– Jurga, žinau, kad judu su vyru į Kretą atginė vaikų ligos. O gal ne tik jos? Papasakok, kaip atsidūrėte Kretoje.
– Išties, tokį didelį ir sunkų žingsnį taip lengvai galima buvo padaryti tik dėl svarbios priežasties. Prieš šešerius metus, kai gimė mūsų jauniausioji atžala – dukrytė Liepa – supratau, kad ją, kaip ir mano vyrą bei sūnų kankins sunkios formos atopinis dermatitas. Tada ir atsirado drąsos pajudėti. Turėjome tikslą – sukurti tokias sąlygas, kad vaikai būtų sveiki. O kad jūra ir šiltas jūrinis klimatas teigiamai veikia mūsų vaikų sveikatą jau buvome įsitikinę atostogaudami.
Bet, analizuodama detaliau, matau, kad viskas jau senokai dėliojosi po šapelį šio mūsų gyvenimo posūkio link: tam tikru laiku į rankas pakliuvusi knyga apie šiek tiek išprotėjusią šeimyną, išvažiavusią gyventi į Graikijos salą, draugės padovanotas knygų skirtukas su nuostabia nuotrauka iš Graikijos, garsiai išsakyta svajonė gyventi ten, kur visada šviečia saulė, planai su vyru ateityje turėti viešbutuką ant jūros kranto, graikų kalbos pamokos, kad būtų smagu per atostogas vietos kalba pasakyti „ačiū“…
Regis, pati visata padėjo mums išvykti Į Kretą: saloje mūsų laukianti naujų draugų kretiečių šeima (šiaip saliečiai ne taip lengvai į savo namus priima kitataučius), iškart atsiradęs namas, tinkantis viešbučiui… Tiesa, namas buvo nustekentas, bet arti jūros. Pamanėme, kad jis laukte laukia mūsų darbščių lietuviškų rankų, kūrybos, o, svarbiausia, meilės. Tiesa, tam, kad galėtume jame įrengti viešbutį, teko nemažai padirbėti – jo savininkas iš pradžių nenorėjo mums jo išnuomoti.
– Ko labiausiai bijojai prieš išvykdama? Ar tos baimės pasiteisino?
– Neleidau sau bijoti. Tiesiog žinojau, kad viskas bus gerai, kaipgi gali būti kitaip – juk viską galima susikurti, o sveikata pasiekiama ne taip lengvai. Bet jei radai į ją raktą, reikia atrakinti.
– Ką, kaip moteriai, tau reiškė toks pokytis?
– Tada, turėdami tikslą pagydyti vaikus, negalvojome, kad sunku. Ėjome į priekį. Dėliojant biudžetą ir galimybes, pasakiau sau: „Man reikia, kad vaikai būtų aprengti, pavalgę ir išsilavinę“, viskas kitkas gali palaukti: naujas drabužis, televizorius ir pan. Susiskaičiavom santaupas ir nėrėm į naują gyvenimą svečioje šalyje.
Kol buvome kaip kumštis ir viską darėme kartu, viskas klostėsi gerai. Bet kai Mindaugas išvažiuodavo automobiliu, prikrautu graikiškų gėrybių, pirktų už visus tuo metu turimus pinigus, ir keliaudavo per visą Europą iki Lietuvos, o aš svetimoje šalyje likdavau viena su mažyliais, būdavo baisu.
Išoriškai neleidau sau bijoti, bet į pasąmonę nugulusi baimė pridarė mano kūnui bėdų. Ligi šiolei mėginu tas bėdas iš savo kūno išgyvendinti. Dabar, atsisakius alkoholio (nevartoju jo jau dvejus metus, bet bačkutės Kretos vyno svečiams paragauti dar liko), kas rytą praktikuoju kuksando, daug vaikščioju po salą… Ir dar džiaugiuosi tuo, ką jau sukūrėme ir ką kuriame naujo.
– Turite savo viešbutį ir priimate svečius kituose, kretiečiams priklausančiuose viešbučiuose. Ar kada nors galvojai, kad būsi verslininkė? Ar tau patinka šitas amplua?
– Visada norėjau būti verslininkė. Net mokykloje siūdama drabužius, ieškodama įkvėpimo, vartydavau siuvimo žurnalą „Burda“ ir akys krypdavo į verslininkės kostiumėlius (juokiasi). Juokinga, nes dabartinė „verslininkė“ vaikšto tik su suknelėmis ir labai dažnai – basomis kojomis.
Mes abu su vyru Mindaugu – ekonomistai. Mokėmės, kad būtume verslininkai, bet ilgą laiką po universiteto baigimo dirbome samdomus darbus. Lietuvoje savo verslo kurti neišdrįsome.
Suradome sau daugiau iššūkių: nauja šalis, Graikijos biurokratija, savos taisyklės… Savoje šalyje pranašu nebūsi, o kitur, su kitu požiūriu, kita kultūra yra ir privalumų. Užsieniečiu čia būti kartais lengviau, nes graikai turi tokį posakį: „Ai, užsieniečiai“, kuris reiškia, kad jiems atleistinas ko nors nežinojimas ir klaidos. O iš tiesų čia tiek galimybių – graikai yra labai besilaikantys tradicijų, šiek tiek užsibuvę savo gilioje senovėje ir žinojime, kad viskas kilę iš graikų, tad šviežias požiūris iš šono mums labai padėjo.
