Pokalbis su ja – tarsi ėjimas įtemptu lynu, kai nežinai, kaip išlaikyti pusiausvyrą ir ką sakyti, kad žodžiai, tapę prisiminimais, neskaudintų. „Ne tik mano, bet ir viso pasaulio svajonė yra ta pati – kad šis karas baigtųsi. Ne tik kad baigtųsi, bet kad Ukraina būtų vientisa ir nepriklausoma valstybė. Kad ukrainiečiai galėtų grįžti į namus“, – sakė Olga.
Ukrainoje liko tėvai
Olga yra ne pirmos kartos ukrainietė – čia gimė ji, čia gimę ir jos tėvai. Šeima gyveno Zaporožės apskrityje, maždaug už 50 kilometrų nuo apskrities centro. Ji – ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja. Tuo tarpu Olgos vyras maždaug metus jau dirba Lietuvoje, Kaune. Dėl šios priežasties, prasidėjus karui, Kauną pasirinko ir ji pati.
Nerimą malšina tai, kad ir Olgos sūnus, ir ji pati Lietuvoje turi veiklų. Sūnus, buvęs Charkivo universiteto studentas, jau mokosi Kauno technologijos universitete, o ji pati dirba Kauno Herojaus mokykloje ir čia karo pabėgėlius – vaikus – moko jų gimtosios kalbos ir literatūros.
Priartėjus rusams galvoti nebuvo kada
„Kai sužinojome, kad prie mūsų miestelio priartėjo rusai, kad jie – maždaug už 8–10 kilometrų, mes labai greitai apsisprendėme. Iki tol dar abejojome, važiuoti ar ne. Priartėjus rusams galvoti nebuvo kada. Jei fronto linija nebūtų taip arti, mes gal dar ir nebūtume išvažiavę“, – pasakojo pašnekovė.
Ukrainoje prasidėjus karui Olga kartu su kitomis moterimis gamindavo maistą ukrainiečių kariams – ji buvo šios veiklos koordinatorė. Moterys pasikeisdamos kariams ruošdavo pusryčius, pietus, vakarienę, o tada maistą išvežiodavo.
„Bijojau, kad mus rusai aptiks. Juk visur buvo skelbiamas mano kontaktinis telefonas, per mane vyko koordinavimas. Labai dėl to bijojau, nes žmonės pasakojo įvairias istorijas apie tai, kaip imami įkaitai, kaip tikrinami jų telefonai“, – sakė moteris.
Gyvenimas kare, pasakojo Olga, yra kitoks. Tarkime, tu įpranti prie to, prie ko, atrodo, priprasti neįmanoma. Pavyzdžiui, kaukiančios ir apie pavojų pranešančios sirenos: „Iš karto jas išgirdę mes išgyvendavome ir galvodavome, kad tik spėtume pasislėpti. Slėptis išmoko ir vaikai.“ Vėliau, sako Olga, išgirdus sirenas nerimo būdavo mažiau.
„Mes negalvojome, kad viskas nueis taip toli“
O ten, kur gyvenau aš, praėjusią savaitę pranešta apie pirmąsias civilių žmonių aukas. Labai daug pažįstamų turiu Mariupolyje, kur situacija labai sudėtinga. Yra žmonių, kurie negali iš miesto išvykti, nes jis okupuotas, neįleidžia įvažiuoti net humanitarinei pagalbai.“
Kalbant apie karą Ukrainoje pokalbis sukasi ir kita kryptimi – apie karo vadu tapusį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Ir apie pačią ukrainiečių tautą, didvyriškai atremiančią Rusijos agresiją. Panašu, sako Olga, kad Ukrainos žmonės – stiprūs ir nepalaužiami.
„Tiesą sakant, aš to nesitikėjau, bet šis karas parodė, kad taip yra. O prezidentas nustebino visą pasaulį. Nesitikėjau iš jo tokios tvirtybės ir kad jis galės taip stovėti už savo šalį. Kai prezidentu buvo Janukovičius, jis juk tiesiog pabėgo. Tuo tarpu apie Zelenskį iki karo buvo įvairių nuomonių. Bet dabar, žinoma, žmonės jį labai palaiko“, – sakė Olga.
Kelionė traukiniu – 24 valandas
Koks jausmas palikti savo tėvynę ir nežinoti, kaip ir kada galėsi sugrįžti? Pagaliau – ar galėsi apskritai? Tačiau šio jausmo nepatyręs sunkiai supras.
Kelionė iki Lietuvos buvo ilga. Olga su sūnumi važiavo iki Zaporožės geležinkelio stoties, kur praleido devynias valandas. Tiek teko laukti, kol pateks į traukinį.
„Visų pirma vežė moteris su mažais vaikais, nėščiąsias. Traukinio kupė buvo 11 žmonių. Antrame kupė aukšte gulėjo po kelis vaikus, o apačioje visi sėdėjo. Kelionė iki Lvivo truko 24 valandas. Ten nakvojome pas gimines ir kitą rytą pėsčiomis kirtome Ukrainos ir Lenkijos sieną“, – pasakojo Olga.
Nuo pasienio autobusu moteris su sūnumi pasiekė Varšuvą, o iš Lenkijos sostinės į Lietuvą juos parsivežė vyras.
Kelias dienas Olga su sūnumi gyveno hostelyje, o po to gavo kontaktus žmonių, kurie jų šeimą priėmė į savo namus.
