Kelionė į Lietuvą portugalui buvo lemtinga: sutiko meilę ir rado darbą, kuriuo negali atsidžiaugti – tėvynėje sąlygos kur kas prastesnės

Prieš trejus metus nuotykiu vadinta kelionė į Lietuvą tapo lemtinga portugalui Jorge Costa (27 m.): čia vyriškis atrado ne tik naujas karjeros galimybes, bet ir sutiko savo meilę. Tiesa, ji ne lietuvaitė, o Vilniuje savanoriavusi mergina iš Italijos. Pašnekovas pažintį su mūsų šalimi taip pat pradėjo nuo savanorystės – dirbo Vilniaus Vingio parke įsikūrusiame lauko darželyje. Na o porai nusprendus likti ir kurti bendrą gyvenimą Lietuvoje, šiandien J. Costa dirba turinio redaktoriumi skaimeninės rinkodaros agentūroje, su savo mergina augina katę, keliauja po Lietuvą ir dalinasi savo atrastais įspūdžiais.

Lietuva pasirinko mane, o ne aš Lietuvą

Taip juokaudamas savo pasakojimą pradeda J. Costa. Gimtojoje Portugalijoje baigęs žurnalistikos ir komunikacijos studijas, vyriškis dirbo laikraštyje, TV kanale, naujienų portale, tačiau ilgainiui darbe nesijautė gerai, trūko motyvacijos.

„Nusprendžiau padaryti profesinę pertrauką ir išbandyti kažką visiškai naujo. Pasinaudojau galimybe dalyvauti savanorystės mainų programoje, kur turėjau du pasirinkimus – vykti į Norvegiją dirbti su benamiais arba į Lietuvą lauko vaikų darželyje. Aplikavau į abi šalis, bet gavau vietą Lietuvoje“, – prisimena J. Costa.

Jis prisipažįsta, kad apie mūsų šalį žinojo tik pagrindinę informaciją iš geografijos pamokų mokykloje – kur ji yra, kokia vėliava, kas sostinė. Tad daug kas buvo nauja ir netikėta, kaip, pavyzdžiui, sniegas atvykus kovą į Lietuvą. Tačiau pasak J. Costa, sniegas jo neišgąsdino, atvirkščiai, tai buvo užburiantis reginys, kurio anksčiau, nuo Portugalijos pajūrio kilusiam vyrui, nėra tekę matyti.

Netikėtumu tapo ir Vilniuje Vingio parke įsikūręs lauko darželis, kur vaikai visas dienas, išskyrus tik pačias šalčiausias, leidžia lauke.

„Lauko darželis man buvo nauja patirtis, anksčiau su tokia sistema neteko susidurti. Supratau, kad lietuviams labai svarbus ryšys su gamta, kurį jie stengiasi perduoti ir vaikams, nevaržyti jų laisvės – tai iš tiesų nuostabu. Ryte eidamas į darbą ir įžengęs į Vingio parką ir pats pasijusdavau lyg kitame pasaulyje“, – pasakoja pašnekovas, iš viso darželyje išdirbęs 10 mėnesių. Čia jis rūpinosi veiklomis ir žaidimais su vaikais, jų maitinimu, dienos miegu, mokė anglų kalbos.

„Žinoma, man taip pat teko pramokti lietuvių kalbos, ypač darbe reikalingų frazių, tokių kaip „nusiplauk rankytes“, kurių aš niekad nepamiršiu (juokiasi). Darželyje supratau, kad lietuvių kalba labai tinkama bendrauti su vaikais, nes turi daug švelnių, mažybinių išsireiškimų“, – pastebi portugalas J. Costa.

Vilnius padovanojo meilę ir naują darbą

Paklaustas, kas paskatino likti Lietuvoje pasibaigus savanorystės programai, pašnekovas nusišypso: „Dėl to kalta meilė. Čia sutikau merginą, bet ne lietuvę, kaip daug kas tikėtųsi, o italę. Ji taip pat savanoriavo Vilniuje, o pasibaigus savanorystei susirado darbą Lietuvoje ir pasiliko. Aš taip pat nusprendžiau čia susirasti darbą ir pasižiūrėti, kaip klostysis mūsų santykiai“.

