„Tikiuosi, birželio 16 d. Seimas priims sprendimą, kad miškai liktų Lietuvai, o ne spekuliantams“, - sako gamtos mokslų daktaras, ornitologas, judėjimo „Už gamtą“ vadovas Algirdas Knystautas. Garsus gamtosaugininkas sveikina Miškų įstatymo pataisas vetavusios prezidentės Dalios Grybauskaitės ryžtą ir baisisi Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko konservatoriaus-krikdemo Jono Šimėno atsidavimu privatiems interesams.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Miškų įstatymo pataisas, kuriomis numatoma galimybė privačiuose miškuose atstatyti buvusias sodybas bei suskaidyti miškus į mažesnes nei 5 hektarų valdas. Jūs aktyviai siekėte, kad įstatymas būtų vetuotas. Kodėl? 

- Šio įstatymo pataisos buvo įžūliai stumiamos Seime atstovaujant mažytės visuomenės dalies interesams. Tos pataisos – žmonėms, po 1995 m. lengvatinėmis sąlygomis supirkusiems gražiausias ežerų ir upių pakrantes.

Šis įstatymas – ne tiek apie miškus, kiek apie miško žemę, kuri ribojasi su vandens telkiniais. Niekam neįdomu statytis sodybą miško glūdumoje, kur nėra vandens telkinių ir prastos komunikacijos. Visi nori žemės prie vandens. Jei pažvelgsite į žemėlapį, tai pamatysite, kad visos Lietuvos ežerų pakrantės yra supirktos privatininkų. Žmonės pirkosi net po 10 – 20 sklypų.

Dabar suinteresuota visuomenės grupė buvo kone užtikrinta, kad Jonas Šimėnas (parlamentaras, konservatorius-krikdemas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas – DELFI) kalbamą įstatymą prastums, ir iš anksto supirktas žemes bus galima parduoti dešimteriopai brangiau.
Šiems lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti: žmonės, pakloję krūvą pinigų, spekuliavę Lietuvos gamta ir tikėjęsi didelio pelno, dabar to pelno greičiausiai negaus.

Kurios politinės jėgos labiausiai buvo suinteresuotos šių įstatymo pataisų priėmimu? 

- Ko gero, tikslinti tas politines jėgas būtų neteisinga. Nes manau, kad būta visų politinių jėgų intereso. Tikrai visose Seimo frakcijose galėjo būti ir buvo suinteresuotų žmonių. Yra 81 Seimo narys, kuris turi nuosavybę miške. Dalies jų privataus intereso šioje aferoje tikrai esama. Vis dėlto vieni Seimo nariai nuo šio balsavimo nusišalino, kiti balsavo prieš pataisas – kas daro jiems garbę.

Kaip miškų savininkams pavyko įtikinti Seimą balsuoti prieš visuomenės interesą? Nejau jie yra tokie stiprūs lobistai? 

- Jie tikrai yra nepaprastai stiprūs, labai profesionalūs lobistai. Lenkiu galvą prieš jų lobizmą. Mes pinigų neturime, o jie turi daug pinigų. Ir gali tuos pinigus naudoti ir lobizmui, ir kitiems dalykams, kurių nenoriu dabar komentuoti. Jiems buvo nesunku įtikinti Seimą balsuoti taip, kaip jiems reikia. O juk dar prisideda balsavimo technika: J. Šimėnas moka manipuliuoti taip, kad Seimo nariai net nespėja susigaudyti, kas vyksta.

Tai, kad šitiek Seimo narių balsavo už ydingą, anot Jūsų, įstatymą, yra nerimą kelianti aplinkybė... 

- Tačiau pagal pirminį įstatymo projektą, kurį stūmė J. Šimėnas ir Algis Gaižutis (Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas - DELFI), buvo galima iškirsti ir išdalinti viską. Tai apskritai buvo klaikus projektas. Pagal jį, jei kur nors prie Lakajų ežero turite dešimt hektarų žemės, tai galite ją išparduoti sklypukais po 20 arų. Ir kiekviename sklypuke galės stovėti po vilą. Įsivaizduojate, kas liktų žmonėms iš tų ežerų pakrančių ir į ką pavirstų Lietuva?

