Kaip atrodo tolimųjų reisų vairuotojo darbo sąlygos ir gyvenimas, pasakoja keli darbuotojai iš skirtingų Lietuvos įmonių ir miestų.
„Sodros“ duomenimis, sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojais Lietuvoje dirba 47,6 tūkst. žmonių. Rugsėjo mėnesio duomenimis, jų atlygis „popieriuje“ sudaro 845 Eur.
Kiek uždirba vilkikų vairuotojai
Anot specialistų paieškos portalo Cvbankas.lt vadovo Tomo Toleikio, per pastaruosius keletą metų darbo pasiūlymų skaičius tolimųjų reisų vairuotojams yra šiek tiek sumažėjęs. „Į šią rinką įsiliejo nemažai darbuotojų iš Ukrainos ir Baltarusijos, jie šiek tiek sumažino anksčiau buvusį didelį šių darbuotojų trūkumą. Todėl vairuotojų iš Lietuvos paieškos nebėra tokios intensyvios kaip anksčiau“, – pastebi jis.
Vis dėlto vairuotojų ieškoma ir Lietuvoje – tolimųjų reisų vairuotojams portale CVbankas.lt skelbiama porą dešimčių darbo pasiūlymų.
Reikalavimai, keliami tolimųjų reisų vairuotojams, – vis dar tie patys kaip ir anksčiau. Beveik visuose skelbimuose pateikiami vairuotojo pažymėjimo, skaitmeninės vairuotojo kortelės, profesinės kompetencijos pažymėjimo „95 kodas“ reikalavimai. Svarbi darbo patirtis, dažnai prašoma bent metų, o kartais – ir trejų, patirties.
Kalbant apie siūlomus atlyginimus, skelbimuose jų pasiskirstymas esą itin platus. Didžiausias nurodytas atlyginimas – nuo 2700 Eur „į rankas“ – siūlomas tolimųjų reisų vairuotojui, dirbsiančiam Vokietijoje, jis vairuotų sunkvežimį-šaldytuvą.
Anot T. Toleikio, mažiausi atlyginimai (1100–1400 Eur) siūlomi vairuotojams, važinėjantiems artimesniais maršrutais, – po Baltijos šalis.
DELFI tęsia publikacijų ciklą apie populiariausių ir dažniausiai sutinkamų profesijų atstovus Lietuvoje. Publikacijose aptariamos jų darbo sąlygos, atlyginimai, didžiausi sunkumai ir įsimintiniausios istorijos.
Jei esate vienas iš populiariausių profesijų atstovų – virėjas, statybininkas, buhalteris, krovikas, taksi vairuotojas ir kt. – ir norite pasidalyti savo patirtimi su mumis, susisiekite el. paštu darboistorijos@delfi.lt.
Žmoną pasiima kartu
Vairuotojas Gediminas 8-erius metus dirba su automobilvežiu. Jo pirmoji kelionė į užsienį įvyko, kai vyrui buvo 21-eri. Iš pradžių jis važiuodavo maršrutu Lietuva–Rusija, o šiuo metu dirba visoje Europoje: Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje ir kt. Jo reisas pirmyn ir atgal trunka 3–6 ar net 7 savaites, o grįžęs Į Lietuvą pusę praleisto laiko kelyje praleidžia namuose.
„Šį darbą pasirinkau, nes norėjau su žmona greičiau susikurti stabilų pagrindą po kojomis. Baigus studijas, reikėjo judėti toliau. Net mokydamasis dirbdavau įvairius darbus, susijusius su automobiliais. Turbūt neatsitiktinai ir pradėjau mokytis vairuoti sunkvežimį. Žadėti porą metų šiame darbe jau tęsiasi aštuonerius“, – šypsosi Gediminas.
Kaip jis pasakoja, žmona jam visada kartoja, kad, laimei, vyras mėgsta savo darbą, o ne tik algą, kuri yra padoresnė už minimalų atlyginimą. Gediminas per mėnesį uždirba mažiausiai 3 tūkst. Eur, o kitose įmonėse esą galima uždirbti ir 3,5 tūkst. Eur ar net daugiau.