Taip vyras pradėjo dirbti skaitmeninės rinkodaros agentūroje „Fortis media“, kur pritaikė Portugalijoje įgytą komunikacijos išsilavinimą – jis yra atsakingas už įmonės klientams kuriamą turinį bei jo sklaidą ir matomumą paieškos svetainėse. Pašnekovas prisimena, kad prie įmonės prisijungė jos veiklos pradžioje, kai buvo vos keli klientai, o dabar agentūra sparčiai plečiasi, auga klientų, daugiausia iš JAV, ratas, tad ir veiklų bei atsakomybių daugiau. Anot J. Costa, jam labiausiai patinka, kad darbas nėra monotoniškas, kad tenka daug bendrauti su skirtingų šalių gyventojais ir dirbti su dideliais tarptautiniais prekiniais ženklais.

Paprašytas palyginti darbo kultūrą Lietuvoje ir Portugalijoje, J. Costa daugiau privalumų randa lietuviškoje profesinėje patirtyje. „Dirbdamas agentūroje pastebėjau, kad čia yra labai atviri santykiai su vadovu. Vadovas nėra prižiūrėtojas, jam nebūtina turėti atskiro kabineto, nepabrėžiama hierarchija. Portugalijoje turėjau kitą patirtį, kur šie skirtumai aiškiai jautėsi. Lietuvoje vadovas yra labiau lyderis, ne bosas. Taip pat Lietuvoje labiau rūpinamasi darbuotojais, kad jie turėtų visas tinkamas sąlygas ir socialines garantijas atlikti savo darbui. Portugalijoje, deja, kartais savo teisių turime išsireikalauti per streikus“, – teigia pašnekovas. O štai santykiai tarp darbuotojų panašūs – ir Lietuvoje, ir Portugalijoje kolegos dažnai bendrauja ir po darbo, susitinka mieste, leidžia laisvalaikį.

Mėgaujasi lietuviška ramybe ir oru

J. Costa pasakoja, kad Lietuvoje jis pritapo nesunkiai ir nors lietuviai uždaresni nei portugalai, jiems tiesiog reikia daugiau laiko pažinti, pasitikėti ir atsiverti naujiems žmonėms.

„Užsukus į barą Lietuvoje man kartais būna neįprastai ramu ir tylu, Portugalijoje visi bendrauja laisviau, kalba garsiau. Tačiau aš to ypatingai nepasiilgstu, nemėgstu triukšmo. Man patinka, kad žmonės Lietuvoje mandagūs, ramūs, o kai geriau tave pažįsta, tampa tokie pat atviri ir šilti – toks santykis man net atrodo tikresnis“, – tikina vyriškis. Bendrauti netrukdo ir tai, jog J. Costa sunkiai susikalba lietuviškai. Pasak pašnekovo, jis yra gyvas įrodymas, kad lietuvių kalba išties sunki ir nepanaši į jokią kitą jo žinomą kalbą, o pastangos ir pamokos ją pramokti nedavė lauktų rezultatų.

Tačiau skirtingai nei daugelis, portugalas negaili pagyrų lietuviškam orui. Nors pats ir nepratęs prie šalčių, jam jie atrodo lengviau ištveriami nei pietietiškos vasaros karštis – užtenka užsivilkti šiltesnį rūbą ar likti namie, o štai su kaitra susidoroti nėra taip paprasta. Be to, ne visuomet sugebame įvertinti, kokia dovana yra stebėti metų laikų kaitą.

„Lietuvoje yra visi keturi metų laikai, galima stebėti, kaip jiems keičiantis, keičiasi gamtovaizdis. Tai tikrai įspūdinga, kai gali matyti ledu padengtą ežerą žiemą ir vėl gyvybingą vasarą. Portugalijoje skirtumai tarp sezonų nėra labai ryškus, tad tokio reginio nepamatysi“, – dar vieną privalumą įžvelgia svečias iš Portugalijos.

J. Costa negaili komplimentų ir Vilniui. Pasak jo, tai idealaus dydžio miestas gyventi – viską gali lengvai pasiekti pėsčiomis ar viešuoju transportu, o veiksmo, gyvybingumo turi kaip tikras didmiestis – čia visuomet kažkas vyksta, yra daug vietų, kur gali aktyviai leisti laisvalaikį. Iš kitų aplankytų Lietuvos vietų, jam didžiausią įspūdį paliko Nida.

„Buvau ir Palangoje, kai manęs aplankyti atvyko mano šeima, tačiau šis miestas nenustebino, nes pats esu kilęs iš pajūrio miestelio. O štai Nida visiškai kitokia – unikalios kopos, peizažas, nieko panašaus anksčiau nebuvau matęs“, – tikina pašnekovas.