Apie vandens turizmą neišmanė nieko
V. Kasperavičius, garsiojo „Bliūškio“ kūrėjas, prisimena, kad idėja pagaminti plaustą kilo vaikų apsuptyje. Taip pat jam buvo svarbu atkreipti dėmesį į taršos problemą ir mokyti vaikus, kad negalima šiukšlinti, kad reikia rūpintis gamta.
„Kartą su sūnaus bendraklasiais grįžtant iš vasaros stovyklos kilo mintis – „kiekgi galima nešioti sunkias kuprines ir daiktus?“. Gimė idėja sukonstruoti plaustą, nors vandens turizme buvau visiškas neišmanėlis – nežinojau nieko“, – plausto sukūrimo priešistorę prisimena jo sumanytojas.
„Per visą žiemą skaičiau reikiamą literatūrą, radau ir plausto brėžinius. Laikas iš 1994-ųjų į 1995-uosius buvo skirtas kruopščiam pasiruošimui, o sūnaus bendraklasiams pažadėjau, kad vasarą jų laukia žygis vandeniu“, – prideda pašnekovas.
1995-ųjų gegužės 23-iąją V. Kasperavičius ir 13 Pilaitės vidurinės mokyklos aštuntokų Baltarusijos pasienyje esančiuose Buivydžiuose pradėjo kelionę „Bliūškiu“.
Tuomet mokiniai ne tik pramogavo, bet ir tyrinėjo aplinką, fiksavo šiukšlinimo atvejus, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę mūsų šalyje buvo didžiulė problema.
Kodėl plaustas – iš plastiko?
„Plausto brėžinys, kurį radau tuomet dar rusiškoje literatūroje, buvo iš medienos ir padangų, kurių nedelsiant ėmiau ieškoti. Pagalbos bandžiau prašyti ir Vilniaus autobusų parko, ir Vilniaus troleibusų parko, bet visiems buvo sunkmetis“, – karčią patirtį prisimena V. Kasperavičius.
Vyras prideda: „Visi siūlė padėti bet kuo, tik ne padangomis. Grįžus namo apėmė neviltis.“
Galiausiai V. Kasperavičiui atėjo mintis plausto statybose išnaudoti plastikinius butelius. Juk tai – ne tik tinkama priemonė plausto gamybai, bet tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į taršos problemą. Taip galima atkreipti visuomenės, o ypatingai vaikų dėmesį, kad atliekos gali būti prikeliamos antram gyvenimui.
V. Kasperavičius prisimena, kad sūnaus bendraklasiai lankė daugiabučių gyventojus Pilaitės ir Justiniškių mikrorajonuose Vilniuje, taip pat važiavo ir į Gariūnų prekyvietę. Plausto statyboms buvo surinkti 4 tūkst. plastikinių butelių.
„Plaustas būtų buvęs kaip visi – su guminėmis padangomis, bet galiausiai šiukšlėms buvo duotas antras gyvenimas“, – teigia plausto kūrėjas.
„Plausto vardas taip pat susijęs su medžiaga, iš kurios jis padarytas. Su vaikais sutarėme, kad subliūškęs plastikinis butelis ir bus plausto vardas. Taip atsirado „Bliūškis“, – istoriją išduoda V. Kasperavičius.
Lemtinga audra ir knyga apie „Bliūškį“
Po pirmosios kelionės buvo pastatytas dvigubas plaustas, su kuriuo 1996 metais buvo nuplaukta iki Klaipėdos. Ši kelionė yra įtraukta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias maršrutas vandeniu, įveiktas plaustu.
Plausto kapitonas atsimena: „Vėl startavome netoli Baltarusijos sienos ir pasiekėme uostamiestį. Pavargę, bet pasiekėme.“
Deja, po audros Klaipėdos uoste antrasis „Bliūškis“ buvo suniokotas.
Ši audra paskatino ieškoti būdo, kaip sukonstruoti daugkartinio panaudojimo plaustą. 1997-aisiais jis buvo išbandytas kelionėje nuo Švendubrės iki Birštono. Šis principas kapitono V. Kasperavičiaus yra užpatentuotas kaip išradimas.
Iki 2015 metų buvo surengta daugybė kelionių ir dabar plaustas yra išardytas, o plaustui naudoti plastiko buteliai priduoti perdirbimui.
Šiuo metu V. Kasperavičius yra atsidavęs knygos apie „Bliūškio“ odisėjų dvidešimtmetį rašymui.
Aplinkosaugos pamokos prieš 20 metų ir dabar
Kiekvieną vasarą kapitonui V. Kasperavičiui kompaniją palaikydavo vis kiti vaikai, kurie pasinerdavo į gamtos ir aplinkos pažinimo pasaulį.
Pirmasis plaukiančiųjų plaustu susipažinimas su plastiko antriniu panaudojimu prasidėdavo dar nė neišplaukus į upes – vaikai, padedami tėvų ir V. Kasperavičiaus, pastatydavo plaustą. Pats plausto sumanytojas prisimena: „Konstruodavome nežinodami, nemokėdami.“
Aplinkos tausojimo pamokos vykdavo ir kelionės metu. Anot V. Kasperavičiaus, pirmas dalykas, kurį padarydavo plausto įgula, kai sustodavo krante, – tai kranto išvalymas.
