Vaikystėje mergaitė buvo liekna ir aktyvi, tiesiog nenustygdavo vietoje bei nuolatos dainuodavo, rengdavo koncertus artimiesiems, kol seneliai ją 5-erių nuvedė mokytis muzikos. Po poros metų, pradėjusi eiti į pradinę mokyklą, lankė ir karatė. Tiek ši sporto šaka, tiek muzika mergaitei suteikė daug džiaugsmo. Laisvo laiko net nebūdavo, tačiau mergaitė jautėsi puikiai.
Tačiau po kurio laiko, kaip dabar prisimena Roberta, ji ėmė maistu guosti save dėl didelių problemų šeimoje: „Dėl didelio streso negalėjau nustoti valgyti. Kadangi ištampiau skrandį, kimšau vis daugiau. Būdavo, kad net slėpdavau maistą po pagalve ir valgydavau naktimis, kai niekas nematydavo.“ Kūnas kaupė maisto atsargas ir mergaitė priaugo nemažai svorio, kol prasidėjo žiaurios patyčios, kurios privertė jaustis atstumtai nuo visų ir išvis nieko vertai.
Tai – tipiškas psichologų bei valgymo sutrikimų specialistų įvardijamas emocinis valgymas, kai dėl patiriamų traumų, streso, vienatvės ar kitų psichologinių sunkumų prasideda nekontroliuojami persivalgymo priepuoliai. Mergaitė tada jautėsi labai kalta, bet nežinojo, kad jos kaltės čia nėra: emocinio valgymo valios pastangomis taip lengvai nesustabdysi.
Tokie liūdni išgyvenimai sukūrė užburtą ratą, nes vertė valgyti dar daugiau ir jaustis išvis beviltiškai.
Paauglystėje Roberta pastebėjo, kad visos draugės turi vaikinus arba nemažai gerbėjų. Ji pati jautėsi savo gražių draugių šešėlyje. Tuo metu buvo sunku užsirišti batus ar daugiau pajudėti. Būdama 1,66 m ūgio ji svėrė 90 kg ir dėl įtampos valgė dar daugiau. Drabužius Roberta pirko vyrų skyriuje, nes tarp moteriškų neberasdavo sau tinkamų dydžių. Ji net neturi nuotraukų, kai svėrė daugiausiai, nes tuo metu nenorėjo net į save žiūrėti. Šiose nuotraukose ji jau numetusi apie 10 kilogramų.
Paskutinis lašas, kai prasidėjo pokyčiai, buvo viešojo transporto vairuotojo nuostaba jai pasakius, kad yra mergaitė, o ne berniukas. Jis žiūrėjo į ją ir nesuprato, kad tuo metu buvusi apvali ir apsileidusi Roberta yra mergaitė. Jai tai buvo labai skaudu. Tą dieną ji prisiekė sau susiimti ir kardinaliai keisti savo gyvenimą.
Pradėjo nuo mitybos. Į nieką pagalbos nesikreipė, tačiau visur ieškojo informacijos: skaitė knygas, straipsnius internete. Tai buvo sunkiausias laikotarpis gyvenime, tačiau Roberta stengėsi iš visų jėgų. Atsisakė greito maisto (picų, kebabų, mėsainių), batono, bandelių, saldumynų, sūrelių, bulvių, padažų, prieskonių, kepto maisto, alkoholinių gėrimų, limonadų. Ji ėmė gerti arbatas be cukraus, vandenį, valgyti virtą vištieną, ryžius, grikius, salotas, bet su aliejumi, o ne grietine, vaisius, vaisių salotas su liesu jogurtu, liesą varškę, ryžių paplotėlius…
Sportuoti Roberta pradėjo tik numetusi beveik 20 kg, nes iki tol jautė didelį diskomfortą. Jos treniruotėse buvo daug kardio, pratimų su svoriais kojoms, rankoms, nugarai. Pradėjo ir plaukioti. Dabar Roberta gailisi, kad sportuoti pradėjo per vėlai, todėl kai kur matosi odos perteklius. Taip pat nuo per didelio antsvorio ji turi daug strijų. Tačiau pokyčiai vis tiek džiugino.
Svorį mergina kontroliuoja ir dabar, kadangi per daug atsipalaidavus greitai auga kilogramai. Todėl nuėjus į kavinę tenka pakovoti su savimi ir, pavyzdžiui, vietoje picos užsisakyti salotų. Ji ir dabar stengiasi vartoti kuo mažiau padažų, miltinių produktų ar nesveiko greitojo maisto. Kartais nusiperka sporto klubo abonementą, bet dažniausiai mankštinasi namie.
Nors kompleksų Roberta tebeturi, tačiau tikina, kad pasikeitė viskas: aplinkinių požiūris, savivertė: „Jaučiuosi absoliučiai kitas žmogus, tiek išvaizda, tiek vidumi. Gyvenimas pasidarė gražesnis ir geresnis. Labiau save myliu ir vertinu.
Norintiems pagražinti savo figūrą Roberta siūlo pasitarti su specialistais: „Mano klaida buvo, jog viską dariau pati. Jokiu būdu nealinkite savęs.“ Ji linki pasitikėti savimi, užsibrėžti tikslą. O svarbiausia – suvokti, kad vien numesti svorio laimingesniam gyvenimui neužtenka, reikia daug dirbti su savimi ir investuoti ne tik į išvaizdą, bet ir į vidų: „Nesakau, kad turite pulti prie enciklopedijų, tiesiog susiraskite mėgiamą veiklą, džiaukitės kiekviena akimirka ir būtinai vertinkite žmones, kurie buvo su jumis visą sunkų kelią, o ne tapo „draugais“ tik tada, kai iš bjauriojo ančiuko virtote gulbe.“
