių.
Pilkosios zonos
Visgi rūpestį kelia kaip ketinama garantuoti, kad naujojo reguliavimo būtų laikomasi. Aplinkos ministerijos teigimu, direktyvos reikalavimų nevykdantiems gamintojams ir importuotojams gresia baudos nuo 1700 iki 4000 Eur. (už pakartotinai padarytus pažeidimus - nuo 3000 iki 6000 Eur).
Tačiau taip pat numatoma, kad pardavėjai turės teisę išparduoti iki direktyvos įsigaliojimo įsigytus likučius. Tai reiškia, kad kavinėse, baruose ar mažesnėse parduotuvėse dar matysime draudžiamus plastiko gaminius. Kiek ilgai – pusmetį, metus ar keletą metų – niekas atsakyti negali. Kaip ir pateikti atsakymo, kokia konkrečiai institucija ir ar apskritai vykdys kontrolės funkciją – tikrins pardavėjus, ar šie nepiknaudžiauja pilkąja zona. Ar liepos 3-iosios išvakarėse „neužsipirko“ vienkartinio plastiko gaminių, kurių kaina neabejotinai turi būti sumažėjusi, penkmečiui į priekį? Kas analizuos, ar prekybininkas ir toliau netęsia tokių gaminių įsigijimo to paprasčiausiai nedeklaruodamas?
Konkrečių algoritmų nebuvimas (kaip ir jų nekomunikavimas visuomenei) reiškia, kad kontrolė, kaip visada, vėl gula ant vartotojo pečių. Panašu, kad ir toliau partizaninėmis priemonėmis – atsisakydami įsigyti, pavyzdžiui, maistą išsinešimui putplasčio pakuotėje, pareikalaudami produktą išduoti į pirkėjo daugkartinę tarą, paviešindami galimo piktnaudžiavimo atvejus – skatinsime verslą pereiti prie tvaresnių sprendimų. Visgi apmaudu, kad ši pareiga, panašu, vėl traktuojama kaip vien paklausos ir pasiūlos santykio reikalas, o ne viešojo sektoriaus užduotis.
Plastikas kadaise atrodęs kaip stebuklingas išradimas, tapo našta tiek aplinkai, tiek mūsų pačių piniginei ir sveikatai. Ir tai įvyko dėl nepažabojamo naftos pramonės lobizmo bei silpnos viso pasaulio politikų valios plastiko taršos kaštus įpareigoti padengti gamintoją, o ne vartotoją, kuris jau įkalintas gamintojo pasirinkime. ES šiuo dokumentu ir kitais Žaliojo kurso veiksmais rengia dirvą perteklinio plastiko eros pabaigai. Būkime išmintingi ir pasinaudokime šia proga, o ne leiskime vešėti apsukriems taisyklių apeidinėtojams.