„Surinkdavome krante esančias šiukšles, prisirinkdavome pagalių laužui“, – prisimena plausto kapitonas.
Vasarą ant vandens praleidę ir Lietuvą perplaukę vaikai neabejotinai įsimindavo, kad atliekoms galima suteikti antrą gyvenimą ir verčiau iš atliekų kurti, o ne šiukšlinti.
Tačiau šiais laikais mokymo priemonės jau kitokios. Ir vargu ar pavyktų surasti tiek plastikinių butelių plausto gamybai, nes mūsų šalyje pradėjus veikti užstato sistemai tuščios taros gamtoje pastebimai sumažėjo. Taigi, dabar plaustus jau reikia gaminti iš kitų medžiagų.
Vis dėlto gamtosauginės idėjos gyvos iki šiol. Pavyzdžiui, šią vasarą daugiau nei 13 tūkst. vartotojų parsisiuntė aplinkosaugos įgūdžius lavinantį edukacinį žaidimą „Nacionalinės Eko lenktynės“.
Tai – žaidimas, skirtas šalies gyventojams, kurie naudojasi užstato sistema. Tai yra virtuali pramoga, kuria besinaudojantiesiems siekiama parodyti, kad užstato sistema yra svarbi aplinkosaugos mechanizmo dalis ir kiekvienas pakuotes grąžinantis asmuo gali rasti būdų, kaip dar geriau tausoti išteklius, atsakingiau vartoti ir kitaip aktyviai prisidėti prie aplinkosaugos bei ekologijos.
Kaip žaidimas veikia? „Nacionalinės Eko lenktynės“ vyksta per mobiliojo telefono programėlę – tereikia ją atsisiųsti. Pridavus užstato ženklu pažymėtas pakuotes, bus atspausdinamas kvitas su specialiu, žaidimui skirtu brūkšniniu kodu. Atidarę programėlę žaidėjai prisijungs įvesdami prašomus duomenis, o norėdami pradėti žaisti turės skenuoti kvito apačioje esantį brūkšninį kodą.
Kaip dalyvauti:
1. Priduok tuščias pakuotes į taromatą ir pasiimk taromato išduotą kvitą. Prieš atsiimdamas užstatą, gautą kvitą nusifotografuok.
2. Parsisiųsk programėlę „Nacionalinės Eko lenktynės“, užsiregistruok. Skenuok kvito brūkšninį kodą ir pradėk žaidimą.
3. Atsakyk į klausimus ir pasiimk įvairiausių prizų – nuo nerūdijančio plieno šiaudelių iki elektrinių paspirtukų.
Susidomėjai? Siųskis programėlę į savo išmanųjį telefoną ir dalyvauk! Daugiau informacijos www.grazintiverta.lt/nel
Plastiko perdirbimas Lietuvoje ir rekordinis liepos mėnuo
Kokia šiuo metu situacija su plastikiniais buteliais Lietuvoje, geriausiai žino „Užstato sistemos administratorius“, koordinuojantis užstato sistemą mūsų šalyje. Atsiradus taromatams Lietuvos gamtoje pastebimai sumažėjo besimėtančios stiklinės, plastikinės ir metalinės taros.
Anot USAD vadovo Gintaro Varno, pernai Lietuvos gyventojai grąžino net 92 proc. užstato sistemoje dalyvaujančių plastikinių pakuočių. G. Varnas paaiškina: „Dar prieš penkerius metus paežerėse ir pamiškėse buvo apstu tuščių butelių nuo alaus ir gaiviųjų gėrimų. Užstato sistema palaipsniui padėjo sumažinti šios problemos mastą ir apsaugoti gamtą nuo tūkstančių tonų šiukšlių. Dabar net 92 proc. gėrimų pakuočių keliauja į taromatus ir rankinio surinkimo punktus.“
Nuo užstato sistemos veiklos pradžios, 2016-ųjų, iki dabar Lietuvos gyventojai į taromatus ir rankinio surinkimo punktus sunešė beveik 2,5 mln. vienkartinių plastikinių, stiklinių bei metalinių gėrimų pakuočių.
Per Lietuvos gėrimų pakuočių užstato sistemą šių metų liepą gyventojai grąžino rekordinį skaičių gėrimų pakuočių – daugiau kaip 68 milijonus. Šis kiekis yra didžiausias per visus 4,5 metų, kai veikia sistema. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, gėrimų pakuočių grąžinta 6 proc. daugiau.
Iš štai paskaičiuokime, kiek „Bliūškių“ galėtume pagaminti iš aplinka besirūpinančių gyventojų priduotų butelių. USAD skaičiavimu, iš liepos mėnesį surinktų plastiko pakuočių būtų galima pagaminti 3000 tokių plaustų kaip tuometinis „Bliūškis“ (skaičiavimui pasirinkta trečiajam plaustui panaudotas plastiko butelių kiekis).
