Sinoptiko profesija man visada atrodė įdomi, tad apie pasirinktas hidrometeorologijos studijas ir dabar dirbamą darbą pakalbinau sinoptikę Editą Gečaitę-Česnulevičę. Šnekėjomės ir apie jos papildomą veiklą. Edita ne tik sudaro orų prognozes, bet ir jas praneša per Lietuvos radiją ir televiziją.
DELFI pateikia Manto Karanausko sinoptike, orų pranešėja Edita Gečaite-Česnuleviče. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Edita, ar draugai dažnai prašo pasakyti, kokie orai bus savaitgalį?
– Tokio klausimo sulaukiu beveik kasdien. Jei žmonės žino, kokį darbą dirbu, net nebesistebiu. Savo darbe Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje taip pat kasdien girdžiu tokių klausimų, nes žmonės gali mums paskambinti ir paklausti, kokie bus orai.
– Kaip rinkotės, ką studijuoti?
– Aš baigiau hidrologijos ir meteorologijos bakalauro ir hidrometeorologijos magistro studijas Vilniaus universitete. Mano pasirinkimą lėmė tai, kad domėjausi šia studijų kryptimi, mokykloje gerai sekėsi tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija. Gavusi atestatą rašiau prašymą stoti į universitetą, buvau pasirinkusi matematikos studijas. Bet paskutinę minutę apsigalvojau ir pirmas įrašiau hidrologijos ir meteorologijos studijas.
– Kodėl apsigalvojote?
– Tiesiog pagalvojau, kad hidrologiją ir meteorologiją studijuoti bus įdomiau. Tėvai sakė, kad gali iškilti sunkumų ieškantis darbo, bet buvau tvirtai apsisprendusi, kad reikia studijuoti tai, kas įdomu, kas arčiau širdies.
– Tikėjotės įdomių studijų, tad kas labiausiai sudomino?
– Man ypač patiko specialybės dalykai – hidrologija, meteorologija, sinoptikos pagrindai, distanciniai metodai. Taip pat gavau daug vertingos geografinės informacijos. Pradėjusi studijuoti pamačiau, kad labai svarbūs dalykai yra matematika, fizika, chemija. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad studijuojant meteorologiją pasimokoma apie debesis ir iškart pradedamos sudarinėti orų prognozės, bet taip tikrai nėra. Mano grupėje buvo studentų, kuriems sunkiai sekėsi matematiniai dalykai, tad kai kurie net metė studijas.
Aš irgi mačiau, kad ne viskas lengva, bet kai įdomu, viskas įveikiama. Ypač sunkus buvo pirmo kurso pirmas pusmetis, nes reikėjo priprasti prie visiškai naujų dalykų, o antrame kurse buvo jau paprasčiau. Bakalauro studijų dalykai buvo bendri, o magistrantūroje rinkomės pakraipą – hidrologiją arba meteorologiją. Aš pasirinkau meteorologiją, nes per ketverius metus supratau, kad man šis mokslas labiau patinka. Jau antrame kurse nusprendžiau, kad noriu būti sinoptike, pamačiau, kad nuo trečio kurso galima atlikti praktiką Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, tad nuo pat pradžių to siekiau. Stropiai mokiausi ir man galiausiai pavyko.
– Apie ką rašėte savo bakalauro ir magistro darbus?
– Mano bakalauro darbas buvo apie kritulių ir ekstremalios oro temperatūros kaitą Lietuvoje, o magistro darbas buvo apie šiltas naktis Baltijos jūros regione.
– Kas buvo įsimintiniausia studijuojant?
– Studijuodami beveik neturėjome laisvo laiko vasaromis, nes būdavo labai daug praktikų. Vieną vasarą visą mėnesį vyko praktika Sližiškių kaime Molėtų rajone, ten buvome suskirstyti į dvi grupes: meteorologų ir hidrologų. Aš pirmiausia buvau meteorologų grupėje, mes patys įsirengėme meteorologijos stotį, vėliau atlikome orų stebėjimus, juos analizavome, apibendrinome, vyko baigiamųjų darbų pristatymai, aptarimai. Tuo pačiu metu antroje grupėje buvo vykdomi hidrologiniai stebėjimai: vandens lygio, temperatūros ir kiti matavimai. Po maždaug dviejų savaičių grupės apsikeitė. Taigi per praktiką pabuvome ir meteorologais, ir hidrologais. Buvo labai smagu teorines žinias panaudoti.
– Sinoptiko darbas atrodo labai įdomus ir tarsi nesudėtingas, o kaip yra iš tikrųjų?
– Šis darbas itin operatyvus ir dinamiškas. Ypač jei orai audringi – tada sulaukiame daug gyventojų skambučių, reikia labai greitai surinkti informaciją, ją išanalizuoti ir pateikti įvairiems vartotojams. Pagrindinis mūsų darbo tikslas yra apie būsimus orus informuoti ne tik gyventojus, bet ir tam tikras institucijas. Mes teikiame informaciją apie pavojingus, stichinius ir katastrofinius meteorologijos reiškinius priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, kuri vėliau pati išsiunčia pranešimus gyventojams apie sudėtingas orų sąlygas. Taip pat teikiame informaciją bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, žiemą – Lietuvos kelių direkcijai. Sudaryti orų prognozę nėra paprasta, užtrunka ne vieną valandą, be to, ji nuolat tikslinama. Reikia išanalizuoti faktinę informaciją ne tik prie žemės paviršiaus, bet ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, į pagalbą pasitelkiamos įvairios sinoptinės schemos, skaitmeniniai modeliai, palydovinė informacija. Trumpos trukmės prognozėms sudaryti labai pagelbėja meteorologinių radarų informacija.
