Ukrainietės Olgos istorija sukrečia: kai nuo bombardavimo slėpėmės rūsyje, okupantus palaikanti sesuo man siuntė Rusijos vėliavėles

Neseniai paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo 105-ąsias metines, sveikinome vieni kitus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. O štai mūsų šalyje laikinus namus atradę ukrainiečiai švęsti priežasčių dar vis neturi – bemaž prieš mėnesį sukako metai nuo žiauraus ir brutalaus Putino karo pradžios Ukrainoje. Apie tai, kaip po liūdesio, kančios ir vilties metų šiandien jaučiasi ir kaip pritapo Lietuvoje, pranešime žiniasklaidai pasakoja pabėgėliai iš Ukrainos.

Žinojo, kad karas bus

Ukrainietės filologės Olgos Reznikovos istorija sukrečia iki sielos gelmių. Jos vyras Jurijus – karininkas, papulkininkis, mokslų daktaras, 27 metus tarnaujantis Ukrainos armijoje. Šiuo metu jis kaunasi už savo šalies laisvę ir yra apdovanotas medaliu už Charkivo išlaisvinimą.

Žinoma, kad realią karo grėsmę Jurijus nujautė. 2022 m. vasario 23 d. vakare skubos tvarka jis buvo iškviestas į štabą. Olgai pasakė: „Miela Olga, tai karas. Reikia pasiruošti tam, kad mes išsiskirsime ilgam. Jums teks likti dviese ir tai iškentėti.“

O ryte, kai prasidėjo rusų puolimas iš oro, pranešė, jog yra išvežamas į frontą. Tiesa, Olga ir judviejų 17-etė dukra Dariia dar neskubėjo palikti Charkivo – savaitę gyveno slėptuvėje: „Jautėme karo kvapą iš arti. Ten buvo daug šeimų, mažų vaikų, senelių. Labai vienas kitą palaikėme. Pagal valandas pasikeisdami miegojome ant betoninių grindų. Paeiliui budėjome. Kaskart nurimus bombardavimui mamos bėgdavo namo, paruošdavo šilto maisto ir visus maitindavo. Buvo labai baisu. Požemyje sulaukiau ir 20-ųjų vestuvių metinių. Jurijus man paskambino. Girdžiu, kad jis bėga, sunkiai kvėpuoja, aplink griaudėja sprogimai, ir sako: „Ačiū tau, brangioji, už 20 geriausių mano gyvenimo metų. Niekada nesigailėjau, kad tave vedžiau. Išmokei kitaip matyti pasaulį ir apgaubei besąlygine meile, gerumu.“ Klausiau jo, o ašaros bėgo upeliais, nes supratau, kad tai galimai Jurijaus atsisveikinimo žodžiai...“

Kartu buvę žmonės Olgą guodė, siūlė vandens, vaistų. Moteris sako niekada nepamiršianti šios patirties, bet tikinti, kad dar bus kartu su vyrų nugyventų metų. Nors Olga šiam karui buvo moraliai ruošiama ir suprato, kad laukia sudėtinga situacija, tačiau nesitikėjo, kad bus taip siaubinga, kad bus naikinami ištisi gyvenamųjų namų kvartalai, griaunamos mokyklos, ligoninės, žudomi civiliai žmonės. Tai buvo tikras šokas.

Mano, kad bombardavimas – surežisuotas

Moteris išgyveno ir dar vieną asmeninę tragediją. Ji kilusi iš Krymo, ten gyvena Olgos mama ir sesuo dvynė. Tragedija yra ta, jog giminaitės iki šiol nepripažįsta Rusijos kaltės, atsakomybės ir mano, kad Krymas turi priklausyti rusams – dar 2014 m. jos savanoriškai pasirinko Rusijos pilietybę.