Nesitikėjo rasti darbą pagal specialybę
Įsikūrus naujuose namuose Olgos neapleido mintis apie tai, kaip ir kokį reikės susirasti darbą. Ji svarstė, kad galėtų dirbi bet kokį nekvalifikuotą darbą: „Tikrai nesitikėjau rasti jį pagal savo specialybę. Bet lietuvė, kuri mus priėmė į savo namus, pasakė: negali būti, kad mokytojas dirbtų nekvalifikuotą darbą. Tada paskambino savo pažįstamiems, ir taip aš sužinojau, kad Herojaus mokykla ieško mokytojų iš Ukrainos. Buvau pirmoji ukrainiečių mokytoja, kurią čia priėmė.“
Tačiau mokykla labai greitai prisipildė ir ukrainiečių vaikais, ir mokytojais. Pasak Olgos, vieną savaitę čia buvo 10 mokinių, o šią – jau 60. Daugėjo ir dirbančių ukrainiečių mokytojų.
Kalbėdama apie mokyklos bendruomenės – mokytojų, administracijos, lietuvių vaikų tėvų – požiūrį Olga negali sulaikyti ašarų. Šį kartą – ne skausmo, o gerumo: „Labai geras kolektyvas, visi padeda, bendrauja. Dėl mūsų ukrainiečių vaikų padaryta labai daug. Kai manęs klausia, kas labiausiai stebina Lietuvoje, atsakau, kad žmonės, jų gerumas, jų požiūris į mus.“
Vaikai patiria bendrumo jausmą
Mokykloje dirbantys mokytojai iš Ukrainos vaikus moko naudodami elektronines priemones, tačiau jau laukia iš Ukrainos atkeliausiančių vadovėlių. Be to, pedagogai mokosi ir patys – metodikos, kuria vadovaujantis Herojaus mokykloje vyksta ugdymo procesas.
Olga sako, kad vienas iš itin ryškių skirtumų – klasių dydis. Tarkime, mokykloje, kurioje dirbo ji, vienoje klasėje mokydavosi po 30 ir daugiau vaikų, o Lietuvoje klasės – mažesnės.
Pašnekovė pasakojo, kad mokykla pasirūpino ir naujomis patalpomis, nes dabartinėse nebetelpa vaikai.
Tai, kad vyksta pamokos ukrainiečių vaikams, svarbu ne tik dėl paties mokslo, žinių: „Taip, mokytis reikia, tai svarbu. Bet pirmoje vietoje yra socializacija, kad vaikai galėtų adaptuotis, kad jie bendrautų. Žinoma, pamokos galėtų vykti ir nuotoliniu būdu, tačiau juk tada nebūtų jokios socializacijos. Vaikai čia patiria bendrumo jausmą, jie – vienos bendruomenės dalis. Kartu su kitais mokiniais dalyvauja rytinėse mankštose, eina pasivaikščioti.“
Į lietuvių kalbos pamokas užsirašė ir pati Olga. Tiesa, sako ji, lietuvių kalba – sunki. Kiek lengviau sekasi Olgos sūnui: „Nes turbūt kuo vyresnis žmogus, tuo jam sunkiau. Sūnui tikrai paprasčiau, be to, jis puikiai kalba ir angliškai.“
Ukrainiečių mokytojų atlyginimams – apie 20 tūkst. eurų
Kauno Herojaus mokyklos direktorius Andrius Pelegrimas sako, kad Lietuvoje yra daug gerų iniciatyvų ir fantastiškų žmonių. „Prasidėjus karui Ukrainoje ir Lietuvą pasiekus pirmiesiems pabėgėliams mes pagalvojome, kad galime padėti trimis dalykais: priimti šeimas, įdarbinti žmones, kuriems darbo reikės ir priimti mokytis vaikus.
Surinkome duomenų bazę, kas galėtų pagelbėti su apgyvendinimu. Tada priėmėme pirmuosius mokinius, o netrukus – ir mokytojus. Šiuo metu mokykloje dirba daugiau nei 10 skirtingų dalykų mokytojų iš Ukrainos, o mokosi 60 vaikų“, – sakė A. Pelegrimas.
Greta įprastų pamokų vaikai mokosi ir naujo dalyko – lietuvių kalbos. Ukrainiečių vaikams mokslas Herojaus mokykloje nemokamas, o surinkti lėšas mokytojų atlyginimams bei mokymosi priemonėms padeda mokyklos bendruomenė, mokinių tėvai, verslo atstovai: „Vien ukrainiečių mokytojų atlyginimams per mėnesį reikia apie 20 tūkst. eurų. Teko girdėti, kad ateityje finansavimą skirs ir valstybė, tačiau dar nežinome, koks jis bus ir kada. Atlyginimus mokytojams reikia mokėti jau dabar. Kol kas mes tiesiog darbiname mokytojus, o tada ieškome, kaip ir iš ko mokėsime jiems atlyginimus.
Labai didelės paramos sulaukiame įmonės „NFQ Technologies“ ir jų partnerių. Šios lėšos mums garantuoja finansinį užnugarį. Prie pagalbos prisideda mūsų vaikų tėvai, mokytojai. Reikia visko: vadovėlių, žaidimų, kompiuterių, paspirtukų. Vienas iš pavyzdžių – penktokės Dominykos tėtis Andrius, išgirdęs, kad vaikams reikia kompiuterių, juos nupirko – tiek, kiek reikėjo“, – kalbėjo A. Pelegrimas.
A. Pelegrimas sako, kad dalis karo pabėgėlių Lietuvoje liks ir savo gyvenimą kurs čia: „Pasibaigus karui ne visi turės kur grįžti. Jų namų – nėra, jie sugriauti. Tad jei matysime, kad ukrainiečių klasių poreikis yra – šią veiklą tęsime ir toliau.“
