Žako van Dormalio filme „Ponas niekas“ skamba įdomi mintis: visi keliai yra teisingi keliai. Kai kuriais atvejais net ir žinodami rezultatą mes nesugebame pasirinkti. Aš tikiu ta svajinga fraze, kad nieko nedaryti yra judėti atgal. Tai yra taip žmogiška abejoti ir sustingti susidūrus su rizika suklysti.
Tad ką daryti, kai pasirinkimų tiek daug, o vieno teisingo ir nepaneigiamo nėra? Juk net ir paprasčiausias vanduo staiga tapo ne toks jau ir nekaltas, kiek manėme, o vokiečių mokslininkas U. Pollmeris paneigia neapdorotų produktų naudą ir rašo, jog keptos bulvės, kukuliai, dešrelės ir truputis salotų – geras maistas. Tai nejaugi taip mano mėgstami rudieji ryžiai ir pilno grūdo makaronai žaloja organizmą?
Atsakymas tik vienas. Ir nerandu būdų jį pabrėžti tiek smarkiai, kiek jis to vertas. Tai amžina malda, kurią skelbia sveikuoliai ir žmonės, patys išsigydę ligas. Tai yra:
Įsiklausyti, ką sako kūnas.
Nėra absoliučios tiesos, nes mes, žmonės, nors ir vienodi, tačiau skirtingi. Bene gražiausias paradoksas, lydintis mus per visą gyvenimą. Nėra vieno maitinimosi tvarkaraščio, kiekio, proporcijų, produktų, tinkančių visiškai visų žmonių gyvenimo būdui, poreikiams, pomėgiams, skrandžiui. Nepaisant to, egzistuoja bendros taisyklės, tiek pat tikros, kiek taisyklė, jog žmogus privalo miegoti. O jau kiek laiko ir kada miegos – tai tik nuo paties žmogaus poreikių priklausys.
Neseniai turėjau progą susipažinti su mityba pagal kraujo grupę. Vėlgi taisyklių daugiau nei sveika sekti. Vis dėlto, nežinant nuo ko pradėti eksperimentus, tai yra visai įdomi idėja. Nors vairuotojo teises turiu ilgai, tačiau kraujo grupę sužinojau tik atėjusi į kraujo centrą pasidalinti savo kraujo resursais.
Pasirodo, jog mano pastebėtas savijautos lengvumas galbūt ne tiek susijęs su laimingesne karma, nes nevartoju mirusių gyvūnų, bet ir anot kraujo grupės, esu žolėdė. Organizmas ilgą laiką švelniai kuždėjo, jog mėsos nenori, kai klausdavau, kas šiandien pietums, o galiausiai atsirado straipsniai ir įrodymai, pagrindžiantys tai, ką nujaučiau.
O kas tada, jei jaučiate, kad norisi kažko sūraus, saldaus, traškaus, kaloringo? Pirmiausia, įvairūs poreikiai vienam ar kitam produktui, ypač, jei jis de facto nėra sveikas ir naudingas kažkam daugiau nei emocinės būsenos taisymui (bulvių traškučiai, tortai, saldainiai), tai vertėtų pasidomėti, ar netrūksta tam tikrų vitaminų, medžiagų, kokybiško maisto, kalorijų, miego? Pvz., jei norisi sūrių ir traškių produktų, didelė tikimybė, jog žmogų kankina stresas ir nerimas. Reikėtų kovoti su jų šaltiniais ir gydyti protą, o ne savijautą užglaistyti skanumynais. Nei protas, nei užpakalis už tai nepadėkos.
Bet kokiu atveju šitas straipsnis yra tik mano nuomonė. Tačiau jei esate pasimetęs ir nežinote, ką daryti, stengiausi jums mestelėti pradžią ir idėją. Svarbiausi yra valgyti tada, kada esate alkanas, o ne tuomet, kada nėra, ką veikti. Ir patiekalą pradėti rinktis nuo daržovių. Sustoti valgyti tada, kada dar truputėlį norisi (genealus valios ugdymo pratimas). Sėkmės eksperimentuojant, klausantis kūno ir ieškant savo sveikos mitybos kelio.