Ir niekas nė piršto nepajudina dėl nelegalių statybų, kai žmogus vidury baltos dienos pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus ir naikina gamtinį paveldą. Ir atrodo, kad niekam tai nerūpi. O juk turėtų būti viena institucija, kuri rastų kaltininką ir tą kaltininką pavyzdingai baustų. Tik tokiu atveju kiti galbūt nebenorės nusižengti.

Įstatymą svarstant Seime jam savo nepritarimą yra pareiškę ir žaliųjų organizacijų atstovai, tačiau palaikymą reiškė privačių miškų savininkai. Anot savininkų, įstatymo pataisų vilkinimas – tik apsimestinis rūpestis miškais ir gamta, o iš tiesų žmonės stumiami nuo nuosavų žemių ir norima, kad jiems priklausanti žemė realiai niekada nepriklausytų. 

- DELFI skelbta apklausa liudija, kad 86 proc. respondentų palaiko prezidentės veto. Žmonės juk nėra kvaili. Eina prie ežero, mato užrašą „privati valda“, o už jo – lojančio rotveilerio snukį. Žmonės tampa sąmoningi matydami, ko siekia vadinamieji privatininkai. Jų tikslas nėra atgauti tėvų ar senelių žemes, kaip jie tvirtina. Tai – tik apeliavimas į sentimentus.

Gamtosaugininkai juk neprieštarauja restitucijai. Bet kaip suprasti skelbimą Molėtų rajono laikraštyje: „Atstatome pamatus“? Įsivaizduojate – yra miško žemė, bet nėra pamatų sodybos, kuriuos ten nė nebuvo. Galite kreiptis į skelbimą užsakiusią organizaciją, ir ji jums tuos pamatus „atstatys“...

Apskritai, kai kuriais skaičiavimais, mes kalbame apie 9 mlrd. litų vertės aferą. Tai labai dideli pinigai – todėl ir įstatymo pataisos taip galingai stumiamos. Stebiuosi, kaip mums, gamtosaugininkams, pavyko šį buldozerį pristabdyti.

O kas bus toliau? Ar pavyks apginti viešąjį interesą, kuris, prezidentės žodžiais, buvo aukojamas privačiam interesui? 

- Tikiuosi, birželio 16 d. Seimas priims sprendimą, kad miškai liktų Lietuvai, o ne spekuliantams. Prezidentė kategoriškai ir teisingai pasakė norinti, kad Lietuvoje miškai išliktų.

Kokie politiniai sprendimai per nepriklausomybės periodą labiausiai pakenkė Lietuvos gamtai, miškams? Kas juos priėmė? 

- Visi prieš gamtos apsaugą nukreipti įstatymai pradėjo dygti kaip grybai po lietaus tada, kai žemė politikų pastangomis tapo kilnojamu turtu. Buvo keliama teisinė sumaištis, kad sunku būtų susigaudyti, kas, kur ir kaip. O kai žemė užstatoma, neleisti statybų – jau per vėlu. Ir dabar turime daugybę nelegalių statybų, kurios beveik pripažintos legaliomis. Sakoma: „Juk nepulsime griauti“. Tai absoliutus gamtosauginis teisinis nihilizmas.

Nepriklausomoje Lietuvoje, palyginti su sovietmečiu, miškų lyg ir padaugėjo. Ar kaip tik sumažėjo? Nes plika akimi matyti, kaip jie masiškai kertami. 

- Statistiškai miškų daugėja. Urėdijos rūpinasi miškų atsodinimu. Privatininkai – ne: jie tik iškerta ir išparduoda. Atsodinti miškai savo ruožtu yra matyti iš oro, ir pagal nuotraukas daromos išvados. Atsodinti miškai, žinoma, yra gėris. Tačiau jie yra nulis palyginti su brandžiais, pilnos biologinės įvairovės miškais, kuriuose medžiai – patys brangiausi. Visa tai kertama ir naikinama kartu su juodųjų gandrų ir erelių lizdais.

Lietuvoje prieš kertant mišką net nėra atliekama ekologinė ekspertizė. O privatininkams gamta apskritai nerūpi: jei jie negali parduoti žemės, tai bent jau stengiasi išspausti maksimalią naudą iš medienos. Štai kur baisus – godus vartotojiškas požiūris: „mano, mano, mano“. Laisvosios rinkos instituto atstovės apskritai lygina mišką su bulvių lauku... 

Ačiū Dievui, turime apie 50 proc. valstybinių miškų. Tikiuosi, lietuviai neleis jų privatizuoti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)