Miškai atkuriami kasmet
Lietuvos žmonės nuo seno jaučia ypatingą glaudų ryšį su gamta. Ypač branginami šalies miškai, kurie, kaip tikėjo mūsų protėviai, yra žmogaus jaunystės šaltinis, gyvybės laukas, vartai į kitą pasaulį, o medžiai – pakančiausi mūsų draugai ir pagalbininkai. Ryšys su mišku neišblėsta ir šiandien, todėl saugant jį ir unikalų Lietuvos kraštovaizdį, kurio dalis taip pat yra miškai, nuolat stengiamasi jauninti ir atkurti šalies miškus. Geriausia tai daryti pavasarį. Būtent tada, kaip daugelis Lietuvos gyventojų žino, yra miškasodžio metas.
Miškasodį žino ir miško turintys asmenys, ir valstybinius miškus prižiūrintys miškininkai. VĮ Valstybinės miškų urėdijos duomenimis, valstybiniuose miškuose, kurie sudaro apie pusę visų Lietuvos miškų, kasmet atkuriama apie 9,5–10 tūkst. ha iškirstų miškų. 2017 m. buvo atkurta 9,6 tūkst. ha, 2016 m. – 9,8 tūkst. ha miškų.
„Palyginkime: 2002 m. miško atkūrimo apimtis buvo labai panaši – 9,6 tūkst. ha. Šių darbų apimtys kasmet gana panašios. Miškų įstatymas įpareigoja kirtavietėse ir želdintinose miško aikštėse mišką atkurti ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo. Šio reikalavimo griežtai laikomasi“, – pabrėžia VĮ Valstybinės miškų urėdijos Miškininkystės skyriaus vedėjas Darius Stonis.
Į vieną hektarą vidutiniškai sodinama apie 3,5 tūkst. sodinukų.
Įveisiamų miškų plotai mažėja
Kaip aiškina D. Stonis, šiuo metu Lietuvoje miškas atkuriamas keliais būdais: želdinimo, kai sodinami miško sodmenys, žėlimo, kai miškas atsikuria be žmogaus pagalbos arba taikomos žėlimą skatinančios priemonės, ir mišriuoju, kai tame pačiame plote miškas ir želdinamas, ir želia savaime.
„Miško atkūrimas želdinimo būdu sudaro apie 45 proc. visos miško atkūrimo apimties, mišriuoju būdu – apie 30 proc. ir žėlimo – apie 25 proc. Šis santykis daug metų yra panašus“, – skaičiuoja pašnekovas.
Jis tęsia, kad ir valstybiniai, ir privatūs miškai atkuriami ne tik ten, kur prieš tai jie augo (ir buvo iškirsti). Miško įveisimo darbai taip pat atliekami plotuose, kuriuose prieš tai miško nebuvo.
Anot D. Stonio, valstybiniuose miškuose miško įveisimo arba miškingumo didinimo darbų apimtys kasmet mažėja, nes vis mažiau gaunama valstybinės žemės, tinkamos miškui įveisti: „Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį kasmet buvo įveisiama po tūkstantį ir daugiau hektarų naujų miškų, o paskutiniais metais šių darbų apimtys gerokai sumažėjusios (2017 m. – 599 ha, 2016 m. – 754 ha).“
Daugiausia įveisiama spygliuočių
Lietuvoje yra įvairiausių miškų: tokių, kuriuose auga tik spygliuočiai ar tik lapuočiai, ir vadinamųjų mišriųjų miškų, kuriuose auga ir spygliuočiai, ir lapuočiai. Pasak VĮ Valstybinės miškų urėdijos Miškininkystės skyriaus vedėjo D. Stonio, valstybiniuose miškuose daugiausia pasodinama spygliuočių rūšių medžių – eglių ir pušų – sodmenų (beje, ir šių rūšių medynų Lietuvoje yra daugiausia). Jie sudaro apie du trečdalius visų miškasodyje panaudojamų sodmenų. Likęs trečdalis yra lapuočių – juodalksnių, beržų, ąžuolų, klevų, liepų ir kitų rūšių medžių – sėjinukai ir sodinukai.
„Medžių rūšies pasirinkimas sodinti konkrečiame miško plote labiausiai priklauso nuo augavietės sąlygų, pavyzdžiui: skurdžiose augavietėse tinkamiausios pušys, vidutinio derlingumo augavietėse – eglės, beržai, pušys, derlingose – ąžuolai, klevai, liepos, guobiniai, drėgnose – juodalksniai ir t. t.“, – aiškina specialistas.
Sanitarinė būklė gerėja
Pastaraisiais metais miškininkus džiugina gerėjanti miškų sanitarinė būklė. Susirūpinimą, anot D. Stonio, kelia tik 2017 metais iškritę gausūs krituliai ir dėl to užmirkę medynai, jaunuolynai bei želdynai.
„Lietuvos valstybiniuose miškuose vabzdžių, ligų sukėlėjų, žvėrių, abiotinių ir kitų veiksnių sukelti pažeidimai 2017 metais užregistruoti 7,3 tūkst. ha plote. Daugiausia užfiksuota ligų (uosynų džiūvimas ir drebulinė pintis), gyvūnų (nukandžioti ūgliai ir nulaupyta žievė), vabzdžių (liemenų kenkėjas žievėgraužis tipografas) pažeistų miškų, taip pat vėjavartų ir vėjalaužų“, – kokios dar bėdos kankina Lietuvos miškus, vardija VĮ Valstybinės miškų urėdijos atstovas.
