Karantino metu fotografuoti pradėjusi žinomo palangiškio anūkė Aistė: atradau visą puokštę naujų malonumų

Aistė Gustė-Jančiukienė mėgavosi darbu savo įkurtoje mankštų studijoje, rengė midfulness seminarus, kol viską nutraukė staiga pasaulį sukaustęs virusas. Jis privertė moterį iš naujo save „perkratyti", rasti, kur save įprasminti. Fotografija nebuvo visiškai nauja sritis – Aistė užaugo matydama, kaip dirba jos senelis garsus Palangos fotografas, tačiau ji magiškai įtraukė ir užvaldė. Į naujus projektus įsisukusi fotografė sako dabar esanti labai užimta, tačiau be kūrybos ir savirealizacijos nebūtų laiminga.

– Esate licenzijuota sporto trenerė, kalanetikos mokytoja, sertifikuota Mindfulness mokytoja, „Aditi“ studijos moterims įkūrėja. Lyg veiklos ir studijų būtų maža, neseniai atidarėte naujas duris – ėmėte fotografuoti. Kodėl fotografija, kaip ji atėjo į jūsų pasaulį? Kodėl dabar?

– Mano potraukis fotografijai ir menui, tikiu, yra nulemtas genų. Tėtis (nors jo nepažinojau) buvo dailininkas, skulptorius, mama ir močiutė – talentingos kirpėjos, senelis – profesionalus fotografas, muzikantas, kūrėjas iš didžiosios raidės. Užaugau pas senelius, tad visa vaikystė prabėgo fotografo gyvenimo užkulisuose. Nuo mažų dienų regėjau kaip jis, Albertas Gustys (tikrai daugelio mano bendraamžių ir vyresnių atpažįstamas Palangos fotografas), rikiuodavo poilsiautojus pajūryje į darnias kompozicijas prie savo rankomis sukurtų animacinių personažų, laivų, automobilių. Kaip be galo nusmailintu pieštuku (!) retušuodavo studijinius portretus. Aklina tamsa, aštraus kvapo skysčių vonelės, skalbinių segtukais nukabintos virvės su nuotraukomis buvo tokia natūrali kasdienybė: daugiabučio „sklepe" gyvavo įrengta asmeninė senelio fotolaboratorija.

Tačiau tai, kas buvo panosėje, atrodė taip natūralu, kad kažkas kita atrodė labiau siektina. Iš Palangos išvykau į Vilnių, bestudijuojant VU Komunikacijos fakultete gimė ir pirmieji sūnūs. Nemažai metų skyriau savo profesinėms paieškoms, iš mokyklinės meilės šokių repeticijoms gimė meilė kalanetikai. Galiausiai visos mano veiklos tapo susijusios su moterimis, grožio, estetikos, saviraiškos ir sąmoningumo puoselėjimu.

Link fotografijos žvilgsnis ėmė krypti Komunikacijos studijų metu, nagrinėjant vizualinių priemonių prasmę ir išskirtinumą. Pirmąjį fotoaparatą (pamenu, išsimokėtinai) įsigijau išsiskyrusi – matyt, patraukė intuityvus noras „kurti save iš naujo". Pirmųjų įgūdžių prieš 8 metus sėmiausi fotografo Remigijaus Zolubo kursuose. Tačiau auginau du mažus vaikus, dirbau interneto projektų įmonėje ir vis pritrūkdavo ryžto bei tikslo perprasti technines fotokamerų subtilybes. Fotografuodavau autorežimu savo malonumui, dažniausiai – sūnus ir kasdieną. Vėlesnėse veiklose organizuodavau daug visokių fotosesijų, pati mėgdavau fotografuotis, bet tikrai negalvojau, kad pati to imsiuos profesionaliai.

Ypatingi buvo 2020 metai – nutikęs karantinas stipriai sujudino mano pagrindinės – mankštų studijos – veiklos vandenis, privertė iš naujo save „perkratyti". Ką aš dar moku? Kuo galiu praturtinti save? Kaip galėčiau veikti tai, kas patinka ir prisidėti prie šeimos biudžeto?

