Naujas mašinas reikia saugoti nuo brakonierių paliktų vinių
Ar sovietmečiu komunistų partijos šulams galiojo žvejybos ir medžioklės reikalavimai? Tuomet viską lėmė aplinkosaugininko principingumas, sakė pašnekovas, trumpai dirbęs ir okupacinio režimo valdomoje gamtos apsaugos sistemoje. Tiesa, jis pridūrė, kad kai kada buvo mėginama ir kerštauti.
Pašnekovui pačioje nepriklausomybės pradžioje pradėjus dirbti Utenoje, trys inspektoriai naudojosi tik vienu senu automobiliu. Todėl turintys savo mašinas jomis brakonierius ir gaudydavo. Be to, teko keisti norminius teisės aktus, protokolų surašymo tvarką. „Nutarimai buvo rašomi tiesiog „per kalkę“, - pripažino pašnekovas, kuris prieš pradėdamas eiti aplinkosaugininko pareigas dirbo tuometinėje milicijoje kinologu.
Pasak ilgamečio aplinkos apsaugos sistemos darbuotojo, šiandien aplinkosaugininkų techninis aprūpinimas visai neprastas. Per daugiau nei 20 metų jie senas racijas su ilgomis antenomis iškeitė į šiuolaikiškas, taip pat pradėjo naudoti diktofonus, kameras, nešiojamus kompiuterius, fotoaparatus, gerus prožektorius, ašarinių dujų balionėlius, antrankius ir t. t.
Tačiau visa tai reikia labiau saugoti. Todėl atvažiavus į pasalą visada bent vienas pareigūnas turi likti mašinoje, kadangi brangi technika masina ilgapirščius. Be to, pasitaiko atvejų, kai brakonieriai kerštaudami po padangomis palieka lentelių su vinimis.
Ginklas iššauna retai, bet antrankius ir dujas panaudoti tenka
Vyras atskleidė, kad nepriklausomybės pradžioje brakonierių buvo žymiai daugiau, o aplinkosaugininkai savigynai turėjo tik ginklus. Apie ašarinių dujų balionėlius ir antrankius tuomet nebuvo nė kalbos. „Yra buvę ir imtynių. Bet kai esi jaunas, nekreipi dėmesio. Buvau stiprus, todėl žinojau, kad jei brakonierius bėga, vis tiek pavysiu“, - kaip be ginklo persekiojami brakonieriai, atskleidė pašnekovas.
Jei aplinkosaugininkas ginklą išsitraukia, jis turi jį ir panaudoti: mosikuoti juo aršiems taisyklių pažeidėjams po nosimi – draudžiama. Ginklas visada šalia, tačiau stengiamasi jo nenaudoti net ypatingais atvejais. „Zarasų rajone prie upelio kartą įvyko didžiulės mano pavaldinių grumtynės su brakonieriais. Inspektorių iš pneumatinio ginklo apšaudė. Pažeidėjai buvo sportininkai, bet mūsų vyrai vis tiek juos įveikė. Tai buvo didžiausios grumtynės. Vyko netgi murkdymasis vandenyje. Tačiau mūsų vyrai net ir tada ginklo nepanaudojo“, - prisiminė R. Vygantas.
Nors ginklas aplinkosaugininkų rankose iššauna labai retai, antrankiais sužvanginama ar ašarinių dujų balionėliai panaudojami kur kas dažniau. Pasak Utenos RAAD vadovo, tuo stebėtis nė kiek nereikėtų, kadangi naktį netikėtai už pakarpos sučiuptus brakonierius labai dažnai apima šokas ir jie nesuvokdami savo veiksmų ima priešintis. Kaip tik todėl nelegaliai žvejojančių ar medžiojančių sulaikyti išvyksta ne vienas, o trys ar keturi aplinkos apsaugos inspektoriai. Žinoma, nepriklausomybės pradžioje tokias pajėgas buvo sunku net įsivaizduoti.
