aA
Labanoro vaizdai
Labanoro vaizdai
© DELFI skaitytojo nuotr.

Perskaitęs profesorės Vitalijos Rudzkienės straipsnį „Saugomų teritorijų gyventojai savo teisėmis primena baudžiaunininkus“ pasijutau truputį įžeistas. Taigi rašau atsakomąjį straipsnį, bet ne kaip jaunasis mokslininkas (esu Gamtos tyrimų centro doktorantas), o kaip saugomos teritorijos gyventojas.

Užaugau Labanoro regioniniame parke, perėmiau tradicinės kaimo gyvensenos patirtį iš savo giminių, kurių čia užaugo jau šešios kartos. Pastaruosius dešimtmečius stebiu naikinamą Labanoro girios gamtą, nežiūrint į saugomos teritorijos statusą, ir lygiagrečiai vykstantį kaimų nykimą. Jei paklaustumėt mano kartos jaunimo, kurį aš vadinu paskutiniąją Labanoro girios karta, kas skatina juos išvykti iš gimtųjų vietų ir daugiau niekada čia negrįžti, nė vienas kaip priežastį nepaminės to, ką suminėjo gerbiama profesorė.

Tikri kaimo žmonės nei tada, nei dabar nėra tiek turtingi, kad jiems gyventi trukdytų statybų ribojimai. Tie ribojimai kelia rūpesčių tik atsikėlusiems, supirkusiems sodybas, naujiesiems saugomų teritorijų gyventojams, kurie iš tiesų čia net negyvena, o tik praleidžia savaitgalius ir atostogas. Man pikta, kai jie viešai prisistato saugomų teritorijų gyventojais ir jų vardu skleidžia demagogijas apie tai, kaip juos skriaudžia Rūta Baškytė ir parkų direkcijos.

Vietiniai gyventojai iš tiesų jaučiasi tapę svetimi, niekam nereikalingi, rakštimi, nes juos visokiais būdais stengiasi išstumti atvykėliai ir jiems tarpininkaujantys seniūnai bei žemėtvarkininkai. Ten kur nėra stiprių kaimo bendruomenių, žmonės neatlaiko šio spaudimo ir parduoda savo ar savo tėvų sodybas. Be mažiausios galimybės grįžti. Žinau ne vieną atvejį, kai žemėtvarkos tarnybos visokiais būdais vilkina žemės grąžinimą vietiniam gyventojui, o kai jis pagaliau nusispjauna ir parduoda šią teisę svetimam, žemės grąžinimo klausimas iš karto pasistūmėja.

Vietiniai gyventojai išvyksta, nes prarado savo pragyvenimo šaltinį: miškų urėdijose eigulius atleido, miško ruošą vykdo nebe vietiniai darbininkai, o iš miestų pasamdyti rangovai, pieno kaimuose niekas jau nebesuperka, o norint parduoti jį turguje, reikia įsigyti kasos aparatą ir baigti buhalterijos mokslus, norint pasikviesti žmones į talką reikia su visais jais sudaryti darbo sutartis, nes dar nubaus Darbo inspekcija.
A. Gaidamavičius

Vietiniai gyventojai išvyksta, nes prarado savo pragyvenimo šaltinį: miškų urėdijose eigulius atleido, miško ruošą vykdo nebe vietiniai darbininkai, o iš miestų pasamdyti rangovai, pieno kaimuose niekas jau nebesuperka, o norint parduoti jį turguje, reikia įsigyti kasos aparatą ir baigti buhalterijos mokslus, norint pasikviesti žmones į talką reikia su visais jais sudaryti darbo sutartis, nes dar nubaus Darbo inspekcija. Vaikus nėra kur leisti į mokyklą, nes kaimuose visas mokyklas baigia uždaryti. Štai mūsų Švenčionių rajone uždarė dar pakankamai gyvybingą Kaltanėnų mokyklą ir dabar keturiais geltonaisiais autobusiukais mokinius vežioja į Švenčionėlių miestą. Savaime suprantama, kad jaunos šeimos nesikels gyventi ten, kur nėra jokios mokyklos 10 km spinduliu. Lenkiškoms mokykloms leidžiama turėti po 5 mokinius klasėje, o lietuviškoms ne.