„Dauguma, manau, tik dėl šio darbo Lietuvoje dar gyvena, o ne tik egzistuoja. Palyginus kainas ir lietuvišką uždarbį, dirbant tėvynėje, turbūt daug ko reikėtų atsisakyti ir pradėti gyventi kukliau. Žinoma, alga visada galėtų būti didesnė. Visi nori uždirbti iki begalybės, bet, manau, tinkamas atlygis šiame darbe būtų apie 110–120 eurų už kalendorinę dieną“, – sako pašnekovas.
Visgi, anot vyro, darbo valandos – ilgos, nuolat tenka miegoti savo kabinoje, o ir dėl krovinio baisu, mat visada yra tikimybė likti apvogtam ar kad krovinys bus sugadintas: „Kartais vežu ganėtinai prabangius automobilius, tai tuomet ir naktis stovėjimo aikštelėje būna nelabai rami, ir miegas ne toks saldus.“
Kalbėdamas apie darbovietę Gediminas pasakoja visuomet su darbdaviu randantis bendrą sprendimą, kuris būtų palankus abiem. „Šiame darbe dažnai girdžiu pasipiktinimų, koks blogas šefas ir koks auksinis vairuotojas, bet, manau, ne visuomet galima kaltinti tik vieną. Kartais reikia ir iš savo pusės pažiūrėti, gal ką pats blogai darai, ar išvis tinkamai atlieki patikėtą užduotį“, – įsitikinęs pašnekovas.
„Aš savo profesiją vertinu labai teigiamai. Tokiame darbe pats planuoji laiką, lavini kalbą. Kadangi dirbu su naujais automobiliais, tai ir naujausius modelius pačiupinėju, – šypsosi jis. – Niekas į nugarą nekvėpuoja. Tenka aplankyti nematytų vietų. Grįžęs namo turiu daug laisvo laiko.“
Šio darbo pliusus vyras galėtų vardyti ir vardyti, o didelį minusą mato tik vieną – atstumą: „Žmonai tenka būti vienai ir manęs laukti. Nėra žmogaus šalia. Svarbus begalinis pasitikėjimas ir atsidavimas.“
Gediminas jau ne kartą žmoną vežėsi kartu, o ši vasara esą buvo ypatinga: „Europoje praleidome 8 savaites. Aplankėme daugybę gražių vietų. Per tiek metų jau žinau geriausias aikšteles, iš kurių galima ištrūkti. Kai žmona ėmė dalytis nuotraukomis iš skirtingų Europos šalių, visi klausė, ar mes dirbame, ar atostogaujame, nors visas darbo valandas atidirbome.
Du savaitgalius praleidome Kanuose. Nors reikėdavo nueiti 10 ir daugiau kilometrų, mums tai nebuvo problema – esame keliautojų dvasios. Netgi važiuodavome autostopu. Vienas to nedarau, neturiu motyvacijos ir jėgų, o su žmona – nors į pasaulio kraštą.
Su traukiniu aplankėme Barseloną, porą savaitgalių leidome atrakcionų parkuose, maudėmės Atlanto vandenyne. Pilnais delnais sėmėme druską iš druskos ežero. Jei ne nuotraukos, kažin kiek mūsų nuotykiais tikėtų kiti.“
Lietuvių vairuotojų – mažuma
Vilkikų vairuotoju dirbantis Darius pasakoja, kad, paaugus vaikams, jis šį darbą pasirinko trumpam, tačiau tai tęsiasi jau 13-ka metų. Visgi jam vis dar itin sunku matyti, kaip vaikai auga be tėvo.
„Greičiau šis darbas mane pasirinko, nei aš jį, nes pasirinkimo didelio nebuvo, nes inžinierius ar mokytojas mažiau uždirba nei vairuotojas“, – sako jis.
Anot jo, šiuo metu jis uždirba 69 Eur už kalendorinę dieną, o per mėnesį – apie 2 tūkst. eurų. Tačiau, priduria, kad skaičiuojant, kiek vidutiniškai pavyksta uždirbti per metus, pajamos žymiai mažesnės – apie 1350 Eur per mėnesį.
„Kelionė iki vilkiko ir po reiso pirmyn bei atgal autobusiuku namo trunka vidutiniškai tris dienas, už kurias nemokama. Šešias savaites dirbi, o trys savaitės namie – nemokamos“, – pasakoja Darius.
