aA
Su Robertu Šukšta susipažinome maždaug prieš penkerius metus aplinkosaugos renginyje. Ilgai nebuvome susitikę, palaikydavome ryšį tik per socialinius tinklus. Vis dažniau pastebėdavau, kad Robertas viešina nuotraukas iš kelionių po kalnus. Galiausiai nusprendžiau Roberto paprašyti, kad atvyktų į mokyklą, kurioje dirbu, ir papasakotų apie išvykas į kalnus. Netrukus Robertas jau stovėjo prieš vaikus. Susitikimo pradžioje jis užsiminė, kad ilgai dirbo Vadovybės apsaugos departamente vairuotoju apsaugininku, o šiuo metu yra išėjęs į pensiją ir gyvena bei dirba Islandijoje.
© Shutterstock

Po kelių mėnesių, kai Robertas vėl grįžo į Lietuvą, mes vėl susitikome, tik šįkart mūsų pokalbio tema buvo darbas, kurį jis dirbo kelis dešimtmečius. Klausyti buvo įdomu. Regis, ir Robertui pasakoti patiko. Susitikimo pabaigoje sulaukiau klausimo, ar nenorėčiau parašyti knygos, kurioje mintimis apie darbą su svarbiausiais šalies politikais dalintųsi ir kiti apsaugininkai. Ką gali žinoti...

DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su vairuotoju, apsaugos karininku Robertu Šukšta. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).

Robertai, iš kur esate kilęs?

– Gimiau ir augau Vilniaus rajone, Maišiagaloje, ten ir baigiau vidurinę Maišiagalos mokyklą. Baigęs 12 klasių nusprendžiau nestoti į universitetą, aukštosios mokyklos diplomą gavau tik praėjus dešimčiai metų po mokyklos baigimo. Rinkausi teisės studijas Lietuvos teisės universitete, dabartiniame Mykolo Romerio universitete.

Kaip gyvenimas klostėsi toliau?

– Baigęs vidurinę, atvykau į Vilnių ir čia baigiau tuometinę buitininkų mokyklą, įgijau viršutinių vyriškų drabužių sukirpėjo kategoriją. Paprasčiau tariant, tai buvo siuvėjo profesija. Mokytis buvo visai įdomu. Atvirai kalbant, neketinau dirbti pagal specialybę, rinktis šiuos mokslus skatino tai, kad čia mokėsi ir mano žmona. Baigęs šiuos mokslus įsidarbinau vaikų darželyje sargu. Po poros mėnesių sulaukiau bendraklasio pasiūlymo įsidarbinti Seimo apsaugoje, kur tuo metu labai trūko darbuotojų. Kitą dieną parašiau pareiškimą, kad noriu dirbti Seimo apsaugoje, tą pačią dieną pas mane atėjo pastatų apsaugos skyriaus viršininkas ir pasakė: „Visiškai nėra kam dirbti, gal gali ryte pradėt darbuotis.“ Tą pačią dieną gavau kostiumą ir pradėjau darbą.

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę
© Asmeninio albumo nuotr.

Sunku patikėti, kad viskas taip paprastai vyko. Kelinti buvo metai?

– Buvo 1993-ieji, pati nepriklausomybės pradžia. Vis dėlto vyko pokalbis su tuometiniu kadrų skyriaus viršininku, jam pasirodžiau tinkamas dirbti apsaugoje. Atrodžiau savimi pasitikintis, nebijantis veikti, gal tai ir lėmė, kad dėl mano kandidatūros nekilo abejonių. Vėliau dar pasitikrinau sveikatą ir pradėjau darbuotis.

Koks tuomet buvo darbas apsaugoje?

– Iš esmės visų apsaugos darbuotojų darbas prasideda nuo pastatų apsaugos. Reikėdavo tiesiog praleisti pro apsaugą Seimo narius. Pastatų apsaugoje dirbau trejus metus, vėliau dalyvavau atrankoje dėl darbo mobiliosios palydos skyriuje. Buvo patikrinti mano vairavimo gebėjimai ir buvau atrinktas dirbti vairuotoju.