„Liūdniausia, kad tuo metu, kai aš jau slėpiausi po žeme, sesuo siuntė man Rusijos vėliavą, ant kurios parašyta: „Mes kartu“. Klausiau: „Sesute, su kuo mes kartu? Su tais, kurie mus dabar sprogdina?“ Ir išsiunčiau filmuotą vaizdą, kuriame matosi griuvėsiais paverstas vienas Charkivo rajonas. O ji man rašo: „Surežisuotas melagingas nacių filmukas manęs nedomina!“ Supratau, kad su tokiu žmogumi daugiau bendrauti aš nebegaliu. Nebendraujame iki šiol, nors ir nepakeliamai skauda. Taigi, mano vyras kariauja, aš viena su dukra, ir daugiau jokio artimųjų palaikymo nėra“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakoja Olga.

Dirba su ukrainiečiais vaikais

Ji sako, kad namas, kuriame gyveno, liko sveikas, tik langai sprogimo bangos išmušti – kaimynai plėvele užklijavo ir tikisi, kad niekas į butą neįsilauš, nenuniokos. Nors, pasak mokytojos, ir tai nebaisu, nes prasidėjus karui visiškai pasikeitė prioritetai ir vertybės.

Kai po savaitės gyvenimo slėptuvėje mama ir dukra nusprendė išvykti iš Ukrainos, Jurijų išleido 20-čiai minučių, kad jas nuvežtų iki traukinio. Visi atsisveikino nežinodami, ar dar pasimatys...

Olga su dukra keliavo į Lietuvą, kur juos pakvietė čia prieš kelerius metus iš Charkivo persikėlusi šeima. Kai Ukrainoje prasidėjo karas, šie žmonės iš karto pranešė, kad jų namų durys atviros, ir jie yra pasiruošę priimti Olgą su dukra. Taip pat papasakojo, kad Vilniuje yra Tarptautinė Ukrainos mokykla ir kad jai reikalingi mokytojai. Moterį sudomino ši idėja, nes važiuoti „į niekur“ būtų buvę baisu. Kai su Dariia atvyko į Lietuvą, ukrainietės buvo sužavėtos, kad kita šalis taip šiltai pasitinka ir padeda. Jau Migracijos tarnyboje jos jautė begalinį rūpestį – tą patį moralinį ir materialinį palaikymą junta ir dabar. Todėl moterys yra labai dėkingos ir laimingos.

Vilniuje dvi savaites pedagogė su dukra gyveno pas jas pakvietusius žmones, tačiau vėliau išsinuomojo būstą – nenorėjo būti našta. Olga įsidarbino toje tarptautinėje mokykloje, vedė šeštadieninius užsiėmimus. O kai sužinojo, kad darbuotojų nuolatiniam darbui reikia mokykloje „Varnų sala“, kuri priėmė ukrainiečių vaikus, netrukus jau dirbo naujoje vietoje.

Olgos pedagoginis stažas – 29 metai: Charkive ji dirbo užsienio literatūros mokytoja, metodinio mokytojų būrelio vadove. Todėl sako, kad jai labai pasisekė, jog dirba pagal specialybę su ukrainiečių vaikais: „Sunkiausias dalykas dabar – ypatinga moksleivių psichologinė būklė. Vaikai matė daug baisių dalykų – kai kas kenčia nuo potrauminio sindromo, kai ką ištinka panikos ar nerimo atakos, kai kas tiesiog patiria stiprią įtampą. Dabar mūsų svarbiausias uždavinys – ne priverstinai greitai mokytis, bet sukurti gerą atmosferą mokymuisi. Jei vaikas užsisklendęs, kenčia nuo savo problemų, gyvena baisias prisiminimais, – apie kokius mokslo rezultatus galime kalbėti? Darome viską, kad mokinys jaustųsi patogiai – jei jam reikia išeiti ar kreiptis pas psichologą, jis gali tai daryti net vidury pamokos.“

Moteris neslepia: jai sunku, tačiau supranta, kad vaikams dar sunkiau, nes iš jų atimta vaikystė, jaunystė. „Privalau jiems padėti. Darbe pamirštu apie problemas – save atiduodu vaikams. Tikėjimas, kad viskas bus gerai, padeda judėti pirmyn. Mes neveidmainiaujame: mes giname savo šalį, naciją, valstybę ir savo vaikų ateitį. Štai kas yra svarbiausia ir padeda nepalūžti. Mano vyras tvirtai įsitikinęs, kad Ukraina laimės. Nors žuvusiųjų daug, tačiau nėra nė vienos minties atsitraukti nuo užsibrėžto tikslo – kovojama bus iki pabaigos. Kitu atveju, kam visa tai?“ – retoriškai klausia Olga.