Kaip aiškina pašnekovas, šiuo metu galima uždirbti pagal formulę „Minimumas x 1,3 + 1 Eur“, o po Naujųjų metų vairuotojai esą turėtų uždirbti pagal naują formulę „Minimumas x 1,65 + 2 Eur“.
„Visa kita – komandiruotpinigiai – išlaidos prostitutėms, policininkų baudoms, alkoholiui. Kol kas parvežti čekių ir įtraukti į ataskaitą neprašo“, – sako jis.
Anot jo, komandiruočių įstatymas – įteisintas algos mokėjimas „vokelyje“: „Leidimas mažinti komandiruotpinigius iki 50 proc., kiek užsimano ponas, – visai juokingas. Aš klausiau ir Darbo inspekcijos, ir Mokesčių inspekcijos, pagal kokius kriterijus nustatomi tie komandiruotpinigių procentai. Pagal ūgį, svorį, apetitą ar pagal klimato sąlygas? Atsakė, kad nėra kriterijų.“
Dariaus įmonėje apie pusę darbuotojų sudaro ukrainiečiai, dar trečdalis – baltarusiai ir moldavai, o likusieji – lietuviai. „Visas transporto verslas be proto plečiasi, nes įmonė gauna pelną, nuperka vilkikų, kažkiek nurašo į išlaidas, turtas padidėja, o mokesčiai sumažėja. Įmonė pasamdo ukrainietį ir išsiunčia dirbti į Europą.
Transportas nekuria BVP, o tik padeda jį sukurti, žinoma, jei jis nors kiek susijęs su vidaus rinka. Mūsų automobiliai Lietuvoje būna ir naudojasi infrastruktūra du kartus: kai juos nuperka ir priregistruoja ir kai parduoda ir išregistruoja, o ukrainietis išsiveža neapmokestintus komandiruotpinigius. Taigi „popierinis“ ir realus tarptautinio transporto indėlis į BVP skiriasi“, – aiškina Darius.
Savaitėmis toli nuo šeimos ir draugų
Dar vienas jaunas pradedantysis vairuotojas Renatas dirba tik pusę metų. Šiuo metu jis važinėja tarp Vokietijos ir Švedijos ar Norvegijos.
„Mano artimi šeimos nariai dirba šį darbą dar ilgiau, todėl tai turėjo įtakos pasirinkimui: mane, dar mokyklinio amžiaus vaiką, pasiimdavo į reisą. Pats mačiau šį darbą iš labai arti, aplankiau naujų šalių, plėčiau ir pritaikiau geografines žinias. Ne kiekvienas vaikas turi galimybę taip keliauti. Žinoma, vairuotojo darbą pasirinkau dar ir dėl neblogo darbo užmokesčio šioje srityje. Jeigu ne didesni pinigai nei Lietuvoje, niekas Europoje mėnesiais kabinose nesėdėtų“, – pasakoja Renatas.
Atlyginimas, kaip jis pasakoja, yra šio darbo specifinė dalis: „Jeigu dirbi visą mėnesį, be problemų galima uždirbti 2000–2500 eurų, tačiau už tą laiką, kai sėdi namuose, niekas nemoka. Pavyzdžiui, dirbant 4 savaites ir 2 ilsintis namuose, sąžiningai skaičiuoti reikėtų taip: trijų mėnesių pajamas padalyti iš trijų, nes bendrai išeis du mėnesiai darbo ir vienas namuose“, – aiškina pašnekovas.
Vadinasi, dviejų mėnesių uždarbį – 5000 eurų – padalijus iš trijų, išeina apie 1600 eurų per mėnesį, įskaitant poilsį namuose.
„Uždarbis nemažas, ypač jaunam žmogui. Galiu sau leisti taupyti ir keliauti. Tačiau tik nuo valstybės daug kas priklausys, kokias socialines garantijas mes gausime. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, tai man labai svarbus veiksnys. Jei situacija Lietuvoje negerės, neatmetu galimybės dirbti šio darbo užsienio įmonėje su Vakarų Europos socialinėmis garantijomis“, – pripažįsta vairuotojas.