– Kalbant apie siuvimą… Kiek žinau, ir interjerą kūrei, ir patalynę savo viešbučiui siuvai pati. Tau patinka tokie darbai?
– O taip. Kai mokiausi 12-oje klasėje, galvojau, kad stosiu į anglų kalbos filologiją, Dailės akademiją, psichologiją arba tarptautinius santykius… Galiausiai baigiau ekonomiką. Bet viešbučio veikloje reikalingos visos žinios: ir išklausyti kliento istorijų reik, ir patarti, ir kartais nesikišti, ir parduoti, ir priimti, ir patalus pakloti, ir sukurti svečiui jaukias ir kokybiškas atostogas…
Kurti interjerą, gražinti viešbutį man labai patinka. Paklodes, užuolaidas siuvau, turbūt, iš finansinių paskatų – pirmą sezoną kiekvienas centas buvo pasvertas ir investuotas į mūsų viešbutuko prikėlimą ir pavertimą spindinčiu.
– Kokie darbai dabar mieliausi širdžiai?
– Mūsų viešbutis vadinasi „7 Olives Apartments“. Jame darbo netrūksta, bet kartais apsiimu dar kokį kotedžiuką ar vilą nuomoti. Įsukti juos į rinką ir parduoti labai smagu. Ir rezultatas greitai matomas.
Interjero kūrimas, apartamentų įjaukinimas – dar smagesnė veikla. Dabar suprojektavau savo naujus namus Kretoje ir kotedžus savo svečiams. Tuoj prasidės statybos. Šių darbų ėmiausi pati, nes pažįstu savo klientus – jie panašūs į mus (šypsosi). Be to, gyvendama saloje puikiai žinau klimatą: kur reikia mažesnio lango, o kur didesnio, kiek reikia balkonų, terasų, kur svarbu interjero neperkrauti detalėmis.
– Kaip jauteisi dirbdama biure ir kaip jautiesi dabar? Ko jautiesi netekusi ir ką atradusi? Negaila, kad visgi ne su kostiumėliu vaikštai?
– Dirbdama nuo 8 iki 17 val. jaučiausi uždaryta narvelyje, apribota. Dabar suprantu, kad esu laisvas paukštis, kuriam labiausiai patinka kurti. Realizuoju save. Vienas draugas graikas, toks diedulis, pasakė: „Man reikia visą laiką kurti ką nors naujo“. Aš supratau, kad tai ir apie mane – man irgi reikia kurti. Kretos projektas mane išlaisvino ir užaugino man kūrybos sparnus. Ir laisvės. Ir ryšio su gamta.
– Kiek vidutiniškai dabar trunka tavo darbo diena?
– Dirbu visą laiką arba nedirbu visai (šypsosi). Čia galima dėti lygybės ženklą. Juk žinom, kad kai dirbi sau ir dar mylimą darbą, tai nedirbi. Iš dalies taip ir yra. Bet jeigu skaičiuočiau tas mielas veiklos valandas, tai dirbu 365 dienas, 24 val. per parą. Mamos, verslininkės, laimingos moters, kūrėjos vaidmenys nuolatos keičia vienas kitą.
– Kaip pasikeitė tavo rūpinimasis savo grožiu ir sveikata Kretoje? Gal gali papasakoti apie tai, kodėl kretiečių tokie balti dantys? Na ir šiaip visokių specifinių, tik jiems būdingų gražinimosi ir sveikatinimosi procedūrų.
– Kretiečiai yra dar labiau užsispyrę ir nepajudinami nei žemyninėje dalyje gyvenantys graikai. Jie laikosi tradicijų ir labai jas gerbia. Jiems negėda sakyti, kad dantis sveikiausia krapštyti smailia laukinio migdolo šakele (šypsosi). Jie tikrai sveikai gyvena ir sveikai maitinasi. Iki salos sunkiau ateina pusfabrikačių ir kito sintetinio maisto mada. Kretiečiams niekas nepaaiškins, ką daryti. Jie viską žino geriau ir visokių naujovių lengvai neįsileidžia. Gal todėl ir dantys sveiki.
Kretiečių gymis kitoks, jiems mažiau reikia kremo nuo saulės. Jiems nesuprantama, kad mūsų baltas odas ir žiemą reikia nuo saulės saugoti. O ji čia ir vasario mėnesį kaip reikalas spirgina, tad aš kremu tepuosi ištisus metus.
Graikės labai mėgsta dažytis. Daug. Jos mėgsta blizgučius ir namie, tarkime, ant užuolaidų, ir ant savęs – ant rūbų, šlepečių, veido. Tad žiūriu į graikes, bet darau savo.
– O aprangos stilius? Na, aišku, klimatas diktuoja savas taisykles, bet ar tokius drabužius, kokius dėvi dabar, vilkėdavai ir anksčiau, ar ką nors nusižiūrėjai iš kretiečių moterų?