Fotografija! Atgaivinau kadaise pradėtą fotografijos kursą, pakartojau ir pagilinau technines žinias, įgijau šiuo metu reikalingus retušavimo įgūdžius, išdrįsau fotografuoti „akis į akį", iš naujo atradau ir mankštų studijos erdvę. Pirmaisiais mano modeliais tapo kolegės, draugės, bendramintės. Pramintas moteriškumo puoselėjimo kelias per judesį, dėmesingumo praktikas šiandien itin darniai man siejasi ir per fotografiją.

– Įmonę smagiai pavadinote „Ryža fotografija“. Kas slepiasi po šiuo pavadinimu?

– Visų pirma, atsakymas slypi mano galvoje tiesiogine prasme – ji nuo gimimo kitokia, ryža. Vaikystėje sulaukdavau piktų bendraamžių pašaipų, tad anksti parūpo būti kaip visi – bent jau paslėpti savo ryškią plaukų spalvą (spėjau pabūti ir blondine, ir briunete). Ir tik prieš 10 metų, sulaukus 30-ties, po truputį ėmiau atrasti, kad būtent buvimas „kitokia" visomis prasmėmis yra mano stiprybė, mano autentiškumas, tai, ką prasminga priimti ir išdrįsti rodyti pasauliui.

Tokia ir mano fotografija. Kviečiu moteris atsiverti tai daliai savęs, kuri kasdien galbūt yra nematoma. Užsimerkti išorei ir įsitikinimams (pvz., kad esu nefotogeniška, nemoku pozuoti ir pan.) ir su smalsumu atsimerkti savo viduie. Atsipalaiduoti, patirti geranoriškumą savo veidui, kūnui, priimti savo rimtį, nesuvaidintą žvilgsnį ar liestis prie svajingo vidinio jausmų pasaulio – pajusti nesumeluotą savęs vientisumą. Asmeninės, draugių, poros ar šeimos fotosesijos – visas jas juk dažniausia inicijuoja moterys, jas jaučiu ir galiu sukurti palaikančią ir padrąsinančią atmosferą.

– Vos pradėjote fotografuoti, jūsų galvoje jau sukasi įvairūs planai. Papasakokite apie moterų draugystės projektą, kuriuo gyvenate šiuo metu.

– Į fotografavimą, visų pirma, žvelgiu kaip į kūrybinę savęs išraišką. Karantino laikotarpis leido patirti ką visgi reiškia netekti iki tol įprastų dalykų – mėgiamos veiklos, uždarbio, kelionių įspūdžių, gyvo bendravimo. Žvelgiant giliau – stipriai sumažėjo progų išgyventi pakilias emocijas, atitolti nuo rutinos, namų buities, palepinti protą naujais įspūdžiais.

Atradau, kad visą puokštę šių malonumų galiu patirti per fotografiją. Gimė mintis inicijuoti savus fotoprojektus, pakviesti prisijungti bendramintes. Pirmuoju tokiu tapo man pačiai svarbi gyvenimo dalis – moteriškos draugystės tema. Ieškojau porų – mamų-draugių, kurios tapo artimos iki gimstant vaikams. Vos paskelbtas mano facebook’e, kvietimas susilaukė itin didelio dėmesio. Moterys komentaruose dalijosi vaikystės fotografijomis ir stipriu noru jas atnaujinti.

Pirmosios fotografuotos poros dalijosi draugyste, trunkančia virš 20 ar net 30 metų. Laiko išbandytas ryšys tiesiog sprogsta džiaugsmu būti kartu – juoko, artumo, betarpiško viena kitos pajautimo – tiesiog kibirais galima semti! Tokios fotosesijos – tikra endorfinių dozė visoms jų dalyvėms. Juolab šiuo laikotarpiu, kai esame visos išsiilgusios bendravimo ir gyvo ryšio jausmo. Ne veltui moterų fotosesijos dažnai vadinamos terapija. Tai būdas ne tik pasipuošti, pasidaryti šventę, bet ir atskleisti sau kitą, kasdienoj nematomą ar primirštą savo pusę – ir vienas iš „saugių“ variantų padaryti tai su geriausia drauge.

– Ar fotografija neatims jūsų iš sportuoti norinčių moterų?

– Esu labai laiminga turėdama mankštos namus, kurie man išties kaip antrieji namai. Čia mano pačios ramumos buveinė, dovana kūno jaunatvės palaikymui ir vieta moteriškai bendrystei.