Kaip įgijote tokius gerus vairavimo įgūdžius?

– Kartais juokauju, kad tai yra įgimta, net sakau, kad gimiau su vairu rankose. Mano tėvukas buvo lenktynininkas, o kai pats gavau vairuotojo pažymėjimą ir pradėjau važinėti, jaučiau, kad tai labai paprasta.

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę
© Shutterstock

Ar pamenate pirmąją kelionę, vairuojant tarnybinį automobilį?

– Turiu prisipažinti, kad mano vairavimo patirtis nebuvo labai didelė, tad pirmą kartą išvažiavęs su tuometiniu premjeru Gediminu Vagnoriumi į Klaipėdą grįžau šlapia nugara. Buvo žiema, važiavome
dideliu greičiu. Tokiose sudėtingose situacijose ir įgijau patirties. Kad pagerintume vairavimo įgūdžius, su kolegomis rengdavome sau asmenines vairavimo treniruotes. Taip pat teko dalyvauti vairavimo kursuose Estijoje, Švedijoje, o Suomijoje dalyvavau ralio mokyklos rengtuose vairavimo kursuose.

Kokį automobilį vairavote? Ar iš karto sėdote prie valstybės vadovą vežančio limuzino vairo?

– 10 metų vairavau paskui limuziną važiuojantį apsaugos palydos automobilį, o vėliau apie 7 metus vairavau limuziną ir vežiojau aukščiausias pareigas einančius Lietuvos valstybės vadovus – dažniausiai premjerus, bet teko vežti ir prezidentus, Seimo pirmininkus. Vairuoti limuziną yra didesnė atsakomybė, nes privalai žinoti visus važiavimo maršrutus, tiesiog turi atmintinai mokėti visus Lietuvos kelius, o vairuodamas apsaugos palydos automobilį gali to išmokti, tavo funkcija yra apsaugoti limuziną iš visų pusių. Dirbant šį darbą kasmet reikėdavo laikyti fizinį testą, dalyvauti savigynos kursuose, šaudymo pratybose, pirmosios pagalbos suteikimo kursuose, taip pat vykdavo teisės teorijos egzaminai, atestacijos.

Kaip jausdavotės veždamas vieną iš valstybės vadovų?

– Vairuodami apsaugos palydos automobilį su šalia sėdinčiu kolega jausdavomės laisviau, kartais ir pajuokaudavome. Na, o vairuojant limuziną, kuriuo važiuoja prezidentas, premjeras ar Seimo pirmininkas, jaudulio būdavo daugiau. Buvo nerašyta taisyklė, kad negalima pirmam kalbinti vežamo asmens. Jie neretai važiuodavo susikaupę, skaitydavo, kalbėdavo telefonu ar dirbdavo kitus darbus. Su vežamu valstybės vadovu paprastai kalbėdavomės tik tiek, kiek reikėdavo norint sužinoti, kur važiuosime, kiek laiko būsime. Visos dienos darbotvarkę sužinodavome kiekvieną rytą, bet kartais ji pasikeisdavo, tad bendrauti būdavo būtina.

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę
© Shutterstock

Ką jums reiškė šie žmonės?

– Mes dirbdavome 24 valandas per parą, su vežamais asmenimis kartais praleisdavome daugiau laiko, nei jie būdavo su savo šeima. Ilgainiui tapdavome draugais, broliais, pasikalbėdavome apie aktualijas.

O kuris valstybės vadovas padarė didžiausią įspūdį?

– Man labiausiai patiko dirbti su tuometiniu premjeru, prezidentu Algirdu Brazausku. Tai buvo labai ūkiškas žmogus. Kartais važiuojant jis pamatydavo nesutvarkytą kelią ar kitą problemą, iškart skambindavo reikiamam asmeniui ir prašydavo, kad problema būtų išspręsta. Taip pat puikūs prisiminimai apie premjerą Andrių Kubilių ir jo žmoną Rasą. Mūsų darbo diena trukdavo ilgai, jei važiuodavome iš užtrukusio renginio, ponia Kubilienė visada paklausdavo, ar esame sotūs. Pamenu, kelis kartus net sustojome kartu pavalgyti kavinėje. Aš dažniausiai vežiodavau premjerus, bet teko dirbti ir su Jo Ekscelencija Prezidentu Valdu Adamkumi. Tai labai šviesus, inteligentiškas asmuo. Mane labai žavėjo jo išmintis, jis nešnekėdavo per daug, buvo labai taktiškas.

