Ilgametė patirtis
Trenerė Greta Žilienė neslepia, kad ir pati turėjo sukaupti itin daug patirties šokdama ir treniruodama.
„Pati šokti pradėjau nuo penkerių metų, o krepšinio komandos palaikymo šokiuose dalyvauju nuo penkiolikos. Pirmąją šokėjų palaikymo komandą treniruoti pradėjau prieš trylika metu. Anksti pradėjau domėtis šio darbo specifika – važinėjau į kitus miestus, stebėdavau kitų komandų šokėjas ir mokiausi iš svetimų klaidų. Dabartinę komandą treniruoju jau 7 metus. Per tą laiką teko atsisveikinti su abiturientėmis ir į komandą kviesti prisijungti naujokes. Kartais net studijuoti pradėjusios mano šokėjos grįžta pasirodyti kartu su mumis varžybose arba pradeda dalyvauti kitų komandų šokiuose“, – patirtimi dalijasi trenerė.
Sunkus darbas ir pasiruošimas
Šokėjos teigia, kad tenka susidurti su įvairiais sunkumais, o intensyvios treniruotės – vienas pagrindinių iššūkių.
„Treniruotės tikrai būna sunkios, ypač, kai nori visiškai atsiduoti ir pasiekti gerą rezultatą. Kad ir kaip bebūtų sunku, vis tiek tai yra hobis, teikiantis man laimę! Manau, kad tokios pastangos dėl gero pasirodymo varžybų metu tikrai atsiperka“, – pasakoja „Lietkabelio“ šokėja Urtė.
„Kartais tenka pasiekti tam tikrus sportinius tikslus per trumpą laiką. Pavyzdžiui, po keturioliką valandų trukusios išvykos, be miego, turėjau išmokti šokį rytojaus rungtynėms, o tik tada leidau sau eiti pailsėti“, – prisiminimais dalijasi šokėja Enrika.
Šokėjų trenerė G. Žilienė antrina, kad pasiruošti tikrai yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti.
„1,5-2 valandų treniruotės yra įprastos. Jų metu mokomės ne tik šokių judesių, bet ir atliekame įvairius pratimus, apšilimą, tempimus. Kai kurios merginos, supratusios, kad krūvis per didelis, į treniruotes nebegrįžta. Manau, kad turint pakankamos motyvacijos ir noro treniruotės tikrai gali būti pakeliamos ir net pamėgiamos. O sunkus darbas atsiperka žiūrovų aplodismentais“, – sako „Lietkabelio“ šokėjų trenerė.
Aistra šokiams – nuo vaikystės
Merginos savo pomėgį šokiui pastebėjo jau nuo vaikystės. „Išbandžiau daug įvairių užsiėmimų dar nuo vaikystės, tačiau su laiku pamačiau, kad tik šokant patiriu laimės ir ramybės jausmą. Šokti teko įvairiais stiliais, tačiau, ar prisijungti prie „Lietkabelio“ šokėjų komandos, svarsčiau ilgą laiką, kol pagaliau nusprendžiau, kad aš galiu“, – savo istoriją pasakoja Gabija.
Dar viena „Lietkabelio“ komandos šokėja Armantė pasakoja neprisimenanti nė vienos dienos be šokio savo gyvenime. „Nuo 4 metų be pertraukos sukuosi šokių aikštelėse. Esu išbandžiusi visokiausius stilius: nuo šou šokių iki baleto. Tačiau dar dabar atsimenu tą jausmą, kai stebėdama krepšinio rungtynes su tėčiu, laukdavau visai ne tritaškio ar rungtynių baigties, o krepšinio šokėjų pasirodymo. Neįsivaizduoju, kaip tai paaiškinti, bet tuo metu man, dar visai mažytei mergaitei, tai buvo kažkas nepasiekiamo, kažkas nerealaus. Augant siekis nesikeitė, visada sakiau, kad, kai pasieksiu tam tikrą amžių, tikrai bandysiu patekti į krepšinio šokėjų gretas. Ir ką gi, dabar esu komandos dalis!“, – pasakoja Armantė.
Hobį reikia derinti su mokslais
„Šokius suderinti su mokslais yra savotiškas, mažas iššūkis, tačiau nėra to, ko didelis noras ir užsispyrimas neįveiks. Turime treniruočių ir varžybų tvarkaraštį, todėl galime visus planus susidėlioti. Kartais tenka ir iš anksto pasiruošti atsiskaitymams bei kontroliniams, bet visa tai yra normalu“, – pasakoja šokėja Enrika.
Kiek vyresnės šokėjos, kurios jau studijuoja, antrina, kad viskas yra įmanoma, jei suderinama. „Gimnazijoje problemų visiškai nebuvo, tačiau dabar studijuoju ir gyvenu Vilniuje, o šokiai – Panevėžyje. Pirmą semestrą pavyko sušokti visose rungtynėse, tačiau antro semestro metu teko praleisti šiek tiek rungtynių ir treniruočių. Teks susitaikyti su tuo, kad dėl atstumo turėsiu kiek atitolti nuo šokių ir nuo šios nuostabios komandos“, – vasaros pabaigoje kalbėjo „Lietkabelio“ šokėja Gabija.
Šokiai ateityje
Merginos, be jokių abejonių, planuoja šokti ir ateityje.
„Žinoma, norėčiau šokti ir ateityje. Labai tikiuosi, kad pavyks suderinti mokslus su studijomis, o dar vėliau – darbu“, – sako Urtė.
Tuo tarpu Armantė, nors ir dar nežino ką studijuos, tačiau tikrai šoks.
„Turėdama laisvą dieną nueinu į studiją pašokti, tai mane veikia lyg terapija. Suprantu, kad esu teisingame kelyje, tikrai myliu šokį ir tai darau su begaline aistra. Kad šokis širdyje liks visą gyvenimą, tai yra faktas“, – su pasididžiavimu pasakoja Armantė.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją