– Kaip atrodo tradicinė tavo diena darbe?
– Keliuosi 8.15 val., kai vyro į darželį vedama dukra įkiša galvą pasakyt „ateee”, tada abu su mažiuku sūnumi verdam sriubą pietums, sulaukiam senelio – mano tėčio, kuris yra „pusdienių auklė”, ir apie 12 val. keliauju iš namų į studiją arba biblioteką, kur dirbu. Bibliotekoje patogu netrukdomai rašyti, visus praėjusius metus naudojausi tokiu „nemokamu rašytojo ofisu”, bet studijos reikia, norint kurti iliustracijas ir kartais užsibūti ne darbo metu.
Be knygų kūrimo dar užsiimu prekių, paslaugų, renginių prekinių ženklų kūrimu – pradedant vizualais, baigiant tekstais. Tuos dalykus dirbame kartu su kolege Migle iš mūsų studijos „Prim Primm” susirašydamos arba susitikdamos, nesėdim kartu ofise ir mums toks tradicinis prisirišimas visiškai nebūtinas!
Bent sykį per savaitę keliauju į kitą Lietuvos galą pristatinėti savo knygų mokiniams ir jaunimui – šiuo metu dažniausiai mistinio romano „Sukeistas”. Vakare apie 19 val. visa šeima susirenkam namuose, paleidžiam senelį, o apie 22 val., kai mano vyras Vytenis su vaikais paskaitę pasaką jau miega, aš vėl sėdu prie kūrybos. Stengiuosi neužtrukt ilgiau nei iki pirmos valandos nakties, bet dažniausiai užsivėlinu ir mingu tik apie 2 val. O tada 08.15 val. ir vėl dukros Ūlos „ateee” žadintuvas!
– Kaip tu, ką tik baigusi studijas, sugalvojai atidaryti agentūrą?
– Dėl savito braižo mus Migle, mano verslo partnere, dar studijų metu kelis kartus susirado įdomūs užsakymai. Tada su mumis dirbę žmonės mus rekomendavo kitiems, tie – dar kitiems, taip pradėjo rastis darbai. Daug negalvojau, toks žingsnis – atidaryti savo studiją – atrodė savaime suprantamas. Tiesa, pradėjau nuo mažesnės rizikos – tapau 10 proc. akcininkė, įsteigusi architektūros ir dizaino agentūrą su draugu architektu, bet porą metų padirbus kartu pamatėm, jog dizaino ir architektūros užsakymai visai neturi bendrų taškų, o aš įmonės sąskaitoje jau turėjau susitaupiusi pradinį įnašą atskiram UAB. Taigi, įkūriau atskirą dizaino įmonę, o iš Milano grįžus mano kolegei Miglei, akcijas pasidalinome pusiau.
– Kodėl tau mielesnis darbas sau nei didelis verslas?
– Jaučiuosi labai lanksti ir laisva. Galiu atsirinkti tik pačius patraukliausius projektus, nes išlaikau tik save, o tam nereikalingi ypatingi resursai. Visi mes norim laisvės ir laimės, bet kažkodėl kartais įsikaliname susikurtose sistemose, pamiršę, kiek nedaug mums tereikia. Nors gal kitiems reikia labai daug ir jie taip sąmoningai siekia savo kitokios laimės? Gali būti! Esame skirtingi ir tai labai gerai.
– Tradiciškai atrodo, kad kai gimsta vaikai, karjera sustoja. Ar ir tau taip buvo?
– Stabteli fiziškai. Neišvengiamai turi pagimdyti, pasirūpinti, pirmus mėnesius vaikas būna neatskiriama tavo dalis. Bet smegenys tada kvėpuoja laisve stumdant vežimėlį ir sukantis buityje, nors rankos – užimtos, bet tai yra puikus laikas idėjų generavimui, kurias jau netrukus (arba nieko nelaukiant, kol vaikas miega) galėsi įgyvendinti. Be to, ne veltui yra pasakymas, kad kuo mažiau laiko turi, tuo daugiau padarai – laiko trūkumas padeda labai griežtai susidėlioti tvarkaraštį, atsisakyti nebūtinų dalykų ir bimbinėjimo.
Įsidirbę mes pamirštame kartais permąstyti, ar esame ten, kur norime būti. Ir vaiko sukurta pauzė tampa puikia proga tam. Be to, per kelis pirmuosius mėnesius, kol tikrai mažai ką gali daryti papildomai, daugybė žmonių net nepastebi, kad buvai „dingusi”. Čia tik mums patiems atrodo, kad per pusmetį nutrūks visi ryšiai su pasauliu. Jei kažkame esi geras, tavęs lauks ir mėnesį, ir pusmetį, ir metus. O jei toks „kietas” nesi, tai šitas laikas pats geriausias metas susikurti save iš naujo!
– Ką patartum žmogui, kuris yra užstrigęs savo darbe, jo nebemyli, bet pokyčiai baugina?
– Aš nenoriu per daug palaikyti iliuzijos, kad staiga metus samdomą darbą ir nėrus į naują veiklą tikrai viskas bus gerai. Nebūtinai. Geriau klausyti savo vidinio jausmo – gal didžiausia laimė tau yra dirbti samdomą darbą. Gerų, kruopščių „vykdytojų” irgi labai reikia mūsų pasauliui. Yra charakterių, kuriems tinka tik tokia veikla. Bet labai svarbu nepamiršti, kad pasaulis pilnas profesijų. Pačių neįtikėčiausių! Nenorėdamas kurti savo verslo gali tiesiog pažiūrėti plačiau ir susirašyti sau, kokius svajonių darbus norėtum dirbti. O tada jau pradėti eiti ta linkme link jų gavimo – vakarais ir savaitgaliais po nemylimo darbo gilinti specifines žinias, ieškoti tų „svajonių profesijų” ir, svarbiausia, bandyti susisiekti, pasiekti savo svajonių darbdavius ne sausais CV, o noru tuo užsiimti degančiais laiškais.
Tas pats principas galioja ir prieš pradedant savo veiklą – jei visus laiko likučius skiriate kažkokiai veiklai ir tam pakanka užsidegimo miego ir laisvalaikio sąskaita, vis tiek anksčiau ar vėliau tai taps jūsų pagrindiniu darbu.
Visą pokalbį su Kotryna Zyle galite išgirsti laidos įraše.