Ar prisimintumėte kokią nors šypseną keliančią istoriją iš savo tarnybos?

– Vieną istoriją visada prisimenu linksmai. Kartą su premjeru Algirdu Brazausku atvykome į Nidą. Jau buvo kone tradicija, kad čia atvykus mus pasitikdavo Neringos meras ir padovanodavo ungurį. Tąsyk, kaip įprastai, dovaną įdėjome į automobilio bagažinę, nuvežėme premjerą ilsėtis, o ungurį pamiršome. Kai prisiminėme, buvo jau vėlus metas ir nebenorėjome premjerui trukdyti. Būdami alkani su kitais apsaugos vyrais patys tą ungurį suvalgėme. Kitą rytą premjeras paklausė, ar galėtume jam atvežti ungurį, atsakėme, kad tuoj atnešime, o iš tikrųjų teko susidėti pinigų ir važiuoti nupirkti kito ungurio.

Algirdas Brazauskas
Algirdas Brazauskas
© DELFI / Diana Augūnaitė

Kaip jūsų saugomiems ir vežiojamiems asmenims pavykdavo susitaikyti su tuo, kad jie patys negalės vairuoti, išėjus pasivaikščioti nuolat iš paskos seks apsauga?

– Dauguma asmenų jau seniau buvo važinėję su vairuotojais, tad prie to pripratę. Per atostogas pajūryje ar kitose vietose stengdavomės mažiau trukdyti, bet vienų saugomų asmenų negalėdavome palikti niekada.

Kokios charakterio savybės svarbiausios dirbant šį darbą?

– Labai svarbu komunikabilumas. Kai atvirai išsikalbi ir žinai žmogaus, su kuriuo dirbi, lūkesčius, bendrauti lengviau. Taip pat labai svarbu punktualumas. Šioje tarnyboje tapau itin punktualus, atmintinai minučių tikslumu žinodavau, per kiek laiko galima nuvažiuoti iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Reikalingas ir mokėjimas planuoti. Pavyzdžiui, vykdami į pasirinktą vietą tam tikru keliu, visada numatydavome ir kitą maršrutą pasikėsinimo atveju. Taip pat reikalingas pastabumas. Šią savybę išsiugdęs, likau labai pastabus ir baigęs tarnybą. Visada atkreipiu dėmesį į tam tikras detales. Prisimenu, labai pastabus buvo Algirdas Brazauskas. Jis iš ryto visada pasisveikindavo su apsaugos darbuotojais, didelį dėmesį skirdavo jų aprangai. Pamenu, kartą įsigijau naują paltą – jį pirmąkart pamatęs tuometinis premjeras pastebėjo ir pagyrė.

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę
© Asmeninio albumo nuotr.

Kokiu didžiausiu greičiu teko vežti saugomą asmenį?

– Tai buvo tikrai maksimalus greitis. Vykome į Palangą, vėlavome į susitikimą, tad teko skubėti. Įprastas saugus greitis, kuriuo važiuodavome autostradoje, būdavo 160 km/h. Tiesa, paskutiniais tarnybos metais vadovybė reikalaudavo kuo mažiau viršyti leistiną greitį.

Akivaizdu, kad darbas keldavo ir įtampą. Kaip atsipalaiduodavote po tarnybos?

– Mėgdavau lankytis sporto klube, baseine. Tai mums būdavo privaloma. Taip pat lankiau šaudymo pratybas – tai būdavo tarsi atpalaiduojamoji terapija. Na, o kartais jėgų suteikdavo tiesiog laisvas laikas ar žygiai gamtoje.