– Kurios žiniasklaidos priemonės kreipiasi informacijos į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą apie būsimus orus?
– Mes teikiame informaciją Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, neseniai pradėjome informaciją teikti ir naujienų portalui „Delfi“.
– Sakėte, kad Lietuvos gyventojai, norėdami sužinoti orų prognozes, gali paskambinti tiesiogiai sinoptikui. ar dažnai sulaukiate tokių skambučių?
– Pamenu, kartą paskambinęs žmogus klausė, ar orai tinkami važiuoti motociklu. Taip pat kartais sulaukiame klausimų, ką apsirengti einant iš namų. Mums dažnai skambina žemdirbiai, žvejai, kartais į mus kreipiasi žmonės, skraidantys oro balionais, Molėtų observatorijos darbuotojai.
– Ar tenka išgirsti priekaištų dėl nepasitvirtinusių orų prognozių?
– Piktų komentarų stengiuosi neskaityti, bet kartais žmonės paskaito, išgirsta ne mūsų tarnybos orų prognozes, o priekaištauja mums. Sinoptiko darbo laikas nesibaigia užvėrus kabineto duris, nuolat stebiu orus – ar tvirtinasi sudaryta prognozė. Kartais net sakoma, kad sinoptikams geriausi orai yra tie, kurie atitinka sudarytą prognozę. Yra buvę, kad dieną švietė saulė, o aš ėjau nepatenkinta, nes pagal sudarytą prognozę debesų turėjo būti gerokai daugiau.
– Kokius kitus darbus gali dirbti hidrologijos ir meteorologijos studijas baigęs studentas?
– Žinau, kad yra galimybė įsidarbinti Aplinkos ministerijoje. Taip pat keli sinoptikai dirba Klaipėdoje, teikia orų prognozes Klaipėdos jūrų uostui. Sinoptikai dirba ir oro uostuose.
– Jūs taip pat dirbate orų pranešėja Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje.
– Kai gavau tokį darbo pasiūlymą, ilgai svarsčiau, ar eiti ten dirbti. Nors dirbdama sinoptike tarnyboje buvau ne kartą žurnalistams davusi interviu apie būsimus orus, bet neturėjau tikros darbo televizijoje patirties. Taip pat tariausi su artimaisiais, bet jie sužinoję apie šį darbo pasiūlymą didelio palaikymo nerodė. Galiausiai nusprendžiau, kad tokio pasiūlymo galiu daugiau niekada nebesulaukti, tad verta pabandyti.
– Koks jūsų darbas televizijoje?
– Darbas prasideda dar prieš atvykstant į televiziją. Turimą prognozę reikia apipavidalinti taip, kad viskas, ką žmonės išgirs, būtų suprantama ir aišku. Televizijos žiūrovai dažnai mano, kad tai, ką pasakoja orų pranešėja, yra kažkieno kito parašyta. Bet iš tikrųjų aš pati parengiu visą tekstą ir tik tada važiuoju filmuotis į televiziją. Pats filmavimas vyksta netiesiogiai, daromas įrašas, tad nėra baisu suklysti. Tačiau porą kartų per savaitę vyksta ir tiesioginės transliacijos. Televizijoje dirbu jau trejus metus, per tą laiką daug kartų keitėsi pats orų prognozių pateikimo formatas, vis reikėdavo priprasti iš naujo. Šiuo metu dirbu erdvioje televizijos studijoje, kurioje filmuoja robotaikameros, priešais matau nuolat besikeičiantį tekstą – suflerį.
– Ar nesunku derinti du darbus?
– Nėra lengva, bet sinoptikas dažnai dirba pamainomis, naktimis, kartais net ir visą parą. Nuo vieno ryto iki kito ryto. Pastaruoju metu dirbame ne ištisas dvidešimt keturias valandas, o tik naktį arba tik dieną. Taip pat reikia dirbti ir per šventes, bet kuriuo paros metu būna bent vienas budintis sinoptikas. Kadangi televizijoje dirbu dieną, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje tenka dažnokai padirbėti naktį arba savaitgaliais.
– Minėjote, kad ilgokai svarstėte, ar ryžtis dirbti televizijoje. Ar nesigailite dėl sprendimo?
– Tikrai nesigailiu, jau esu įgijusi patirties. Kartais televizijoje streso patiriu net mažiau nei kokią nors audringą dieną darbuodamasi Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Sunkumų kyla per tiesiogines laidas, klausimai nebūna suderinti, tad kartais tenka suktis iš padėties. Tačiau jau ir prie tokio darbo esu pripratusi.
– Ar dažnai žmonės atpažįsta kur nors mieste?
– Kartais atpažįsta. Iš žmogaus žvilgsnio suprantu, kad mane atpažino, kartais kur nors turguje pasisveikina, sykį važiuojant troleibusu norėjo užleisti vietą.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Sinoptiko darbe man labai patinka tai, kad kasdien būna vis kita situacija, nebūna vienodų orų, tad dirbti šį darbą nenuobodu, niekada nežinai, kas tavęs laukia. O televizijoje taip pat tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Džiugu, kad LRT televizija renkasi tikrus specialistus: aš esu ne tik orų pranešėja, kuri perskaito tekstą, bet išmanau, ką sakau, nes esu sinoptikė.
