Kankintis nuobodžiame darbe – ne Silvijai: nors labai bijojo aukščio, 4 vaikų mama tapo medžių gydytoja ir lipa į aukščiausius galiūnus

Keturiasdešimtmečio slenkstį perkopusi Silvija Pranauskė daugeliui panevėžiečių pažįstama kaip fotografė, žurnalų iliustratorė, fotomodelis, įvairių kultūrinių veiklų sumanytoja. Tačiau veikla, į kurią dabar nėrė ši charizmatiška moteris, ne vienam kelia šiurpą.

Turi ne vieną profesiją

Arboristiką įvaldžiusi ir save medžių gydytoja vadinanti Silvija sutinka: kopti į kelių dešimčių metrų medį gana pavojinga, bet jai adrenalino reikia kaip oro.

S. Pranauskei teko išbandyti visko: įgijusi namų ekonomės, vėliau burnos higienistės, fotografijos technologijos diplomus ir net ūkininko pažymėjimą, dirbo kultūrinių renginių organizatore, viešųjų ryšių atstove, kariuomenės fotografe, vaikų dienos centro užimtumo specialiste.

Kaskart pajutusi, kad darbas nebeteikia pasitenkinimo ir džiaugsmo, ji viską meta ir neria į naują sritį. Pasak Silvijos, pati retai kada ieško, kur save realizuoti – pasiūlo pats gyvenimas. Lygiai taip pat jos gyvenime atsirado ir arboristika – Silvijai buvusi visiškai nauja ir nepažinta sritis. Nors užaugusiai atokiame vienkiemyje, jai vaikystėje įsliuogti į obelį buvo vieni juokai, visai kas kita lipti į keliasdešimties metrų galiūną ąžuolą, kai paniškai bijai aukščio.

„Turiu nemažai profesijų, bet kad galėčiau tapti dar ir arboriste, niekada nebūčiau pagalvojusi. Esu scenos žmogus, o adrenalinas neatsiejamas nuo jos. Darbą pakeičiau ir dabar adrenaliną gaudau medžių viršūnėse“, – šypsosi S. Pranauskė.

O viskas prasidėjo nuo noro sutvarkyti senutėlį obelų sodą. Silvija pasakoja iš močiutės paveldėjusi senutėlę autentišką sodybą su kokline krosnimi ir kelis dešimtmečius skaičiuojančiomis unikaliomis kraičio skryniomis. Sodyboje vešėjo net 340 obelų sodas. Supratusi, kad rankinio pjūklo tokiam išgenėti neužteks, pradėjo dairytis įrankio, kuris palengvintų genėjimo darbus.

„Atrodė, kad užkurti benzininį pjūklą ne mano moteriškoms rankoms, man jis pasirodė per daug agresyvus, tad ėmiausi ieškoti akumuliatorinio“, – pažinties su arboristika pradžią mena S. Pranauskė.

Akis į akį su baime

Kartą renginyje Silvijos dėmesį patraukė mašina su užrašu: „Pavojingas medžių genėjimas“. Pagalvojusi, kad čia gaus tikrai vertingų patarimų, kaip išsirinkti tinkamą pjūklą, panevėžietė užkalbino medžių genėjimu užsiimantį arboristą. Išbandžiusi nuo paties paprasčiausio iki galingiausio kone dviejų metrų pjūklo, S. Pranauskė namo grįžo su nauju pirkiniu.

Pjūklas kaime – nepakeičiamas pagalbininkas ne tik genint medžius, bet ir ruošiant malkas žiemai. Bet svarbiausia, kad pjūklo paieškos ją suvedė su mokytoju, pasiryžusiu Silviją išmokyti arboristikos amato.

„Nepajutau, kaip susidraugavome. Tiesa, maždaug pusę metų tik žiūrėdavau, kaip arboristai dirba. Man, kaip bijančiai aukščio, vien bežiūrint iš baimės sukdavo pilvą“, – šypsosi S. Pranauskė.

Pagaliau Silvija ryžosi akis į akį susidurti su savo baimėmis ir vieną tamsią naktį užlipo į Krekenavos apžvalgos bokšto viršų. Įveikusi šį sau mestą iššūkį pamąstė: jei užlipau naktį, kodėl negaliu dieną?