Kaip keitėsi visa valstybės vadovų apsaugos sistema per kelis dešimtmečius?

– Pačioje pradžioje, nuo 1993 metų, kai aš pradėjau dirbti, visa sistema tik kūrėsi ir po truputį augo. Pasitikėjimas asmens sargybiniais buvo didžiulis – to truputį pasigendu pastaruoju metu. Šiuo metu labai sustiprinta kontrolė, atrodo, gal darbuotoju nelabai pasitikima. Dabar kur kas griežtesnės darbo sąlygos. Reikėtų paminėti, kad labai keitėsi automobilių parkas. Pastaruoju metu valstybės vadovai vežiojami ypač prabangiais, aukštus saugumo reikalavimus atitinkančiais automobiliais.

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę
© Shutterstock

Ar kurie nors valstybės vadovai reikalavo didesnės apsaugos, nei buvo numatyta?

– Atvirkščiai, dauguma mūsų saugomų asmenų prašydavo sumažinti apsaugą. Taip pat kartais sulaukdavome prašymų, ypač savaitgaliais ar poilsio metu, kad apsaugos darbuotojai būtų apsirengę ne kostiumais, dėvėtų civilinius drabužius. Kad valstybės asmenis saugotų kuo didesnis apsaugininkų skaičius, prašydavome mes patys, nes tada būdavo lengviau dirbti. Kai žmonės matydavo daugiau apsaugos darbuotojų, nekildavo noro konfliktuoti ar kurti kitas negeras situacijas.

Ar esate diskutavę su kolegomis iš užsienio, kaip skiriasi valstybės vadovų saugojimas Lietuvoje ir užsienio šalyse?

– Lietuvoje apsaugos lygis labai aukštas. Pavyzdžiui, Islandijos prezidentas turi tik vieną apsaugininką, kuris taip pat yra jo vairuotojas. O Lenkijoje apsaugos lygis dar aukštesnis nei Lietuvoje, ten valstybės vadovus visuomet lydi gausus būrys asmens sargybinių, taikomos ir kitos apsaugos priemonės.

Ką turėtų žinoti moksleivis, norintis dirbti tokį darbą kaip jūsų?

– Svarbiausia yra noras. Jei nori, gali išmokti daug dalykų. Dabar kur kas griežtesnė atranka į tarnybą, nei buvo tuo metu, kai aš darbinausi. Dabar atrankoje dalyvauja ir klausimų užduoda psichologas. Taip pat reikia turėti gerą sveikatą – negali būti širdies, regėjimo sutrikimų, žmogus turi būti sportiškas, nebijoti naudotis ginklu. Negali būti teistas. Dirbant šį darbą gaunama nemažai adrenalino, reikia mokėti greitai ir tinkamai sureaguoti įvairiose situacijose. Vienas iš šio darbo privalumų – po 25 tarnybos metų galima išeiti į pensiją. Tiesa, pensija nedidelė, todėl vis tiek reikia turėti papildomą pajamų šaltinį. Aš mėgstu keliauti, tad reikia padirbėti.

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiuo metu esate išėjęs į tarnybinę pensiją. Ar norėtumėte grįžti į panašų darbą? Kokių turite planų?

– Man buvo sunku palikti tarnybą, bet norėjau įgyti kitokios darbo patirties. Buvo nelengva rasti darbą civiliniame gyvenime, jaučiau, kad mano patirtis nedaug kur reikalinga, nebent dirbti apsaugininku prekybos centre arba vairuotoju, bet to nenorėjau. Dabar jau esu dirbęs žvejybos laive, dirbau gidu ledynuose, o pastaruoju metu dirbu Islandijos viešbutyje, esu atsakingas už ūkio dalį. Po kelerių metų ketinu grįžti gyventi į Lietuvą, vis dėlto čia mano šaknys. Na, o kol kas laisvu nuo darbo laiku keliauju. Teko kopti į Andų kalnus Pietų Amerikoje, taip pat Alpes Europoje ir Himalajus Azijoje. Kelionės į kalnus yra dar viena mano aistra. O jei kalbėtume apie planus, dabar stengiuosi gyventi šia diena. Tarnyboje viskas būdavo suplanuota minučių tikslumu, ilgainiui tai pradeda varginti.

