Su manimi mandagiai pasisveikino mergina, dirbanti su siuvimo mašina. Po kelių akimirkų atbėgo mielas šunelis, o kiek vėliau nešinas ledais pasirodė džinsų studijos įkūrėjas Tomas. Tada nuotaikingai pasikalbėjome – valgėme vaisinius ledus ir kalbėdamiesi vaikštinėjome po dviejuose aukštuose įkurtą džinsų siuvimo studiją.
DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su džinsų studijos įkūrėju, siuvėju Tomu Trifonovu. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Tomai, kalbamės džinsų siuvimo studijoje – ar vaikystėje apie tokią bent pasvajodavote?
– Iki šios studijos nueitas labai ilgas kelias... Kadaise norėjau būti interjero dizaineris, bet pasirinkau fizikos mokslus Vilniaus universitete, vėliau studijas mečiau. Buvau net parengęs bakalauro darbą, bet pačioje studijų pabaigoje supratau, kad nenoriu sieti savo ateities su šiuo mokslu, tad tiesiog nebenuėjau į du paskutinius egzaminus. Fiziką buvau pasirinkęs tiesiog todėl, kad man ji gerai sekėsi, mokykloje dalyvaudavau fizikos ir matematikos olimpiadose. Taip pat jaučiau tėvų spaudimą rinktis tiksliuosius mokslus. Jie sakė, kad baigęs studijas gausiu gerą darbą, uždirbsiu didelį atlyginimą. Tačiau tėvų svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.
– Ką veikėte metęs studijas?
– Su draugais atidarėme barą. Jis buvo Gedimino prospekte, vadinosi „Trip“. Barui atidaryti pinigų davė mano ir draugų tėvai, bet po metų turėjome jį uždaryti. Gal dėl to, kad buvome jauni, mėgdavome linksmai gyventi. Galiausiai iš mūsų atėmė alkoholio licenciją. Tada išvykau į Ispaniją, Barselonoje kurį laiką bandžiau atidaryti barą, bet supratau, kad neįstengsiu to padaryti tokiame brangiame mieste. Pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti.
Kadaise buvau pajuokavęs, kad galėčiau pasiūti gerus treningus. Grįžęs pasakiau draugams, kad noriu siūti drabužius, tik ne treningus, o džinsus. Grįžęs į Lietuvą ėmiau domėtis, kur Lietuvoje siuvami džinsai, bet visiškai niekas tuo neužsiėmė. Tada užsirašiau į siuvimo kursus, ten pasimokęs kelis mėnesius supratau, kad viską, ką galėjau išmokti, jau išmokau. Baigęs siuvimo kursus pradėjau pirkti siuvimo mašinas. Vėliau supratau, kad jei jau pradėjau šią veiklą, reikia pirkti dar daugiau siuvimo mašinų, nes kiekviena siuvimo mašina atlieka vis kitą darbą.
– Kas buvo pirmieji jūsų klientai?
– Pradžioje siūdavau džinsus draugams, tobulinau modelius ir prieš kelerius metus pamačiau, kad žinia apie mano siuvamus džinsus eina iš lūpų į lūpas, pradėjo daugėti užsakymų. Tada norėjau džinsus siūti tiesiog savo namuose, bet siuvimo mašinoms reikėjo galingos elektros srovės, kurios bute nebuvo. Taip ir kilo idėja ieškotis patalpų, kuriose galėčiau įkurti džinsų siuvimo studiją. Patalpų nuoma kainavo nebrangiai, iš pradžių per mėnesį
sumokėdavau tik 120 litų.
– Keliese šiuo metu dirbate?
– Džinsus siuvame aš ir dar viena siuvėja, o mano draugė padeda tvarkyti visus buhalterinius reikalus. Buvo laikas, kai dirbome penkiese, bet supratau, kad kol kas nėra didelės paklausos, tad po kurio laiko priimtus darbuotojus teko atleisti.
– Kodėl siuvate būtent džinsus?
– Kai pradėjau domėtis džinsais, dar nebuvau aiškiai nusprendęs, kokius džinsus siūsiu. Maniau, kad siūsiu tamprius, šviesius, plėšytus džinsus. Bet kai pradėjau domėtis džinsų pasauliu, atradau vadinamuosius „raw“ (neskalbtus) džinsus, supratau, kad juos reikia nešioti kuo dažniau, o skalbti kuo rečiau – taip jie patys apsitrina
reikiamose vietose. Man džinsai patinka dėl to, kad su jais galima vaikščioti ilgai ir jie labai ilgai nesusidėvi, priešingai, kasdien vis gražėja ir, atrodo, vis labiau kimba prie kūno. Net jei kur nors įplyšta, džinsus galima (būtina) sulopyti ir toliau nešioti, juk geriausio draugo nemeti, jei jam lūžta ranka.
– Kaip jus atranda klientai?
– Apie siuvamus džinsus žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Iš pradžių bandėme reklamuotis, bet reklama nebuvo naudinga. Geriausias klientas yra tas, kuris pas mane sugrįžta antrą, trečią kartą. Yra itin aukšto ūgio žmonių, kuriems sunku rasti tinkamų džinsų, tad aš jiems būnu kaip išsigelbėjimas.