Užsienio įmonėse esą niekas mėnesiais kabinose nesėdi, daugiausia – savaitę, o tada grįžta atgal į bazę. „Sąžiningai rodomos pajamos, kaupiasi normali europietiška pensija bei geresnės socialinės garantijos. Užsienyje – tik naujas automobilių parkas su gera transporto priemonių technine priežiūra“, – pasakoja vairuotojas.
Pašnekovas teigia pastebintis, kad daugelis šį darbą nuvertina kaip eilinį nekvalifikuotą, nė nesusimąstydami apie darbo specifiką ir atsakomybes. „Iš šono atrodo, kad žmogus tiesiog vairuoja ir tiek, tačiau sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo atsakomybė laukia kiekviename žingsnyje. Prieš pradėdamas dirbti tai vertinau kaip atsakingą darbą, o pradėjęs dirbti tuo tik iki galo įsitikinau. Be to, darbas yra specifinis – juk ne kiekvienas savo darbo vietoje ir dirba, ir miega, ir ilsisi savaitėmis toli nuo šeimos ir draugų“, – įsitikinęs jaunas vairuotojas.
Visgi Renatas nemano, kad vairuotojo darbas yra amžinas: „Šiuo metu mane viskas tenkina, tačiau ateityje, kai turėsiu šeimą ir vaikų, norėsiu daugiau laiko praleisti namuose. Kad turėčiau darbo alternatyvų, ištęstiniu būdu kolegijoje studijuoju transporto verslą. Manau, mano, kaip vairuotojo, darbo patirtis ir įgytas diplomas transporto srityje suteiks didesnių darbo ar karjeros perspektyvų ateityje.“
Pirmiausia, kaip įvardija pašnekovas, jam patinka galimybė keliauti. Nors kryptis renkasi ne jis pats, bet vairuotojams įvairiose šalyse reikia prisitaikyti dirbti su skirtingais žmonėmis, tad jaunas vyras esą pramoksta užsienio kalbų.
„Man taip pat patinka darbo autonomija – vadybininkas perduoda krovinio ir maršruto informaciją, ir tu jau pats organizuojiesi darbą. Joks viršininkas nesėdi pašonėje ir neaiškina kas 10 minučių, ką ir kaip reikia daryti. Tai, be abejo, yra individualistinis darbas, tačiau mano asmenybei priimtina: aš labiau pavargstu nuo žmonių“, – pripažįsta Renatas.
Kaip pradedančiajam vilkiko vairuotojui, Renatui iš pradžių buvo viskas sunku, kol išmoko atlikti savo darbą tinkamai. Kaip jis pasakoja, viena dažniausių problemų tampa laisvos stovėjimo aikštelės nakvynei paieška šalia didelių miestų ar apkrautų magistralių. Kai kuriose vietose jau popietę aikštelės esą būna sausakimšos, o draudžiamose zonose stovėti rizikinga – taip galima gauti ne tik baudą, bet ir būti išvarytam.
„Kelionės metu nelengva pačiam šalinti techninius gedimus lauko sąlygomis. To dažnai niekas – nei įmonė, nei vairavimo mokykla – nė nemoko. Ir, žinoma, taip pat nelengva būti toli nuo artimų ir mylimų žmonių. Lieka tik susirašyti ir susiskambinti su namiškiais“, – sako Renatas.
Vienos mažiausių socialinių garantijų
Dienpinigių apmokestinimą ir koeficiento padidinimą pašnekovas vertina itin teigiamai. Anot jo, vilkiko vairuotojo darbas yra vienas iš atsakingiausių darbų, jį atlieka nemaža dalis mūsų šalies dirbančiųjų su vienomis mažiausių socialinių garantijų.
„Kol dirbi, tol gerai, gali daug uždirbti, tačiau susirgus, nutikus bėdai ar tiesiog išėjus į pensiją didelių socialinių garantijų nematysi, nes mokesčiai mokami tik nuo mažesnės uždarbio dalies, beveik minimumo“, – aiškina Renatas.