Neturi teisės verkti

Olgos dukra Dariia 10 klasę baigė Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijoje, kurioje taip pat mokosi ukrainiečių vaikai. Mergina džiaugėsi gerais mokytojais, bendramoksliais, ten puikiai jautėsi. Olga pastebi, kad lietuviai vaikai laisvesni, atviresni, o ukrainiečiai santūresni, susikaustę. Ir ne dėl karo – tiesiog jie tokie.

„Nuostabu, kad mokyklose ukrainiečiai yra kartu su lietuviukais, kurie mums labai draugiški. Nė karto negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie mus – tik gerumą ir atjautą. Ir dideli, ir maži dabar mokosi lietuvių kalbos“, – sako mokytoja ir tvirtina, kad artimiausius 5–10 metų į Ukrainą grįžti neketina.

Praėjusio rudens pabaigoje Lvive Olga su dukra po 9 išsiskyrimo mėnesių susitiko su Jurijumi. Buvo labai jautrus susitikimas – su gėlėmis ir ašaromis. Šeima dalijosi savo išgyvenimais, kalbėjosi dar apie labai trapią ateitį. Tuomet Jurijus pasakė: „Aš jus ginsiu, o jūs likite Lietuvoje. Man bus lengviau, jei žinosiu, kad esate saugios.“ Visi kartu nusprendė, kad Dariia stos į aukštąją mokyklą Lietuvoje.

Olga neslepia: žnoma, kad nori grįžti namo, nes savos sienos visada labiau šildo. Bet ji mano, kad didelė dalis atvykusių liks Lietuvoje – žmonės nori keistis ir kurti geresnę ateitį savo vaikams jiems pagalbos ranką ištiesusioje šalyje. Moteris sako, kad Lietuvoje jaučiasi labai komfortiškai – adaptacija čia buvo sėkminga. Silpnumo akimirkomis Olga guodžia ir savo kolegas, nors turėtų priežasčių raudoti balsu.

„Aš – karininko žmona, esu jo užnugaris. Neturiu teisės skųstis ar verkti į ragelį savo vyrui, kuris kiekvieną dieną rizikuoja gyvybe dėl tėvynės laisvės. Todėl visada jam sakau: „Viskas gerai. Mes gyvos, sveikos, apgaubtos šiluma ir meile. Gyvenam ir miegam ramiai, negirdim sprogimų. Virš mūsų – taikus dangus. Tai svarbiausia.“ Visa širdimi trokštu, kad kuo greičiau baigtųsi karas Ukrainos naudai. Karas išmokė suprasti meilės, draugystės, savitarpio pagalbos vertę. Labai palinkėčiau savo tautiečiams laikytis už rankų ir nenustoti tikėti pergale. Žemai lenkiamės lietuviams, taip nuoširdžiai mus priėmusiems, pagelbėjusiems. Džiaukitės savo iškovota nepriklausomybe, galimybe laisvai balsuoti ir gyventi visavertį gyvenimą. Tikime, kad ir mes tai turėsime. Greitai turėsime“, – neabejoje Olga.

Lietuvoje nebuvo 36 metus

Mokykloje „Varnų sala“ dirba ir ukrainietis pedagogas Vitalijus Bulaitis. Jo mama – ukrainietė, o jau seniai miręs tėtis – lietuvis. Iki karo Vitalijus buvo mokyklos direktorius, psichologas, biologijos ir geografijos mokytojas Čuhujive.