– Kiek iš viso turite siuvimo mašinų?
– Įskaitant tas, kurios yra už durų, iš viso mano džinsų studijoje jų 18. Tačiau kai kurios pagrindinėse patalpose tiesiog nebetelpa. Dauguma siuvimo mašinų yra senovinės, pagamintos JAV, jų amžius siekia kelis dešimtmečius. Tokios siuvimo mašinos nebegaminamos. Jų vertė labai skiriasi. „Ebay.com“ vienos tokios kaina siekia 10 tūkst. dolerių, o Lenkijoje galima rasti ir už 1 tūkst. eurų.
– Kaip sugalvojote džinsų pavadinimą „Indigo legends“?
– Visi džinsų nutrynimai, sulopymai liudija apie tai, ką mūvėdamas tuos džinsus nuveikei, kur su jais buvai. Galbūt remontavai namus, o gal lipai į kalnus ir kur nors nugriuvus liko žymių. Džinsus esu plovęs jūroje su smėliu, nuo to irgi lieka išskirtinės žymės. Taigi taip gimė žodis „legends“. O žodis „indigo“ reiškia dažus,
kuriais džinsai dažomi.
– Turbūt šiai veiklai reikėjo nemažų pradinių investicijų?
– Kai tik pradėjau nuomotis šias patalpas, aš čia gyvenau nuolat. Bandžiau nuomotis vienu metu butą ir patalpas, kuriose dabar ir kalbamės, bet supratau, kad nebeturiu pinigų sumokėti už butą, tad persikėliau gyventi čia. Kasmet pirkdavau po kelias siuvimo mašinas, kai kurias įsigyti padėjo draugai. Matydami mano didelį norą ir užsidegimą jie sutiko pagelbėti. Už daugumą siuvimo mašinų jau esu su draugais atsiskaitęs, už kai kurias dar liko šiek tiek sumokėti. Dabar vėl gyvenu bute.
– Ar sunku jaunam žmogui Lietuvoje pradėti verslą?
– Nenorėčiau nuliūdinti, bet pradžia buvo labai sunki. Ne kartą norėjau pasiduoti ir baigti šią veiklą, bet vis atrasdavau jėgų. Būdavo mėnesių, kai visiškai nesulaukdavau klientų, o kito darbo neturėjau. Tas laikas buvo tikrai sunkus. Bet išlikau atkaklus, kai neturėdavau užsakymų siūti džinsus, kurdavau naujus modelius. Be to, aš aktyviai nedalyvauju socialiniuose tinkluose, šiuo metu turiu susikūręs puslapį feisbuke, bet nebuvo lengva save įtikinti, kad to tikrai reikia. Norėčiau patarti verslą kurti siekiant ne pinigų, o savo svajonės, kitaip greitai negavus pelno visas ryžtas gali išgaruoti.
– Kur galima įsigyti jūsų produkcijos?
– Džinsų galima įsigyti pas mus studijoje, dažniausiai priimame individualius užsakymus. Seniau siūdavome džinsus ir be užsakymo, bet ilgai užtrukdavo, kol norimus džinsus išsirinkdavo ir nusipirkdavo mano klientai. Mano tikslas – žmones įtikinti, kad kiekvienas džinsus siūtųsi, nes visų mūsų poreikiai individualūs. Žmogus gali pats išsirinkti džinsų medžiagą, siūlų spalvą, sagas.
– Kiek laiko praleidžiate džinsų studijoje?
– Kartais tenka padirbėti ir po 12 valandų per dieną. Taip pat tenka neretai važinėti, pavyzdžiui, į skalbyklą. Jei mano klientui netinka tamsi medžiaga ir jis nori šviesios, važiuoju į skalbyklą ir džinsus balinu. Šviesios džinsų medžiagos nebūna. Jie pašviesėja plaunami, pavyzdžiui, akmenimis.
– Apie jus sužino vis daugiau žmonių. Kokia jūsų svajonė?
– Man labai patinka tai, ką darau. Bet norėtųsi didesnio finansinio stabilumo. Tada studijoje galėtų dirbti daugiau darbuotojų, be to, jie būtų garantuoti, kad nepasitaikys tokio mėnesio, per kurį užsidirbs perpus mažesnį atlyginimą nei įprastai. Kartais pasvajoju, kad mano produkcijos įsigytų ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių gyventojai, tačiau viskam turi ateiti laikas, reikia mokėti laukti. Jei mano įkurta džinsų studija sulauktų daugiau užsakymų, labai norėčiau savo siuvyklėlę perkelti kur nors į senamiestį, ten nemaži žmonių srautai, galbūt sudominčiau dar daugiau pirkėjų.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Mane džiugina tai, kad esu vertinamas. Kiekvienas skambutis, kai paskambinęs žmogus paprašo pasiūti jam džinsus, man sukelia didelį džiaugsmą. Aš nemėgstu prašyti pripažinimo, kur kas labiau man patinka, kai žmonės iš šalies mane pagiria, nusipirkę džinsus po kelių savaičių parašo, kad džiaugiasi pirkiniu.