Jis pabrėžia, kad 2002 metais vabzdžių, ligų sukėlėjų, žvėrių, abiotinių ir kitų veisknių sukelti pažeidimai buvo užregistruoti daug didesniame plote – 145 tūkst. ha. Tuomet miškus alino sausros, vėjavartos ir vėjalaužos sudarė gerą mitybinę bazę žievėgraužio tipografo populiacijai klestėti – dėl šių pažeidimų labiausiai kentėjo Lietuvos eglynai.
Miškų plotai pradėjo augti po Antrojo pasaulinio karo
Kad Lietuvos miškų būklė šiuo metu yra pakankamai gera, sutinka ir Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis. Be to, anot jo, apskritai mūsų šalies miškingumas pastaraisiais metais tik didėjo. Tai lėmė naujų miškų įveisimas nedirbamuose plotuose. Be to, ir kirtimų per 4 metus privačiuose miškuose sumažėjo ketvirtadaliu.
„Jeigu šnekant bendrai apie Lietuvos miškų plotų gausinimą, tai nuo pat nepriklausomybės atgavimo pradžios miškingumas labai padidėjo – nuo 29 proc. iki 33,5 proc. dabar. Tai yra vienas svarbiausių Europos Sąjungoje naujų miškų atsiradimo faktų“, – teigia dr. A. Gaižutis.
Pašnekovas tęsia, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miškingumas siekė vos 18 proc. visos šalies teritorijos (daugiau žemės plotų buvo naudojama žemės ūkiui ir gyvulininkystei). Dr. A. Gaižutis pasakoja, kad beveik milijonas hektarų miškų iškart po karo buvo želdomi (miškininkai želdindavo po 11–15 tūkst. ha per metus naujų miškų). Kita dalis šiuo metu šalyje esančių miškų užžėlė savaime, nes nemaži plotai žemės tapo nebenaudojami (prasidėjo emigracija, trėmimai).
Mažėja norinčiųjų įveisti miškų
Praėjus daugiau nei 10 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip atsimena dr. D. Gaižutis, 2007–2014 metais viena populiariausių priemonių atkurti ir kurti Lietuvos miškus buvo jų įveisimas. Privačiose žemėse buvo įveisiama po kelis tūkstančius hektarų miško, tačiau vėliau įveisimo populiarumas sumažėjo.
„Sumažėjo dėl žemės ūkio apribojimo, kai praktiškai neįmanoma įsigyti žemės miškams įveisti, nes, įsigijęs žemės, kaip numato įstatymai, turi 5 metus auginti žemės ūkio produkciją. Be to, 40 proc. sumažintos išmokos miškui įveisti ir trečia – nepasisekė įveisti miško, reikia grąžinti 100 proc. paramos, kiek buvo gauta už miško priežiūrą ir įveisimą“, – pabrėžia Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas.
Anot jo, tai, kad žmogui, gavusiam paramą miškui įveisti, vėliau gali tekti ją grąžinti, nuo miško veiklos atstumia net didžiausius entuziastus. Ypač pastaruoju metu, kai miškuose pastebimas kanopinių žvėrių, mėgstančių maitintis jaunuolynuose, skaičiaus padidėjimas. Jei tokia situacija tęsis, miškų įveisimas ir toliau mažės.
„Turime tokią situaciją, kai rudenį žmogus pridavė kokybiškus gerus želdinius, o žiemą, nors, atrodo, ji nebuvo labai šalta, per tvorą elnias ar briedis peršoko ar šernas išgriovė tvorą, sulindo žvėrys, ąžuolyną nuėdė, ir viskas. Šios priežastys labai sumažino galinčiųjų ir norinčiųjų veisti naujus miškus skaičių“, – pasakoja dr. A. Gaižutis.
Sodinti mišką kviečia visus gyventojus
Lietuvoje miškai gerbiami ir saugomi visų šalies žmonių, todėl kasmet organizuojamas Nacionalinis miškasodis – kviečiami dalyvauti visi Lietuvos gyventojai. Kaip teigia VĮ Valstybinė miškų urėdija, ir šiemet daugumoje regioninių padalinių paskutinį balandžio šeštadienį (balandžio 28 dieną) bus sodinami mišrūs ąžuolų, liepų, pušų, eglių, berželių ir kt. sodinukai, o Biržų, Dubravos, Kaišiadorių, Kėdainių, Kretingos, Radviliškio, Šiaulių, Veisiejų miškuose sužaliuos šimtmečio ąžuolynai.
Pernai Nacionalinės miško sodinimo šventės 2017 metu būrys įvairiausių profesijų, skirtingo amžiaus talkininkų miškininkams padėjo atkurti 66,2 hektaro miško ir pasodino daugiau nei 200 tūkst. medelių.
Nacionalinio miškasodžio talkos vietų ir regioninių padalinių kontaktų sąrašą rasite ČIA.