Kaip jis pastebi, „Linava“ ir stambieji Lietuvos darbdaviai jau ne vienus metus tam itin priešinosi ir vilkino koeficiento kėlimą: „Tokiu atveju jie privalės daugiau pinigų sumokėti valstybei ir kris jų pačių pelnas, o juk transporto sektorius yra vienas pelningiausių Lietuvoje. Tad šiuo atveju ir valstybė turi būti suinteresuota, kad vairuotojai gautų didesnes socialines garantijas, nes įmonės mokės daugiau mokesčių valstybei. Kiek teko skaityti, „Linavos“ kontrargumentai yra labai ciniški ir desperatiški. Transporto sektorius vis plečiasi, ekonomika kyla, įmonės perka naujų mašinų – tikrai gali sau leisti tinkamai mokėti už vairuotojų socialines garantijas.“
Už vilkiko vairo sėdo mokytoja
Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ pateikė įžvalgų apie bendras vilkikų vairuotojų darbo sąlygų tendencijas Lietuvoje.
Asociacijos atstovų teigimu, vairuotojų darbo sąlygos gerėja. Viena vertus, rinkoje esą beveik nebeliko senų transporto priemonių, moderniuose automobiliuose yra daug šiuolaikinės įrangos, leidžiančios juose gyventi taip pat patogiai kaip ir namuose. Šiuolaikinės ryšio priemonės esą leidžia nuolat palaikyti ryšį su šeima ir artimaisiais, o griežtai prižiūrimas darbo ir poilsio režimas užtikrina reikalingą poilsio laiką vairuotojui. Saugumo klausimai taip pat sprendžiami kur kas lengviau nei prieš dešimt ar penkiolika metų, nes jau nemažai stovėjimo aikštelių yra apšviestos, filmuojamos.
„Reikia pripažinti, kad infrastruktūra pakeliui vairuotojams galėtų būti geresnė. Būtų labai smagu, jei poilsio aikštelėse būtų teikiamos vairuotojams reikalingos paslaugos, kad visur sustojus būtų galima išsimaudyti, išsiskalbti, kad būtų galimybė ne tik sėdėti vietos kavinėse, bet ir turiningai praleisti laisvalaikį, sportuoti. Būtų labai gerai, jei stovėjimo aikštelėse būtų įrengta dviračių nuomos punktų arba siūloma kitokių pramogų, kurios leistų vairuotojams atsipalaiduoti po darbo ir būti darbingiems kitą darbo dieną. Tačiau, kalbant apie infrastruktūros tobulinimą, vežėjai praktiškai jokios įtakos neturi“, – rašoma „Linavos“ atsiųstame komentare.
Turint omeny vairuotojų atlygį už darbą, „Linavos“ atstovai atkreipia dėmesį, kad jau daug metų vairuotojams atlyginimai skaičiuojami, naudojant 1,3 koeficientą: „Tai reiškia, kad net jei vairuotojas uždirbtų minimalų atlyginimą, jis gautų 1,3 karto daugiau nei kitos srities darbuotojas. Kiek yra žinoma, šiuo metu rinkoje vairuotojo atlyginimas siekia apie 1500 eurų. Tokią situaciją nulemia didelė konkurencija dėl darbuotojų tarp transporto įmonių. Pastaruoju metu girdėjome istoriją, kad už vilkiko vairo sėdo mokytoja, nes jai pasirodė patrauklus darbo užmokestis, todėl kiekvienas pats gali nuspręsti, ar tokie atlyginimai yra dideli, ar maži.“
Kaip rašoma komentare, kadangi tolimųjų reisų vairuotojai vyksta į komandiruotes, jiems, kaip ir kitiems komandiruojamiems asmenims, yra mokami komandiruotpinigiai. Tokią tvarką numato teisės aktai. „Šie pinigai jokiu būdu negali būti vadinami „atlyginimu vokeliuose“, nes tokiu atveju „atlyginimą vokeliuose“ gauna ir diplomatai, ir valstybės tarnautojai, vykstantys į komandiruotes“, – pabrėžia „Linavos“ atstovai.
Esą techninės pagalbos kelyje klausimai yra sprendžiami pagal individualią situaciją: „Joks vežėjas nepatikėtų savo turto (automobilio) remonto nekvalifikuotam darbuotojui, todėl teiginiai, kad vairuotojai verčiami atlikti techninius darbus, prieštarauja elementariai logikai. Vakarų Europoje darbų net negalima atlikti kelyje, tam turi būti pasitelktos techninės pagalbos tarnybos.“