Kas jums darbe teikdavo didžiausią laimę?

– Laimę teikdavo visuma, negaliu išskirti vieno dalyko. Kiekviena diena man būdavo tarsi šventė. Saugoti valstybės vadovus yra prestižas, toks pasitikėjimas tave įpareigoja visada būti pasitempusį. Tai darbas, kuriam reikia kantrybės, pastabumo, pasiryžimo veikti nedvejojant.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(33 žmonės įvertino)
4.1212

Buvusi stiuardesė galiausiai atrado savo pašaukimą: neskaičiuoju, kiek liko valandų iki darbo pabaigos (7)

Laura Markevičienė buvo pirmoji mano knygos pašnekovė. Su ja susipažinau prieš keletą metų,...

Sėkmingos karjeros receptas arba kaip pasirinkti profesiją, kad nereikėtų dirbti?

Mokslo metų pradžia daugumai studentų reiškia ne tik naujo mokslo sezono pradžią, bet ir savo...

Lietuvė pasirinko svajonių profesiją: merginų čia – tik 5 proc. (151)

Prieš keletą metų mano buvusio auklėtinio mama Giedrė Petrašiūnienė užsiminė, kad dirba...

Šių specialistų Lietuvoje itin trūksta: darbuotojai viliojami iš kitų sričių (21)

Numatoma, kad Europoje iki 2036 m. aviacijos inžinierių poreikis išaugs iki 118 tūkstančių....

Striptizo šokėja pasakė, kiek uždirba per naktį lietuviškame klube: kiti tiek negauna ir per mėnesį (262)

Nuėję į striptizo klubą ir pažvelgę į seksualias moteris, šokančias ant stulpų, vargu, ar...

Top naujienos

Ekspertas apie Rusijos kariuomenę: net sovietmečiu taip nebūdavo

Pastarųjų dvidešimties metų Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovai Andrejus Soldatovas ir...

Finale dominavę Ispanijos krepšininkai susigrąžino pasaulio čempionų titulą MVP – Ricky Rubio (247)

Pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje pasiekė finišo tiesiąją. Lemiamamą pirmenybių...

Rimvydas Valatka. Pinigų nėra, pinigų yra – anekdotas apie mus ir juos (38)

Karbauskio kurpta naujoji Seimo dauguma užsilenkė taip greit, kad nespėjo nuversti nė...

Prie Klaipėdos apvirto jachta: vienas žmogus nuskendo, dar vieno ieškoma

Rugsėjo 15 d., 18.17 val., Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu...

Užkalnis Italijoje: „Michelin“ gidas, šimtai eurų vakarienei ir graužiami kaulai (51)

Klausykit, kaip man nepasisekė: ir į Ameriką šį rudenį neišskridome dėl jaunesnės šunelės...

Rimas Šapauskas

Rimas ir kunigas. Pokalbis su Broliu Astijumi

Iš kur kyla gandai, stereotipai ir nesusikalbėjimas? Dažniausiai – iš nežinojimo. Ar tikrai...

Lietuviai laužo tylos įžadus, tačiau apie šitą ligą kalbėti vengia iki šiol: kartais šalia tokio žmogaus yra pragaras (164)

Nors apie ženklus, kurie gali padėti suprasti, jog žmogus išgyvena emocinę krizę ir galvoja apie...

Išskirtiniu trofėjumi pasipuošęs ispanų puolėjas nusilenkė rinktinės veteranams: jie yra gimę laimėti

Solidžiai pasaulio čempionato finale pasirodęs bei planetos pirmenybių aukso medalį iškovojęs...

Senovės babiloniečių sumanymas virto verslu: nieko bendro su mokslu neturinti astrologija krauna milijardus (6)

Nors horoskopai egzistuoja tūkstančius metų, astrologija nuo mokslo atskirta XVII a., o dabar...