„Pirmą kartą mokytojas mane pakvietė kartu užlipti į galingo ąžuolo viršūnę ir joje kartu suvalgyti šokolado. Labai bijojau aukščio, bet kažkaip perlipau save. Susidūrus su baime akis į akį, ji dingsta. Vienas iš sūnų taip pat turi aukščio baimę, dėl to jam kyla labai didelių iššūkių tarnaujant kariuomenėje. Tad kartu lipome į maždaug trečią aukštą siekiantį medį. Pirmi kartai buvo nesėkmingi, bet galiausiai ir jis įveikė savo baimes“, – pasakoja S. Pranauskė.

Mokosi lotyniškai

Arboristai, pasak S. Pranauskės, ne medžių genėtojai ar medkirčiai, o gydytojai, žiūrintys, kaip padėti ne vieną dešimtmetį ar šimtmetį skaičiuojančiam galiūnui, kad šis džiugintų ir ateities kartas. Tiesa, būti arboristu nėra taip paprasta ir vien aukštalipio pažymėjimo nepakanka. Pasak Silvijos, sunkiausias dalykas – virvėmis save „užtraukti“ į medį. Tam reikia ir fizinio pasirengimo. Laipiojant medžiais dirba visai kitos raumenų grupės, nei užsiimant kita fizine veikla.

Be to, arboristui tenka ant savęs užsikrauti nemažai papildomo svorio. Medžiuose naudojama speciali lipimo sistema, būtina mokėti užsirišti mazgus bei laisvai judėti su įranga. Šiame darbe svarbus ne tik fizinis pasirengimas, emocinis nusiteikimas, bet ir žinios. Jau šį birželį S. Pranauskė planuoja laikyti egzaminą arboristo pažymėjimui gauti. Pasak Silvijos, lengva nebus, nes tam reikia išmokti vien 200 medžių pavadinimus lotynų kalba. Beje, viso pasaulio arboristai dažniausiai ir bendrauja lotyniškai.

„Arboristai negali dirbti tris dienas iš eilės be poilsio, nes tuomet savotiškai prarandamas savisaugos jausmas, pradedama dirbti automatiškai. Šitame darbe to būti negali. Kiekvienas žingsnis turi būti kruopščiai suplanuotas, čia nėra vietos klaidoms“, – sako laipiotoja medžiais.

Dėl saugumo arboristai taip pat negali dirbti vieni – bent jau dviese, kad esant nenumatytoms aplinkybėms kitas partneris galėtų atskubėti į pagalbą. O medyje visuomet gali pasitaikyti netikėtumų – virvė užstrigti ar šaka kristi ne į tą pusę, kur numatei.

„Teko į medį kopti naginėmis. Tai gana sudėtinga. Jei ne tuo kampu padėsi naginę, gali nukristi. Užaugau besikarstydama medžiais, bet pakilti tuos pusantro metro nuo žemės išties nėra lengva. Būna, dreba kojos, užstringa virvė, bet smegenys visuomet įjungia savisaugos instinktą. Labai svarbu tokiais atvejais pasitikėti savimi, partneriu, įranga. Vieną kartą teko išlipti iš medžio nepabaigus darbo. Tą kartą pasidaviau ir iki šiol sau negaliu to atleisti. Bet daugiau buvo kartų, kai savo tikslą pasiekiau“, – pasakojo S. Pranauskė.

„Sveiki, vyrai“

Arboristika – pavojingas ir ekstremalus darbas, bet, pasak Silvijos, ir labai romantiškas. Tikriausiai jokiame kitame kasdien negalima mėgautis nuostabiais gamtos peizažais, atsiveriančiais nuo medžio viršūnės. Anot S. Pranauskės, medyje dingsta laiko suvokimas. Darbas tampa savotiška relaksacija.

„Matant, kaip mieste genėjami medžiai, kartais suspaudžia širdį. Nežinant subtilybių, galima labai pakenkti medžiui. Pjaudamas šaką turi numatyti, kaip ji artimiausius dešimt metų augs, kaip užsigydys žaizdą. Į medį pradedi žiūrėti ne kaip į gamtos dalį, o asmenybę“, – sako Silvija.

Nors arboristika dar gana jauna sritis, Lietuvoje yra išties stiprių jos specialistų. Nors tai labiau vyriška profesija, tačiau mūsų šalyje medžių viršūnes glosto ne viena moteris.

„Į arboristiką nėriau visa galva. Ir gimtadienio proga sau pasidovanojau ne kvepalus ar naujus batelius, o arboristo šalmą. Su mokytoju dėvime praktiškai vienodą aprangą, kai prieina užsakovai iš nugaros, visuomet sako: „Sveiki, vyrai“. Ir jiems būna didelis šokas, kai atsisuka šviesiaplaukė. Kariuomenėje irgi lakstydavau su nemažais kulnais, juokauju, kad ir į medžius lipant reikėtų apsiauti aukštakulnius, gal pamatytų, kas lipa“, – juokiasi S. Pranauskė.