Ir tai yra ne vien saugomų teritorijų, bet visos Lietuvos kaimo problemos. Atrodytų, milijardinė Europos Sąjungos parama ūkininkams turėtų prikelti Lietuvos kaimą, tačiau paradoksas tame, kad ta parama tik dar labiau sustambino ūkius ir dar labiau nusmukdė paprastus kaimo gyventojus, kurie tos paramos taip ir nepamatė. Maždaug pusę iš 6,5 mljrd. Lt žemės ūkiui ir kaimo plėtrai skirtos paramos „įsisavino“ tik 2 proc. ūkininkų – stambiausieji žemvaldžiai ir kiaulių kompleksų savininkai, neretai net užsienio kapitalo. Kol kas tik saugomos teritorijos apsaugo kaimo gyventojus nuo itin taršių objektų, tokių kaip kiaulių kompleksai ir genetiškai modifikuotų pasėlių. Antraip saugomų teritorijų gyventojai būtų priversti evakuotis nuo nepakeliamos smarvės. Tuomet galima būtų pamiršti apie bitininkystę, kaimo turizmą, ekologinį žemės ūkį ir kitus šiandien dar įmanomus verslus saugomų teritorijų kaimuose.

Valstybės politika šiandien iš esmės orientuota į žmonių perkėlimą į stambesnes gyvenvietes, įvesti visiems kanalizaciją ir vandentiekį, paskui lupti mokesčius, liepti įsigyti kasos aparatus savo užaugintiems svogūnams parduoti. Pirmiausia kaimo žmonėms reikia sukurti teisines prielaidas ne tik oriai gyventi savo gimtinėje, bet ir ką nors užgyventi. Ir tai pirmiausia liečia įvairių mokesčių sumažinimą ir absurdiško popierizmo atsisakymą. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pasiūlymas visiems regioniniams parkams parengti tipinius statybų projektus yra rekomendacinis ir visų pirma paremtas Labanoro regioninio parko patirtimi. Šio pasiūlymo esmė ta, kad kaimo žmogus, norėdamas atstatyti savo tėvų sodybą, galėtų pasiimti vieną sau labiausiai priimtiną projektą iš specialaus rinkinio, kad nebereikėtų, kaip anksčiau, mokėti tūkstančius už naujo projekto parengimą. Belieka sudėti štampus ir prašom statytis – jokių papildomų derinimų ir laiko gaišimo. Jei pasiūlyti variantai netinka gali samdyti architektą ir daryti naują projektą, kuris neprieštarautų to parko reglamentui. Manau, kad gerbiama profesorė pirmiausia turėjo įsigilinti į siūlomą tvarką, o ne pagauta pirmo įspūdžio, sutapatinti saugomų teritorijų gyventojus (taip pat ir mane) su baudžiauninkais, kuriems neleidžiama didesnį langą įsistatyti. 

Kaimo žmonės ir yra patys tikrieji gamtosaugininkai, kurie ypač svarbūs saugomoms teritorijoms.
A. Gaidamavičius

Tikiu, kad ateis metas, kai gyventi ir ūkininkauti saugomoje teritorija taps privilegija. Jau dabar saugomose teritorijose ūkininkaujantys žmonės gauna žymiai didesnes išmokas, čia palankesnės sąlygos uždirbti iš gamtosaugos. Apleistuose kaimuose nyksta per šimtmečius susiformavusios agroekosistemos ir savita biologinė įvairovė. Ketvirtadalis iš 800 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių nyksta tik dėl to, kad nyksta tradicinė kaimo gyvensena. Šioms rūšims išsaugoti rengiami gamtotvarkos projektai, tačiau juos įgyvendinti nėra vietinių gyventojų. Net ir už pinigus nėra kam nušienauti mišku užaugančią pievą, kurioje tarpsta reti augalai. Tam samdomi rangovai iš miestų, nors iš tiesų tai turėtų tapti kaimo žmonių vienu iš pragyvenimo šaltinių.

