Akyse mato didelį nerimą

Kai prieš dvejus metus klaipėdietė Živilė Zaueraitė nutarė tapti Krašto apsaugos savanorių pajėgų savanore, ji tikrai nemanė, kad gali ateiti tas laikas, kai įgytą patirtį ir žinias reikės pritaikyti realybėje.

„Tada tai buvo labiau iššūkis pačiai sau. Kariuomenėje viskas kitaip – ten išbandai save, įveiki baimes. Sakoma: bijai vilko – neik į mišką. O aš kuo labiau bijau to vilko, tuo giliau einu. Patirtis yra neįkainojama! O dabar, kai atėjo neramumai, žinau – jei reikėtų, neduok dieve, tikrai eičiau ir ginčiau tėvynę“, – tvirtai taria savanorė.

Živilė sako mokanti ir ginklu naudotis, ir žinotų, kaip priešą atremti. O kadangi turi paramediko diplomą, galėtų pagelbėti ir gydytojams karo lauko ligoninėje.

Tačiau nors ir pasirengusią įvairiems netikėtumams žinia apie karą Živilę šokiravo.

„Bandžiau likti rami, mąstyti blaiviai ir šaltais nervais dirbti savo darbą salone. Raminau sesę, mamą ir visus kitus...Bet kuo toliau, tuo darėsi baisiau, ašarų nebesulaikiau, verkiau ryte, vakare, darbe, namie, lauke. Esu empatiškas žmogus, nemoku vaidinti, kad man nerūpi. Tačiau netrukus ašaras nusivaliau ir susikaupus pradėjau galvoti, kaip aš galiu prisidėti prie žmonių gerovės, kurie bėga nuo karo nusiaubtos Ukrainos“, – pasakoja ZiZi grožio studijos įkūrėja.

Moteris nutarė nemokamai kirpti nuo karo bėgančius ukrainiečius. Netruko sulaukti ir pirmųjų klientų.

„Važiavau į namus, kur apsistojusios keturios moterys su šešiais mažamečiais vaikais, kurių jauniausiam – vos pusantro mėnesio. Galima tik įsivaizduoti, kaip reikėjo sprukti nuo karo su tokiu mažu kūdikiu ant rankų... Kirpau aš juos, o gerklėje gumulas stovėjo. Ir negalėjau patikėti, kad visa tai mes išgyvename 21 amžiuje. O ukrainietės visi ramios, dėl nieko nedejavo ir niekuo nesiskundė, tačiau jų akyse mačiau nerimą. Mat tėvynėje liko vyrai, giminaičiai, kurie kariauja“, – pasakoja kirpimo meistrė.

Ukrainietės nori dirbti ar savanoriauti

Živilė pabėgėliams ne tik siūlo nemokamą kirpimą, ji taip pat jiems renka ir labdarą. Surinkusi įvairių daiktų ir drabužių vežė į vieną punktą, kur renkama pagalba pabėgėliams, į kitą, tačiau jie visi buvo perpildyti.

„Iš giminaičių ir pažįstamų surinktų daiktų turėjau labai daug, tad sukroviau juos savo salone, o socialiniuose tinkluose paskelbiau, kokią pagalbą galiu suteikti. Dabar pas mane atvyksta savanoriai net iš kitų miestų ir išsiveža to, ko reikia padedant ukrainiečiams“, – pasakoja.

Moteris šypsosi, kad dabar jos grožio studija pavirto sandėliu. Į Živilę kreipiasi klientai, pažįstami, draugai, kurie klausia, ko trūksta pabėgėliams. Šiuo metu labiausiai reikia higienos priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams (sauskelnių, servetėlių), pieno mišinių, vyresniems vaikams priemonių užsiėmimams. Rūbų, sako, šiai dienai pakanka, tačiau moteris neabejoja, kad tai laikina – karas nesibaigė, pabėgėlių srauats tęsiasi, tad ateityje visko dar reikės.

Tiesa, pačios ukrainietės ilgai čia užsibūti neketina.

„Sužinojusi, kad vienam mažiukui balandžio mėnesį sukaks dveji metai, pasakiau, kad pirksime tortą. O jo mama man: oi ne, mes jau turbūt būsime namuose. Jos labai tikisi grįžti į namus, į savo šalį. Ir taip mąsto visos ukrainietės, su kuriomis man teko bendrauti“, – sako Živilė.

O iki tol, kol tai nutiks, pabėgėlės nenori sėdėti rankų sudėjusios – nori dirbti ar savanoriauti Raudonajame kryžiuje, kitose organizacijose. Jos moka rusų kalbą, tad tikisi, kad veiklos rasti nebus sudėtinga.

Paklausta, kam rekomenduotų tapti Krašto apsaugos savanoriais, Živilė pamąsčiusi atsakė: „Tai turi būti tiek fiziškai, tiek psichiškai sveikas žmogus, nes jam reikės ir ginklą į rankas paimti, ir ekstremaliose situacijose būti. Kiekvienam, prieš tampant šauliu ar kariu, yra atliekami įvairūs testai, taip pat – ir psichologinės sveikatos. Ginklas negali būti duodamas bet kam. Žinoma, kariuomenėje – daug struktūrų ir kiekvienas karys turi savo pareigas, savo darbą. Aš esu šaulys gelbėtojas ir būčiau arčiau gelbėjimo srities.“

Kviečia į imtynių ir bokso treniruotes

Treneris Rūtenis Uginčius, dirbantis Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre, nutarė ukrainiečių vaikus pakviesti į nemokamus imtynių bei bokso užsiėmimus.

„Norisi padėti nukentėjusiems nuo karo, negalime jų palikti bėdoje. Ukrainoje turime draugų, su kuriais susitikdavome varžybų, sporto stovyklų metu. Jų treniruoti vaikai jau atvyko į Vilnių, kiti dar pakeliui į Šiaulius, o treneriai pasiliko kovoti“, – pasakoja imtynių treneris.

Jis jau sulaukė pirmųjų pabėgėlių treniruotėse, tačiau telefonas netyla ir norinčiųjų sportuoti sąrašas vis plidomas. Į treniruotes priimami įvairaus amžiaus ir bet kokios lyties vaikai, paaugliai, jaunuoliai. Yra keturmečių, yra dvidešimtmečių.
Rūtenis su žmona bokso trenere Ana

„Priimsime visus – svarbu, kad noro būtų“, – teigia R. Uginčius.

Treneriai sako vaikams į dūšią nelendantys ir kažko klausinėti nesistengiantys – svarbiausia yra sukurti gerą treniruočių atmosferą, o nuoširdžiai pasportavę vaikai yra ir patenkinti, ir atsipalaidavę. Pašnekovo teigimu, sportas yra puikus būdas iškrauti susikaupusias emocijas, atsikratyti jų – tada bus ramiau ir galvoje, ir širdyje.

Rūtenio žmona Ana Starovoitova – bokso trenerė, tad norintieji užsiimti šia sporto šaka Klaipėdoje taip pat kviečiami kreiptis.

„Na o jei norės sportuoti kitame mieste, padėsime rasti sporto mokyklas ir trenerius, kurie mielai priims ukrainiečius nemokamiems užsiėmimams“, – neabejoja treneris iš Klaipėdos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)