Apdovanota keturiais sūnumis

Silvija atvirauja, kad visuomet ją traukė iššūkių kupinos veiklos, kuriose adrenalinas liejasi per kraštus. Net keturiolika metų ji dirbo Pajuostyje, Karaliaus Mindaugo husarų batalione fotografe. Neretam vyrui būdavo nemenkas iššūkis įveikti kliūčių ruožą „Vilko takas“, o ji kaip fotografė šį ruožą su fotoaparatu ir vaizdo kamera rankose įveikdavusi net penkis kartus per dieną – visų penkių kuopų kareiviai norėdavo įsiamžinti.

„Bet tikriausiai ekstremaliausias darbo momentas buvo, kai pro atidarytą sraigtasparnio liuką, kolegoms mane laikant už kojų, gaudžiau geriausius savo kadrus“, – šypsosi ekstremalė.

S. Pranauskė yra ir keturių nuostabių sūnų mama. Vyriausiajam jau 25-eri, o jaunėliui – 9-eri. Silvija skaičiusi, kad moterims sūnūs dovanojami tam, kad saugotų mamą. Taigi, ji turi keturgubą apsaugą. Paklausta, ar būdama mama nebijo taip rizikuoti, moteris atvira: jeigu mama bus laiminga, ir visa šeima tokia bus.

„Kai dirbau kariuomenėje, vadas norėjo mane išsivežti į Afganistaną fotografuoti ten tarnaujančių lietuvių kasdienybę. Gailiuosi, kad tuo metu suabejojau. Ne savimi, o jausdama didžiulę atsakomybę vaikams, kad o jeigu kas nutiks, kas juos užaugins. O paskui labai gailėjausi, tad savęs daugiau nebestabdau. Vaikai džiaugiasi, kad nesėdžiu namuose, o imuosi man įdomių veiklų“, – sako žinoma moteris.

Tekanti upė

S. Pranauskė sako niekada neieškojusi ekstremalių potyrių – pats gyvenimas ją įstumia į tokias situacijas. Be to, ji niekada neleis sau kankintis nuobodžiame darbe ar gyventi toksiškuose santykiuose.

„Būna, kad visas veiklas iššluoju iki nulio, išsivalau ir visiškai atsiduodu į Dievo rankas. Ir išties – į mano gyvenimą ateina nauji žmonės, naujos veiklos ir patirtys. Gyvenimas turi būti tekanti upė. Po tokių „nusinulinimų“ man prireikia gerų metų, kol vėl atsistoju ant kojų. Bet tuomet tampu dvigubai stipresnė. Gyvenimo kliūtys mums duotos tam, kad savyje atrastume naujų rezervų, įgytume naujos patirties, augtume. Noriu savo vaikams būti pavyzdžiu ir autoritetu“, – svarsto S. Pranauskė.

„Surimtėti“ ne laikas

Kai nelipa į medžius, Silvija dirba vaikų dienos centre „Jaunoji versmė“. Šis centras nuo įprastinių skiriasi tuo, kad vaikai daugiausia laiko praleidžia gamtoje, tyrinėdami pasaulį ar leisdamiesi į žygius. S. Pranauskė sako pati esanti gamtos vaikas, truputį „laukinukė“, šiltuoju metų laiku daugiau vaikštanti basomis nei su batais.

„Kadangi turiu keturis sūnus, ir mūsų bendros veiklos būdavo labiau berniukiškos. Kieme spardydavome kamuolį, todėl esu labai gera vartininkė. Dabar mano sūnūs jau dideli, tad futbolą žaidžiu su vaikų dienos centro ugdytiniais – mažuliukai negali atsistebėti, kaip vadovė taip vikriai geba varyti kamuolį“, – šypsosi S. Pranauskė.

Kartais ji susimąsto, kad gal būtų laikas „surimtėti“, tačiau suvokia, kad tuomet gyvenimas gali nebetekti dalies žavesio.

„Kartais būna abejonių, kam man tos arboristikos reikia, juk man jau ne dvidešimt? Betgi be jausmo gyventi neįdomu. Medicina mane visuomet traukė, bet tik dabar aiškiai suvokiau, kad turėčiau būti gamtos medike. Medžiams reikia pagalbos, o man – gamtos“, – sako S. Pranauskė.