– Galvoju, kad neveltui jos visad būna su dideliais juodais akiniais. Reik ir man tokių. Kad raukšlių mažiau būtų (šypsosi). Ir skrybėlaitės gražios, nors pati labai nemėgstu galvos apdangalų… Dabar maudymosi kostiumėlių ir suknelių gausa spintoje stebina, o štai batų labai pamažėjo.
Man nelabai svarbu mada, žinau kas man tinka ir į mados vėjus nekreipiu dėmesio, į graikes irgi – esu užsispyrusi pusžemaitė, darysiu kaip man patinka. Graikės mėgsta rengtis juodai arba blizgėti. O man patinka subtilumas ir originalus paprastumas.
– Kokios yra kretietės moterys? Ko iš jų mokaisi? Gal gali pasidalinti kokiomis nors kretiečių moterų grožio, laimingo šeimyninio gyvenimo paslaptimis?
– Kretietės yra namų šeimininkės. Kadangi aš tokia Lietuvoje savęs nelaikiau, tai, manau, dabar esu per vidurį tarp kretietės ir vilnietės.
Labai smagu lupti svogūną (iš tikrųjų), pjaustyti prisirpusį pomidorą ir galvoti, kokios skanios bus salotos ir kaip smagiai mes jas valgysime prie bendro pietų stalo. Bet kartais smagu pasilepinti ir dar vis pasirinkti naujų skonių graikiškose tavernose, kuriose labai skanu ir tikrai nebrangu. Mokausi iš kretiečių perimti tradiciją kiekvieną sekmadienį išeiti iš namų. Sekmadieniais kavinės ir tavernos tiesiog lūžta nuo kretiečių su šeimomis. Ši diena skirta šeimai.
– Kaip atrodo tipiškas kretietiškas šeimyninis gyvenimas? Kaip kretiečiai auklėja ir lavina vaikus? Kuo tenykštis auklėjimas, lavinimas skiriasi nuo lietuviško?
– Kretoje aplink vaikus, ypač, anūkus, sukasi pasaulis. Jie yra viskas. Galvoju, kartais daugiau vaikams laisvės galėtų palikti (šypsosi).
Iki 4-erių vaikai auga namie arba pas močiutes. Darželį lanko būdami 4–5 metų. Į mokyklas vaikai eina jau nuo 6-erių. Labai aktyvus papildomas ugdymas po pamokų.
Viena keistenybė, prie kurios vis nepriprantame, yra jų „naktinėjimas“. Tarkime, normalu vaikams filmą pradėti rodyti 9 val. vakare. Mano mažoji jau septintą sapną sapnuoja, o jie prie televizorių renkasi. Turbūt todėl, kad miega pietų miegelį.
– Kokių privalumų matai vaikus augindama Kretoje, o ne Lietuvoje?
– Jie auga gamtoje. Daugiau laiko praleidžia gryname ore. Valgo sveikesnį maistą, daugiau vaisių ir daržovių. Turi mažiau didmiesčio pagundų. Bet labai bijau, kad jie netaptų graikais ir neaptingtų – mano nuomone, graikai vis tik labiau prie tinginio (šypsosi). Nes jiems gyventi čia šilčiau ir paprasčiau, nei mums iš viršaus – taip jie vadina mus, šiauriečius.
– Žinau, kad kretiečiai labai daug dėmesio skiria maistui. Ką jie valgo? Papasakok apie tai daugiau. Beje, ar moterys Kretoje prižiūri savo figūrą ir ar joms svarbu tilpti į vakarietiškų kūno linijų standartus?
– Produktų kokybei skiriamas tikai labai didelis dėmesys. Todėl džiaugiamės ūkininkų turgumis kiekvieną savaitės dieną skirtingose miesto vietose. Kretiečiai perka tik graikiškus makaronus – labai smagiai remia savo tautiečius ir ekonomiką.
– Netrūksta santykių su artimaisiais, pagalbos? Ar kaip tik galvoji, kad gyvenimas svečioje šalyje tik dar labiau suartina šeimą ir suteikia laisvės gyventi taip, kaip norisi būtent jums?
– Visada labai miela aplankyti tėvus, gimines, draugus Lietuvoje. Aišku, daug bendraujame naudodamiesi technologijomis. Pastebėjau, kad kai pas mus atvažiuoja mama, sesė, draugai, su jais padraugaujam ir pabūnam daug ilgiau nei Vilniuje.
Mes esame 5-iese. Tai yra tikrai daug. Daug norų, poreikių ir pomėgių. Mes ir šeima, ir kompanija. Stengiamės keliauti, išbūti kartu, nors su paaugliais jau reik išradingumo (šypsosi).
Kalbant apie pagalbą, tai mes visada viską darėme patys ir taip, kaip norėjome. Ir namą statėme Lietuvoje patys, ir savo vestuves kėlėm patys, ir vaikus auginom patys. Čia darom tą patį. Savo rankomis, savo lėšomis ir savo atviromis širdimis.