Suprantama, kad tai ir įsipareigojimas – organizuoti treniruotes, atskubėti laiku į vedamą kalanetiką ar mindfulness susitikimą, pasirūpinti studijos gerbūviu, tačiau kai turi kad ir nedidelę komandą, kai tai darai iš širdies ir įsiklausydama į savo vidinį ritmą, išties daug kas įmanoma. Treniruotes vedu keliskart per savaitę vakarais, tad labai džiaugiuosi, kad rytus ir dienas galiu paplanuoti fotosesijoms ir fotografijų retušavimui. Mano siekiamybė – kad mylimos veiklos nekonkuruotų, viena kitą papildytų, tekėtų su harmonija. Tikiu posakiu, kad ką atiduodame iš širdies, sugrįžta mums septyneriopai.

– Išduokite paslaptį, kaip daugiavaikei trijų sūnų mamai ir žmonai save paskirstyti, kad užtektų ir šeimai, ir veiklai?

– Juokauju, kad man teliko vienas vaikas – pagrandukas pirmokas. Štai su juo per šį laikotarpį ir pakliuvau į didžiuosius laiko „rijimo“ spąstus. Nuotolinis mokymasis nuo Kalėdų, klasės ir namų darbai buvo didysis iššūkis viskam. Ir emocinei būsenai, ir fizinėms jėgoms viską aprėpti.

O vyriausieji sūnūs jau suaugę – jiems 22 ir 20 m. Dabar jie mano ramščiai – tiek emociškai, tiek fiziškai. Ir pasitarti, ir įsikvėpti, ir pirkinius parvežti. Abu pasuko menine, kūrybine kryptimi: vyresnėlis iliustracijos mokslus studijuoja Anglijoje, viduriniokas paskendęs video kūryboje, tad man atradus fotografiją dar daugiau bendro tarp mūsų atsirado. Tuo be galo džiaugiuosi! Jie mano išteisinimas: net nebūnant pavyzdinga namų šeimininke, mama, kuri labiau ne prie puodų, o prie kompiuterio, pavyko užauginti savarankiškus ir gyvenimui žingeidžius jaunuolius ir išlaikyti nuoširdų ryšį.

Žmona iš manęs irgi tokia „netobula“ – vis užimta, vis su moterimis, vis kažko pati prisiplanuoju, o po to skundžiuosi, kad pavargau – kaip vyras sako. Tačiau be kūrybos ir savirealizacijos vargu ar jausčiau savo gyvenimo pulsą. Džiaugiuos, kad vyras mane labai palaiko. Stengiuosi savaitgalius kiek įmanoma palikti šeimai, išvykoms į gamtą su vaikais ir šunimi bei pabuvimui dviese.

Kaip paskirtyti save? Visoms tinkamo recepto nepasakysiu, tačiau universaliausia tiesa ta, kad viskas prasideda nuo santykio su pačia savimi. Jei nebūsiu laiminga aš, niekas aplink mane irgi nebus laimingas – tokia mano gyvenimo mantra.

Tikiu astrologija, kas mėnesį smagu laukti mėnulio jaunaties – laiko, kuris rekomenduojamas stabtelėjimui ir savirefleksijai. Lygiai to paties moko mindfulness – dėmesingo įsisamoninimo praktikos. Rasti laiko nuskenuoti save pastebint savijautą fiziniu, emociniu, mentaliniu lygiu.

Jaunaties metas irgi apie tą patį – tai proga bent kartą per mėnesį peržiūrėti savo gyvenimą: kas jame nebeveikia, kas nebedžiugina, kas liko apleista, ko trūksta. Įsivardinti savo prioritetus, norus, užsirašyti tikslus suskaidant juos į mažus žingsnelius. Gyvenimo rūpesčiai ir reikalai atsitinka patys, svarbu juose nepaskandinti to, kas išties svarbu sau. Čia prireikia sąmoningų veiksmų norima kryptimi. Ir svarbu neįsitempti galvojant, kas man iš to, ar man pavyks, kas, jei nepasiseks ir pan. Tikiu, kad tai, kas iš tiesų tavo, į tavo gyvenimą ateina pačiais magiškiausiais būdais, be jokių pastangų (cituoju Anita Moorjani). Svarbu lavinti intuiciją, pastebėti „sutapimus“, kurių išties kupinas gyvenimas, kai imi eiti savo širdies keliu.