Vaikštinėti po kapines su fotoaparatu menininkė pradėjo po vieno pavojingo atsitikimo – daugelis to nepastebi

Juditą Mikalkevičę Panevėžio miesto ir rajono gyventojai pažįsta skirtingai: vieni – kaip renginių filmų kūrėją, kiti – kaip fotografę, dar kiti – kaip reporterę ar žurnalistę. „Man smagu, kad taip yra, nes visos šios sritys mano veikloje viena kitą papildo, ir tai yra medija“, – mintimis dalijosi ji.

Juokingai mažos problemos

Su medija mergina pradėjo dirbti dar 2014 metais, vėliau atrasdama ir po truputį įsiliedama vis į naują jos formą.

„Dar visai neseniai daugiausia dirbau su tekstais. Tačiau pastarosios kelios savaitės užimtos beveik vien tik filmų kūrimu. O jie būna įvairūs: kartais filmavimas vyksta renginyje ar šventėje, kur prognozuojama gali būti nebent veiksmo vieta. Žmonės, jų nuotaika, oro sąlygos – visa tai keičiasi akimirksniu. Tad iššūkiai laukia kiekviename filmavime ir kiekvienas iš jų kažko išmoko. Tai man labiausiai ir patinka“, – kalbėjo iš Pasvalio kilusi mergina, kuri jau dešimt metų gyvenimą kuria Panevėžyje.

„Taip pat dar padedu žmonėms sukurti filmus iš jų archyvų. O čia suprasti kas, kodėl ir kaip kažkada vyko bei pateikti tai estetiškai, neiškraipant, irgi yra iššūkis. Tačiau galutinis rezultatas emocijas žiūrovams kelia ilgam. Iš atsiminimų sukurtas filmas yra ne toks trumpalaikis, kokie paprastai būna kiti medijos darbai. Man tai – vertybė“, – atviravo Judita.

Pasak kūrėjos, kai įveiki tokius darbus, susipažįsti su daug skirtingų patirčių turinčiais žmonėmis, kasdieninės buitinės problemos pasidaro juokingai mažos.

Tiesiog nyksta

Judita jau kuris laikas ruošia išskirtinį projektą „Dangaus vartai“, kuriame užfiksuojami kapinių vartai.

„Į kapines dažnai einame su mintimis apie išėjusius artimuosius ar darbus, kuriuos reikia ten atlikti, dėl ko neabejoju, kad daugelis nepastebime aplinkybių, tokių kaip, pavyzdžiui, vartai, pro kuriuos praeiname.

Šiuolaikinių naujų kapinių vartai dažniausiai yra biudžetiniai metaliniai varteliai, retai kuo skiriasi vieni nuo kitų. Tačiau dar turime išlikusių senų, dažniausiai didingų ir simboliais apipintų vartų. Būtent tokių nuotraukų kolekciją ir sumaniau surinkti. O tai paskatino vienas praėjimas pro, atrodė, gerai pažįstamą vietą. Kuomet ėjau į kapines, jų vartai buvo pavojingai pasvirę. Tačiau tąkart pamačiau ne tik pavojų, bet ir kokie didingi buvo tie trijų arkų vartai. Kodėl buvo? Todėl, kad jų jau nėra. Neliko greitai. Po kelių savaičių toje pačioje vietoje atsidūrė kiti varteliai, pasėta žolytė, lyg niekur nieko ir nebuvę.

Dar vienų kapinių vartų, kuriuos kartais pravažiuoju, arka nuvirto, liko tik dvi aptrupėjusios kolonos. Tai matydama supratau, kad vertėtų padaryti dokumentinę kapinių vartų nuotraukų kolekciją, nes jie – tiesiog nyksta“, – dėstė menininkė.

Tai tampa istorija

Juditos teigimu, kadangi „Dangaus vartai“ yra nemažai laiko dėl kelionių ir aplinkybių reikalaujantis projektas, o laisvo laiko šiuo metu ji turi nedaug, kolekcija renkama ne taip greitai, kaip norėtųsi. „Tačiau, manau, kad geriau yra lėtai, nei kad iš viso nebūtų daroma“, – teigė ji.

„Taip, nuotraukas tikrai norisi parodyti parodoje, ir ji bus. Kol kas nesu tikra, surengsiu ją jau šiemet ar kitąmet. Tiesa, kad jau fotografijose žiūrovams bus pateikti neįprasti vaizdai, tai ir aplinkybių parodai norisi kitokių nei standartinė parodų salė. Viena kita mintis yra, ir kai tik pavyks susiplanuoti tokį pristatymą, būtinai apie tai informuosiu.“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kodėl jauna mergina domisi kapinių fotografija. Vis dėlto, kaip tikino pati, „pažįsta ne vieną už save jaunesnį žmogų, kuris supranta savo darbų vertę ir žino, kodėl tą daro“.

„Kai žinai darbų prasmę arba bent jau manai, kad žinai, jie lengviau padaromi. Tad negaliu garantuoti, jog tokios nuotraukų kolekcijos reikia, bet ji yra įdomi. Ir jei yra įdomi man, galbūt atsiras ir daugiau žiūrovų, kuriems taip pasirodys. O juk toks ir yra fotografijos tikslas. Taip pat matau, kaip anksčiau nufotografuoti vartai jau dabar atrodo kitaip: dingsta jų metalinės dalys, dėl aplinkos sąlygų nyksta dekoras arba jis yra paslepiamas rekonstruojant. Dėl saugumo vartai yra tiesiog išmontuojami ir pakeičiami kitais, tad jų nelieka. Tai tampa istorija…“, – sakė Judita.

Vėlinių savaitgalis

Nors fotografuoti kapines gali atrodyti nejauku, merginos teigimu, tai – prasminga. „Labiau nei jauku ar nejauku, projektą pavadinčiau galbūt prasmingu. O kaip tai veiks žiūrovą, priklauso nuo kiekvieno iš jų asmeninės patirties.“

Laikas, kada fotografė įamžina vartus, būna įvairus. „Kartais gali būti diena, bet net keletą kartų vartų grožį sugadino, kad ir kaip keistai tai skambėtų, tiesioginė saulė, tad nuotraukų net nedariau. Kai kuriuos vartus teko fotografuoti naktį, nes dieną jie yra užstatomi automobiliais ar kitomis transporto priemonėmis. Taip pat kartkartėmis nuotraukai norisi lietaus ar rūko. Jei aplinkybės yra tinkamos, vartų nufotografuoti sustoju pakeliui kur nors vykdama. Arba važiuoju specialiai, nes apeiti ir rasti tinkamą kampą, kad vartai atsiskleistų visu savo grožiu, taip pat reikia laiko“, – tikino menininkė.

Projektą Judita pradėjo 2021-ųjų spalio 30 dieną. Jos pasakojimu, nusimatė ilgas, net keturių dienų Vėlinių savaitgalis, tad tą šeštadienį visas miestas šventė Helovyną.

„O aš tą vakarą pasiėmiau fotoaparatą ir padariau pirmą projekto „Dangaus vartai“ nuotrauką. Tiesiog taip sutapo. Tai buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinių vartai, kuriuos dėl dienos metu judrios ir užstatytos gatvės teko fotografuoti vėlai. Aš ten buvau apie vidurnaktį. Tai buvo pirmoji ir visom prasmėm neįprasčiausia projekto patirtis. Na, o ir patys vartai puikiai išsiryškino tamsiame nakties fone“, – apie įsimintiniausią ir labiausiai patinkančią projekto nuotrauką kalbėjo kūrėja.