Todėl treniruočių mamoms bei sveikos gyvensenos projektas „FitMom“ dalinasi visada energingos ir pozityvios mamos interviu.
- Odeta, ar visada buvote aktyvi sporto šalininkė, ar seniai sportuojate? Tai jūsų malonumas, ar veikla „iš reikalo“?
- Aktyviai sportuoju jau šešerius metus. Sportas yra mano energijos šaltinis, be jo aš nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Po sporto ryte mano emocinė būsena yra tokia ypatinga, taip pakyla nuotaika, kūno tonusas, jog esu puikiausiai pasiruošusi darbingai dienai, ir prie tokių pojūčių, reikia pripažinti, labai greitai priprantama. Bet būna ir taip, jog ryte esu ir suirzusi, be nuotaikos, nes turint mažų vaikų ir naktis būna nemiegota, tačiau nueinu pasportuoti ir man viskas praeina.
Anksčiau eidavau ir į sporto klubus, tačiau man tai neteikė jokio malonumo, ir ne visada prisiversdavau nueiti, tačiau kai atradau individualias treniruotes, kurias lankiau su drauge pas asmeninę trenerę ankstyvais rytais, jau nebekildavo mintis nenueiti, nes žinojau, kad trenerė manęs laukia. Ir sportavau, tiesą pasakius, iki pat gimdymo dienos, ir pilvo presą stiprindavau nes mano trenerė skatino tai daryti, kad raumenys išliktų tvirti. Ir tiesą sakant dar tą pačią gimdymo dieną norėjau eiti paplaukioti į baseiną, bet jau teko važiuoti į ligoninę gimdyti.
- Kokios yra jūsų treniruotės? Intensyvios, mažesnio intensyvumo, ką patartumėte moterims, mamoms?
- Visada bandau pradėti bėgioti, bet man tai nelabai sekasi, todėl renkuosi mankštas, nes tikrai užtenka tik darbo su savo kūnu, kad raumenys aktyviai dirbtų, būtų stiprūs, ir nereikia jokios specialios įrangos, šimto aparatų ar svarelių. Kiekvienai moteriai svarbu suprasti, kodėl ji sportuoja, nes jeigu ji nori patapti tik super modeliu, tai sportas netampa maloniu, juk yra didelė tikimybė, kad tokių rezultatų nepasieksi. Savimi visada didžiuojuosi po sporto.
Labai svarbus yra ir tinkamas sporto laikas, aš, pavyzdžiui, svajoju nueiti per pietus pasportuoti (ne tik ryte ar vakare), kad ir nelabai intensyviai. Dažnai žmonės galvoja, kad sportas yra tik „ant staklių“ ar bėgimas, o aš manau, kad ir „strech‘as“, ir vaikščiojimas yra labai svarbu, nes didžioji dalis žmonių dirba sėdimus darbus.
O tempimai, reikia pripažinti, yra labai svarbūs, nes raumenų pratempimas didina mūsų lankstumą, mažiau skauda raumenis, todėl mano asmeninė trenerė tikina, kad vieną treniruotę per savaitę turėtume tik temptis, nes visa laiką atliekamas raumenų susitraukinėjimas juos kietina. Be to dabartinis gyvenimo būdas mums duoda viską, kad tik nejudėtumėte, o aš sau pasakiau, kad reikia didinti judėjimą.
- Kaip suprantu, sportavote ir tada kai laukėtės, ar tai padėjo priaugti mažiau kilogramų nėštumo metu?
- Per pirmąjį nėštumą priaugau tikrai nemažai svorio - gal 15 kg, o kai laukiausi sūnaus, dar daugiau, nes tikrai labai norėjau valgyti ir nesu iš tų mamų, kurios gali pasakyti: „pagimdžiau ir nukrito visi kilogramai per mėnesį“, man tai buvo sunkus darbas numesti tuos priaugtus kilogramus.
Po gimdymo į sportą aš grįžau praktiškai po mėnesio (abu kartus). Man ir pats nėštumas nebuvo trukdis išlikti aktyviai, nes jie abu buvo tikrai labai lengvi, aš visada buvau pilna energijos, nebuvau nei mieguista, nei pavargusi, nei paliegusi ir man niekada nebuvo bloga. Aš vis galvodavau, na, kada čia mane pykins ir nesinorės valgyti (juokiasi).
Ir šiaip aš esu mėgėja valgyti, noriu ir vakare pavalgyti, todėl man tikrai reikia sporto disciplinos. Reikia pripažinti, jog mano savijauta buvo puiki ir po vaikų gimimo, o sportas padėjo susitvarkyti ir hormonus, organizmą, atvirsti į žmogų (šypteli). Aš turėjau stiprią motyvaciją ir pasiekiau tikrai gerų rezultatų, bet čia jau kiekviena moteris turėtų sau išsikelti tuos tikslus. Turbūt nereikėtų įsisvajoti apie modelio figūrą, kai tu jos niekada ir neturėjai, tiesa?
- Ar po gimdymo, buvimo namuose, buvo sunku grįžti į darbus, kada nusprendėte, kad jau laikas?
- Po pirmojo vaikelio – Nidos, į darbus grįžau po dviejų mėnesių, o po Antano gimimo buvo praėję 3-4 mėnesiai. Aš esu tokia mama, kuri turi dirbti ir kuriai reikia dirbti, kad panaudotų savo energiją, aš nesu iš tų mamų, kurios nori tupėti namie ir auginti vaiką iki trejų metų, man toks gyvenimas yra sunkiai įsivaizduojamas. Man ir mėnesį ar du tupėti namie buvo sunku, ir aš supratau, kad neprivalau tilpti į tuos standartus, jog reikia tupėti su vaiku namie du tris metus, kodėl aš turiu sau tai taikyti, nors iš aplinkos tikrai jaučiau spaudimą likti namie.
Bet man reikėjo eiti dirbti, sportuoti ir aš negaliu pasakyti, kuris modelis yra geresnis, nes kiekvienas turi pasirinkti pagal save: viena labiau nori būti mama ir užsiimti tik su vaikais, o kitai reikia „eiti laukais“ ir nemanau, kad yra teisingas atsakymas, kiekvienas turi jaustis gerai savo kūne, vadovautis savo protu.
Be to, man labai patinka mano darbas aš jį labai mėgstu, priešingai nei kitos moterys, kurios gimdo vaikus tam, kad išvengtų nemėgstamo darbo, aš jaučiuosi čia reikalinga ir noriu siekti rezultatų.