Ilgai klijuota komunistų etiketė
Pasidomėjus, ar tiesa, kad sovietmečiu į aplinkosaugininkų taikiklį pakliūdavo daugiau aukštų pareigūnų, jis teigė, kad anksčiau būdavo sulaikomi milicininkai, o pasikeitus santvarkai yra sulaikytų ir policininkų. Vienas aukščiausių pareigūnų, kurį yra tekę sulaikyti Utenos regiono aplinkosaugininkams, – buvęs Valstybės turto fondo vadovas.
Kas nepriklausomybės pradžioje buvo sunkiausia? R. Vygantas teigė, kad nelengva klausyti, kai aplinkosaugininkai buvo vadinami komunistais: „Sulaikai žvejojančius su tinklais, o jie visada sakydavo: jūs, komunistai, ar mes negalim nepriklausomoje Lietuvoj žuvies pasigaut? Po kiek laiko pradėjo dirbti tie žmonės, kurie tos santvarkos nematė, bet juos vis tiek tuo kaltindavo.“
Prieš 24 metus aplinkosaugos srityje dirbti pradėjęs pašnekovas, prisimena, kad tuomet gyventojai, pastebėję pažeidimus, beveik niekada apie tai nepranešdavo inspektoriams. Visų pirma tai lėmė pilietiškumo stoka, bet, kita vertus, Utenos RAAD vadovo nuomone, tam įtakos nemažai turėjo ir tai, kad tuomet inspektoriai apie mobiliuosius telefonus galėjo nebent pasvajoti. Todėl tik atgavus nepriklausomybę brakonierių dažniausiai buvo ieškoma „aklai“. O dabar padėtis radikaliai pasikeitė – gyventojai gamtos niokotojams kur kas nepakantesni.
Yra ne tik cigarečių, bet ir tinklų kontrabanda
Anksčiau tinklai į upes ar ežerus mesti tik tam, kad būtų praturtintas pietų stalo racionas. O šiandien brakonieriai jau perprato verslo subtilybes ir tinklus iš sandėlio išsitraukia, kad sugautą žuvį galėtų parduoti ir užsidirbti pinigų. Todėl anksčiau aplinkosaugininkai gerai žinojo, kad nelegali žvejyba suklesti per didžiąsias metų šventes, kuomet siekiama ypatingesniais patiekalais pavaišinti savo svečius. „Anksčiau pagauni senioką ir žinai, kad tinklu sugautos žuvies jis neparduos. Tokie pasigaudydavo prieš Kalėdas ir Velykas – viskas tuo ir pasibaigia. O dabar dažniausiai gaudoma pardavimui arba pragėrimui“, - lygino R. Vygantas.
Anot jo, žvelgiant į dažniausius medžioklės pažeidimus, šiuo metu vis dar sugaunami „kilpininkai“, medžiotojai, neturintys medžioklės lapo, ir šaudantys gyvūnus, kuriuos tuo metu medžioti draudžiama.
Taip pat R. Vygantas teigiamai įvertino Aplinkos ministerijos iniciatyva padidintas baudas brakonieriams. Jo teigimu, tai irgi labai prisidėjo prie brakonierių mažėjimo. Pagrįsdamas savo žodžius, vyras pasirėmė vieno „etatinio“ brakonieriaus pavyzdžiu: „Turėjom tokį vieną žmogų, kurį nubaudžiam, o jis tada susimoka ir po kiek laiko vėl pagaunam. O kai baudos pakilo, jis sudegino tinklus, kad nekiltų pagunda. Ir daugiau jo nesugaunam.“
Lietuvoje prekiauti ir laikyti tinklus draudžiama, tačiau brakonieriai jų vis tiek sugeba gauti. R. Vygantas, paprašytas pakomentuoti situaciją, teigė manantis, kad nelegalūs žvejybos įrankiai mūsų valstybę pasiekia kontrabandos keliu. „Jei cigaretės nelegaliai vežamos iš Baltarusijos, tai natūralu, kad ir tinklai tokiu būdu pasiekia Lietuvą. Žinoma, todėl mes stengiamės apsilankyti dažniausiose prekybos vietose – turguose“, - tikino Utenos RAAD vadovas.
