– Kokią reikšmę teikiate mitybai? Ar turite mitybos taisyklių, kurių laikotės?
– Anksčiau, kai sportavau, tai buvo tradicinė sportininko mityba. Vėliau buvo mažai kažkokių taisyklių laikytasi... Paprasčiausiai mėgsti pavalgyti, tai ir pavalgai.
– Ar kada nors griežtai ribojote tam tikrą maistą?
– Gal kol būni jaunas, tai nelabai reikia riboti, reikėjo tik valgyti, kad priaugtum svorio, kadangi buvau plonas ir visgi reikėjo masės. Po 30-ies, kai žaisdavau NBA, tai po vasaros reikėdavo pasiruošti, būdavo dietos, nes galbūt reikėdavo truputį numesti svorio, atgaivinti raumenyną.
– Nuo ko pradedate rytą? Gal turite kokių sveikuoliškų ritualų?
– Ne. Kai profesionaliai sportavau, tai bet kokiu atveju darydavau mankštą, niekur nuo to nedingsi. O po to, matyt, valytė mano kažkur išvažiavo ir nepaliko telefono numerio, tai taip ir be tų visų ritualų (juokiasi).
– Kaip bėgant metams keitėsi jūsų požiūris į gyvenimo būdą? Ar ėmėte labiau rūpintis sveikata, mityba?
– Pasitikrinu sveikatą kartą į metus. Manau, kad jei kažkas atsitiktų, gydytojams būtų lengviau žinoti, kas ir kaip.
– Kaip atsipalaiduojate? Dažnas eina į baseiną ar renkasi masažus, o kaip nuo visko atitrūkti pavyksta ir pavykdavo jums?
– Mes vasarą, po sezono, turėdavome tas kelias savaites, kurias dažniausiai leisdavome kažkur gamtoje. Man gamta labai patinka, joje ir būdavome, važiuodavome prie jūros, žvejodavau. Aišku, kartais pasirenki ir SPA, į Druskininkus nuvažiuoji ir praleidi savaitę pasirinkęs kažkokį kursą.
– Kokio režimo laikėtės profesionaliai sportuodamas? Ar daug tekdavo aukoti?
– Čia malonus darbas. Kai tas dalykas patinka, tai aukoti... Velnias žino, tada apie tai net negalvoji. Švenčių metu reikėdavo sportuoti, kai visi ateina pailsėti, tai gal čia ta auka, aš nežinau. Kai darai mylimą darbą, tai į tą reikalą žiūri profesionaliai.
Krepšinį žaisti pradėjau dar būdamas mažiukas ir man jis „prilipo“, tai tiesiog išaugau į tą profesionalą... Išmokau niekur nevėluoti. Aš centro puolėjas, tai metant ginčą turėjau būtinai dalyvauti. Negalėdavau pavėluoti į darbą, juk nesakys „palauk truputį, tuoj jis ateis“. (juokiasi)
– Kokių mitybos įpročių išmokėte savo vaikus?
– Čia daugiau prisidėjo Ingrida, kadangi ji namų šeimininkė, ji vaikus ir užaugino. Ji pati moka gerai gaminti, tai visą laiką valgydavome daugiau naminį maistą. Aišku, kai vaikai būdavo maži, tai paskatinimui jaunimą nuvesdavau ir burgerį kažkokį suvalgyti, bet tik per šventes. Aišku, nepirkdavau kokakolų jokių ar panašių dalykų, geriau jau vanduo ar sultys.
– Gyvenote ne vienoje šalyje. Kurios virtuvės maistas jums skaniausias?
Daugiausia laiko teko praleisti Ispanijoje, tai ispanų virtuvėje net nėra, ką rinktis, ten – pasaka. Ispanijoje supratau, kad tie maisto produktai, į kuriuos gal net nežiūrėtum, tarkime, daržovės, man puikiai tinka ir su laiku pasirodė, kad net neįsivaizduoju, kaip reikėtų tam tikrą patiekalą be jų valgyti.
– Ar turite maisto ritualų? Sekmadieniniai blynai, kiaušiniai pusryčiams...?
– Mano ritualai prasideda tuomet, kai būnu Palangoje pas Ingridą. Nors labai patinka ten gaminamas Kijevo kotletas, bet man Ingrida jį vis draudžia, sako, kad valgau „tą patį per tą patį“.
Taip jau gavosi, kad vaikai išsibarstę visur per pasaulį ir mes irgi panašiai gyvename, tai tų nusistovėjusių ritualų nėra, nors vis bandome įdiegti, kad nors kartą metuose turime susieiti į krūvą, nors savaitgaliui.
– Ar pats gaminate? Kas daugiau laiko praleidžia virtuvėje – jūs ar žmona?
– Aišku, Ingrida. Aš irgi kai ką padarau. Anksčiau, bent kai Ispanijoje daugiau gyvenome, vaikai prašydavo manęs ką nors pagaminti, tai aš iš žvejybos ar medžioklės tokių „reikaliukų“ padarydavau. Aišku, sriubų nemoku gaminti, bet badu nemirtume.