„20 km nuo Charkivo esančiame mieste yra karinis aerodromas. Tai buvo vienas iš pirmųjų pabaisos Putino įvardintų taikinių, o maždaug už kilometro gyvenome mes. Vasario 24 d. paryčiais, kai miegojome, jis buvo atakuotas raketomis. Prasidėjo gyvenimas senoje milžiniškoje „sovietinėje“ slėptuvėje po gamykla, bet man svarbiausia buvo surinkti į vieną vietą 4 suaugusius vaikus ir anūkus. Iš viso ten slėpėsi apie 400 žmonių. Aš buvau paskirtas slėptuvės vyresniuoju. Pusantro mėn. 15 žmonių dalijomės 12-os kv. m patalpomis“, – pasakoja Vitalijus, kuris tuo metu rūpinosi ir nuotoliniu mokymusi bei mokyklos technikos gelbėjimu, nes per 2 mėn. mieste buvo visiškai sunaikintos 2 mokyklos.

Kai sutvarkė mokyklų reikalus, su šeima prisiglaudė Poltavoje, o vėliau su žmona nusprendė vykti į gimtąją tėčio šalį Lietuvą, kurioje nebuvo buvę 36 metus, tačiau kurioje turi 10 pusbrolių ir 6 pusseseres!

Netrukus abu su žmona įsidarbino mokykloje, kuri priglaudė vaikus iš Ukrainos.

Prašys Lietuvos pilietybės

„Mes čia, kaip ir vaikai, susirinkome iš įvairiausių Ukrainos kampelių ir atsivežėme savo metodikas bei pasaulėžiūras. Esame tarsi Ukrainos rinktinė. Taigi apsišlifavimui laiko reikėjo. Sutarėme dėl svarbiausio – reikia padėti vaikams reabilituotis ir prisitaikyti naujoje europietiškoje šalyje. Tai darome ir dabar“, – sako Vitalijus.

Ukrainietis sako, kad jis, kaip ir dauguma kitų jo tautiečių, yra dėkingi Lietuvai už mikroklimatą, kuriame gyvena. „Lietuviai nuostabiai bendrauja, yra labai geri, panašūs į ukrainiečius. Ši bendra nelaimė broliškas tautas sujungė amžiams. Žinoma, nuostabu ir tai, kad gyvendami užsienio šalyje mes galime kalbėtis ir net vaikus mokyti gimtąja kalba. Tokios prabangos mano kolegos, emigravę į kitas šalis, neturi. Vaikai Lietuvije jaučiasi gerai, nors neįmanoma kiekvienam pažvelgti į vidų, o išorinis elgesys gali būti ir apgaulingas. Kiekvienas atvejis kitoks. Yra vaikų, kurių tėvai kariauja arba tiesiog likę Ukrainoje, o jie čia – tik su mamomis. Teko raminti raudančią mergaitę, kai jos tėtis su nesveika koja gavo šaukimą į frontą. Turiu klasėje berniuką iš Iziumo, kurio akyse žuvo jo tėtis. Jis šypsosi, gyvena, bet patirtą traumą nešiosis visą gyvenimą. Yra mergaitė iš Chersono, kuri po metų izoliacijos praktiškai visai nekalba. Ačiū psichologams, kurie padeda tokiems vaikams“, – sako Vitalijus.

Vyras sieks gauti Lietuvos pilietybę. Nors šeima – Ukrainos patriotai, bet, sako, su žmona esantys jau tokio amžiaus, jog supranta, kad iš pelenų pakilusios gimtinės gali nebesulaukti. O vaikai lieka gimtinėje.

„Labai norisi palinkėti savo tautiečiams, kad dangus virš jų galvų taptų kuo greičiau taikus, o Ukraina – savarankiška, laisva, pilnateise Europos sąjungos bei NATO nare. Ir atsiriboti nuo žmonių, kuriuos mes vadinome savo broliais, o jie dabar mus žudo. Tiems, kurie vis dar „sėdi ant dviejų kėdžių“ ir neapsisprendžia, su kuo jie, noriu palinkėti kuo greičiau praregėti ir susigaudyti, kas yra mūsų draugai, o kas – priešai. Ir, žinoma, linkiu kuo greitesnio grįžimo į normalų gyvenimą. Mielieji lietuviai, niekada nepatirkite to, ką dabar išgyvename mes, būkite laimingi, ir tegul jūsų maža, bet labai išdidi valstybė klesti“, – pokalbį užbaigia Vitalijus.