Kaimo žmonės ir yra patys tikrieji gamtosaugininkai, kurie ypač svarbūs saugomoms teritorijoms. Jie svarbūs dar ir dėl to, kad tik vietos bendruomenės sugebės apginti savo žemę nuo stambių žemės supirkėjų, taršių objektų statybos ir savos valdžios. O tiems, kuriems neleidžiama iš kaimo daryti Vilniaus ir Kauno priemiesčių, su moderniais architektūriniais svetimkūniais, niekada nerūpėjo ir nerūpės kaimo ateitis.

www.GRYNAS.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Internete plinta vaizdo įrašas, kaip į Vilniaus savivaldybę brovėsi žiurkė (58)

Šaltėjant orui, šiltesnio kampo ima ieškoti ir graužikai: kas lenda į palėpes, kas į rūsius,...

Testas: ar pavyks atsakyti į 10 šią vasarą išpopuliarėjusio žaidimo klausimų (6)

Gyventojai visoje Lietuvoje įsitraukė į „Nacionalines Eko lenktynes“ – virtualų žaidimą,...

Lietuvoje atsidarė visoje Europoje žinoma gamykla: tik pažiūrėkite, kuo pavirsta į taromatus sukišti jūsų buteliai (62)

Stebint sėkmingus užstato sistemoje surenkamų vienkartinių gėrimų pakuočių rezultatus,...

Kiekvienas iš mūsų turėsime išmokti gyventi visiškai kitaip: laukia daugybė naujovių, prie kurių turėsime priprasti (31)

Europai žengiant žiedinės ekonomikos kryptimi, vis daugiau šios ekonomikos sėkmės pavyzdžių...

Gerai įsidėmėkite šiuos valgomus grybus: bent vieną išrovus laukia didžiulė bauda (235)

Šiųmetinė vasara – grybų vasara: grybautojai nesiliovė dalintis pilnų pintinių nuotraukomis....

Top naujienos

Su trečdaliu darbuotojų dėl įmonėje įsisukusio koronaviruso likęs vadovas: tokios situacijos nelinkime niekam (5)

Šiaulių tekstilės įmonėje „ Interscalit “ dėl plintančios koronaviruso infekcijos šiandien...

Į kapines karsto neįleidęs Marijampolės rajono kunigas – atleistas, jo išsižada jau trečia parapija (78)

Karsto į kapines neleidęs įnešti Skardupių kunigas Algirdas Kanapka atleistas iš pareigų....

Rekordas: tokio užsikrėtimų koronavirusu skaičiaus Lietuvoje nebuvo nuo balandžio (422)

Lietuvoje per paskutinę parą nustatyta 99 nauji koronaviruso atvejai, praneša Nacionalinis...

Indijos akibrokštas įsiutino Kiniją: tai – raudona linija, už kurią Pekinas neatleis (102)

Per praėjusią savaitę vykusias laidotuves kalnuotoje šiaurinės Indijos vietovėje vienas iš...

Trys požymiai išduos, kad darbe perdegėte: psichoterapeutas Laurinaitis turi auksinį patarimą, kad tai neįvyktų (19)

Darbo rinkoje – tikra darbuotojų įvairenybė: vieni dirba dėl pinigų, kiti – dėl pašaukimo,...

Jeigu norite tobulos švaros virtuvėje, sekite šiuo grafiku: ką turite daryti kasdien, ir ką galima atidėti šeštadieniui (13)

Virtuvė – namų širdis, viena iš dažniausiai naudojamų patalpų namuose. Kita vertus, būtent...

57 iš rekordinio koronavirusu užsikrėtimų skaičiaus siejami su židiniais (30)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ( NVSC ) informuoja, kad per praėjusią parą Lietuvoje...

Puiki oda – jūsų, o ne kosmetologės darbas: paaiškino, kaip teisingai rūpintis veidu namuose (1)

„ Kosmetologė atlieka 30 proc. darbo, o kiti 70 proc. tenka namų darbams. Jei tenka rinktis ar...

Prasidėjo intensyvios darbo paieškos: kur šiuo metu lengviausia įsidarbinti (150)

Ruduo reiškia ne tik naują pradžią moksleiviams ir studentams, bet ir darbo ieškantiems asmenims....

Istorikė praskleidė paprastų Lietuvos valstiečių buities ir gyvenimo šydą (2)

Nors ir šiandieną Lietuvoje egzistuoja žmonių gyvenimo lygio skirtumai, vieni gyvena geriau,...

|Maža didelių žinių kaina