Kasdien vis kitas rajonas
Dieną, kai susitikome, V. Šlenys su brigada nuo penkių ryto tikrino viešuoju transportu keliaujančius vilniečius Žirmūnų mikrorajone. „Darbo diena prasideda gana įprastai. Pavyzdžiui, šiandien dirbome nuo ankstaus ryto, kol dar nepradėjo važiuoti troleibusai. Prieš darbą visi susirinkome, praėjome būtinas patikras, aptarėme dienos planus.
Tada susirinkome į autobusiuką ir važiavome į mums paskirtą rajoną. Kasdien keliaujame po skirtingas sostinės vietas, aplankydami tiek centrą, tiek labiau nutolusius rajonus“, – apie įprastą dienos pradžią kalba viešojo transporto kontrolierius-brigadininkas.
Pašnekovas priduria, kad kontrolieriai vykdo ir vežėjų kontrolę – tikrina, ar atvykę į stotelę troleibusai ir autobusai yra švarūs, išvalyti, ar viduje nėra šiukšlių, ar kontrolės metu vairuotojai tinkamai blokuoja komposterius, yra visi reikalingi rekvizitai, tinkama vairuotojo apranga:
„Jeigu randame pažeidimų, už juos atsako vežėjas, tačiau sankcijos taikomos ir vairuotojui. Dar vykdome socialines akcijas. Jeigu pastebėjote, rudenį autobusuose ir troleibusuose dalijame moksleiviams atšvaitus, vasarą, kai karšta, – vandenį.“
Šiais metais, jei žiema bus šalta, stotelėse kontrolieriai dalins ir karštą arbatą, priduria jis.
Anot pašnekovo, kontrolierius nėra tik baudėjas, jis ir pagalbininkas. „Vieni sako: ai, jūsų lengvas darbas, tiesiog laukiate stotelėje ir baudžiate „zuikius“. Tokiems žmonėms pasiūlau ateiti pas mane į darbą ir pažiūrėti, kaip viskas vyksta. Čia nebūna monotonijos ir rutinos, nes kasdien susiduriame su skirtingomis situacijomis. Nepaisant to, visuomet stengiamės elgtis profesionaliai, reaguoti ramiai ir vengti konfliktinių situacijų“, – komentuoja V. Šlenys.
Nuo teisės toli nepabėgo
Kontrolieriaus diplomo neįgysi, todėl čia susirenka žmonės iš įvairių sričių. Pats Vytenis kontrolieriaus profesiją pasirinko atsitiktinai – prieš maždaug penkerius metu jam bevažiuojant autobusu įlipo pažįstamas kontrolierius, patikrino bilietą, papasakojo apie kontrolieriaus profesiją ir paragino prisijungti prie komandos. Prieš tai V. Šlenys įgijo teisės diplomą Mykolo Romerio universitete, dirbo valstybės tarnyboje, privačiame sektoriuje, kelių tiesimo bendrovėje.
Kotrolierius juokiasi, kad nemažai teisės pagrindų prireikia ir čia, nes būtina išmanyti įstatymus, ypač administracinę teisę: „Jeigu keleivis važiuoja be bilieto, jį tenka bausti pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Reikia paaiškinti, kur reikia sumokėti baudą, per kiek laiko. Žinoma, būna, kad žmogus nespėja nusipirkti bilieto dėl, pavyzdžiui, senyvo amžiaus, arba tai moteris su mažu vaiku. Mes tą matome, leidžiame pasižymėti bilietą vėliau arba nusipirkti.“
Pasak pašnekovo, priimti teisingą sprendimą padeda ir prieš pusantrų metų įdiegtos vaizdo stebėjimo kameros, tvirtinamos prie kontrolieriaus aprangos. „Seniau būdavo daug nepagrįstų keleivių skundų, o dabar peržiūrima filmuota medžiaga ir viskas tampa aišku. Mano vadovas ne kartą yra peržiūrėjęs vaizdo įrašus, o tai yra labai reikalinga aiškinantis situacijas, dėl kurių keleiviai turi klausimų“, – apie sprendimų priėmimą darbe pasakoja V. Šlenys.
Nėra dienos be „zuikių“
Paklaustas, ar kada nors buvo dienų, kai nesugavo nei vieno pažeidėjo, Vytenis juokiasi – taip nebūna: „Nėra dienos be „zuikių“. Pažeidėjus galima išskirti pagal socialinį statusą: dažniausiai tai benamiai, narkotines medžiagas vartojantys asmenys. Būna, kad iš autobuso išprašome ir todėl, kad skleidžia labai blogą kvapą ir tai trukdo kitiems keleiviams. Taisyklės draudžia valgyti viešajame transporte, skleisti blogus kvapus, šiukšlinti, garsiai kalbėti, keiktis.“
DELFI taip pat turėjo galimybę pasivažinėti kontrolės autobusu ir stebėti, kaip vyksta baudų išrašymas. Per valandą, praleistą Lizdeikos stotelėje šalia Antakalnio, kontrolės brigada sugavo keturis pažeidėjus. Viena mergina teisinosi pamiršusi piniginę, kita „zuikiavimo“ priežasties neatskleidė. Dar du vaikinai dalijosi skirtingais likimais: vienas teigė gyvenantis vaikų namuose ir turintis didesnių problemų nei važiavimas be bilieto, o antrasis kontrolieriams jau pažįstamas – ne pirmą kartą pakliūva važiuojantis nemokamai, todėl draugiškai pasisveikina ir neprieštaraudamas paima atspausdintą administracinio nusižengimo protokolą.
V. Šlenys, penktus metus dirbantis tokį darbą, pastebi, kad vilniečiai keičiasi į gerąją pusę.
„Anksčiau būdavo daug daugiau konfliktų, įvykių, policijos įsikišimo. Dabar pažeidimų mažiau, žmonės kultūringesni. Anksčiau, kai kontrolierius įlipdavo į autobusą, kildavo triukšmas. Dabar – beveik visiška tyla. Tai geras ženklas. Nemanau, kad tai baimė, gal labiau pagarba“, – pasakoja viešojo transporto kontrolierius.
Paklaustas, su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduria šiame darbe, V. Šlenys mini psichologinį pasirengimą: „Turi būti psichologiškai stiprus, kad atremtum neigiamas žmonių reakcijas, nuomones apie kontrolieriaus specialybę. Dažnai būna, kad keleiviai į akis pasako kažką labai pikto. Todėl stengiuosi nereaguoti ir nepriimti asmeniškai, bet kitiems tikrai gali būti sunku.“
Jis priduria, kad fizinė jėga nėra naudojama. Situacijų, kai keleiviai elgiasi agresyviai, pasitaiko, tačiau tokiais atvejais kviečiama policija.
„Tenka kreiptis ir į policiją. Pažeidėjai ne visada vykdo reikalavimus, bando pasišalinti iš pažeidimo vietos. Būna tokių situacijų, kad net autobuse tenka užlaikyti „zuikį“ ir kviesti policiją. Tada sutrinka maršrutas visų keleivių atžvilgiu. Bet reikia stengtis elgtis teisingai“, – apibendrina pašnekovas.
