Šiluvoje užuovėją nuo karo radusi Tatyana dirba piligrimų centre ir taip maldo ilgesį Ukrainoje likusiai šeimai – anūkui vos 3 mėnesiai

Šiluvoje, parapijos patalpose, šiuo metu gyvena 5 ukrainiečiai. „Piligrimų centro darbuotojai nė nedvejodami sutiko prisidėti prie ukrainiečių įsikūrimo ir ne tik rinkdami aukas, dalindami rūbus, bet ir įtraukdami į bendrą veiklą, kuri suvienija, padeda nepasiduoti tamsai,“ – teigia S. Čižaitė-Rudokienė.

Moteris pasakoja apie Šiluvoje užgimusį žvakių liejimo ir šviesos skleidimo projektą. Jo idėja kilo dar pandemijos pradžioje, kai internete būdavo apstu žemėlapių su tamsia ir šviesia spalva pažymėtomis vietovėmis – kas reiškė didesnį ar mažesnį susirgimų skaičių. Šiluvos šventovės darbuotojų sumanymu gimė dar vienas žemėlapis – šviesos, kuriame buvo virtualiai degamos žvakutės. Akcijos tikslas – skatinti žmones kuo plačiau įsijungti į užtarimo maldą už koronaviruso pandemijos paliestuosius ir šitaip juos paremti. Tokiu būdu tikėtasi skleisti viltį, kad užsikrėtimų ir mirčių statistiką galima atsverti malda ir palaikymu. Šiluvos piligrimų centro darbuotojai kvietė tautiečius kasdien jungtis į rožinio maldą ir taip simboliškai uždegti švieselę virtualiame žemėlapyje.

© V. Judicko nuotr.

Vieną negandą – pandemiją – pakeitė kita, karas, o žvakės ir toliau liko tuo simboliu, kuris ne tik jungia, bet ir suteikia vilties. Tik šįkart ne virtualiame pasaulyje, o realybėje. Į Šiluvą atvykusiems karo pabėgėliams reikėjo ne tik prieglobsčio, tačiau ir darbo.

Liudmilai, kuri Ukrainoje dirbo siuvimo ateljė, pasisekė – Lietuvoje apsigyvenusiai moteriai nereikėjo keisti profesijos. Šiuo metu ji parapijos patarnautojams siuva drabužius. „Visa mūsų bendruomenė stengiasi, kad įgūdžiai, kuriuos turi ukrainiečiai, atsiskleistų,“ – sako Silvija.

O štai Tatyana iškart susidomėjo žvakių liejimu. Ilgai netrukus moteris apsigyveno Šiluvos piligrimų centre ir ėmė lieti žvakes.

Tatyana Ukrainoje paliko savo sūnų, jis policininkas. Su juo kartu liko ir žmona su vos 3 mėnesių kūdikiu. „Kai tik susiskambiname vaizdo skambučiu, iškart teiraujamės: kaip jūs? Atsako: dar gyvi,“ – atsidūsta moteris. Jos marti neketina vykti į Lietuvą – nenori palikti vyro.

Tatyana ir S. Čižaitė-Rudokienė

© V. Judicko nuotr.

Tatyana neslepia – darbas liejant žvakes jai padeda nusiraminti, pamiršti, kokį siaubą išgyvena jos sūnus, marti, anūkas ir visa Ukraina.

„Tatyana ateina iš pačio ryto, kartu geriame kavą, aptariame dienos planus. Paskui renkame kvapus, tariamės, kuris yra maloniausias ar natūraliausias. Kvapus piligrimai atveža iš Šventosios žemės – Izraelio. Dažniausiai žvakių gamyboje vyrauja miros, nardo, rožių ir vynmedžio aromatai,“ – dalijasi Silvija.

© V. Judicko nuotr.

Pats žvakių liejimo procesas vyksta patalpose su specialiai įrengta vėdinimo sistema. „Virš šios patalpos gyvena vienuolės, dėl to pas mus turi kvepėti mira ar rožėmis, o ne degančiu vašku,“ – šypsosi centro vadovė.

Žvakutės ne tik išliejamos, bet ir rankomis supakuojamos. Baltas šilkinis popierius, specialūs lipdukai su Šiluvos atributika, Ukrainos vėliavos spalvų juostelės – detalės, perteikiančios tarptautinės komandos siunčiamą idėją. Ant kai kurių žvakių užrašyta citata iš Evangelijos pagal Joną: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“. Yra kelių formų žvakės: arbatinės, cilindro, yra spragsinčių, kurios skleidžia dar didesnę ramybę. Yra žvakių ir be jokios atributikos.

© V. Judicko nuotr.

Skirtingo dydžio bei dizaino žvakės nugulusios Šiluvos piligrimų centro lentynose. Jų, skleidžiančių ne tik šviesą, viltį, bet ir tvirtą tikėjimą, galima įsigyti ir Šiluvos piligrimų centro tinklapyje. Taip paremiant tuos, kurie išgyvena siaubą.