Jau 10 metų Belgijos vienuolyne gyvenantis Vytautas apie didžiausią gyvenime pagundą: ji slypi visai kitur, nei daugeliui atrodo

Mūsų patogiame pasaulyje į dvasinio gyvenimo kelią pasirinkusį žmogų (ypač jauną) dažnai žiūrima su nepasitikėjimu ir skepsiu. Daugeliui sunku suvokti, kad kažkas savo noru gali atsisakyti komfortiškos buities ir atsiduoti daugybės suvaržymų apribotoms būties prasmės paieškoms. Toks požiūris natūraliai nustumia į šalį pašaukimo, noro tarnauti kitiems sąvokas ir vietą užleidžia banaliems pamąstymams „ką tokio reikėjo prisidirbti?“ arba „kokį sukrėtimą jis patyrė, kad visų ir visko išsižadėjo?“ O atsiranda ir tokių, kurie tiesiog atsainiai mosteli ranka: „nenormalus!“

Su tokiu „nenormaliu“ – Tiberiados bendruomenės vienuolių brolijos nariu pasvaliečiu Vytautu Balzariu, arba tiesiog – broliu Vytautu, – šiandien ir kviečiu susipažinti.

Aktorius, mokytojas ar kunigas?

Vytautą pažinojau ir anksčiau. Kažkada kartu vaidinome šviesaus atminimo režisieriaus Gintaro Kutkausko spektaklyje „Rudens nuobodulys“, kuriame jis sukūrė įsimintiną berniuko Gavriušos vaidmenį. Ir kai telefonu kalbėjau su jau dešimt metų Belgijos vienuolyne gyvenančiu 32 metų vyru, vis neapleido mintis, kad kitame laido gale – tas pats nenuorama vaikis iš Nekrasovo pjesės.

Vytautas augo Pasvalyje, Taikos gatvėje, ir, kaip prisipažįsta, – visos smagiausios akimirkos prabėgo laukymėje šalia Sporto mokyklos. Visas gyvenimas sukosi ten esančiose duobėse. Jose statėme bunkerius, jų šlaitais leisdavomės žiemą rogutėmis, ten vyko nesibaigiantys žaidimai. Jau paauglystėje ėmė svajoti apie teatrą, o patekus į režisieriaus Gintaro Kutkausko „nagus“, mintis apie sceną berniuką užvaldė galutinai.

„Anuomet mokiausi nelabai kaip. Bet tikriems aktoriams juk jokių mokslų nereikia“, – juokiasi prisiminęs.

Visgi dvyliktoje klasėje Vytautas pradėjo galvoti apie galimas alternatyvas.

„Kadangi teko vaidinti su beveik visais mane mokiusiais mokytojais, pagalvojau: o gal rinktis pedagogo kelią? Vienintelis dalykas, kurį šiek tiek geriau išmaniau, buvo matematika. Turėjau puikią mokytoją Ridlauskienę, kuri suprato, jog aš neturiu laiko mokslams (juokiasi). Besiruošiant matematikos egzaminui, staiga pagalvojau apie dar vieną pasirinkimą“, – atsimena.

Belgijoje gyvenantis vienuolis pasakoja, jog bažnyčia jo gyvenime buvusi nuo mažų dienų. Vaikystėje sekmadieniais į bažnyčią eidavo su mama. Tiesa, paauglystėje mišių lankymas buvo tapęs veikiau prievole, skirta nuraminti mamai nei vidiniu poreikiu. Tačiau viskas pasikeitė, kai Vytautas buvo pakviestas į Pasvalio bažnyčios jaunimo chorą, kuriam vadovavo tuomet dar moksleivis maestro Rimvydas Mitkus.

„Man patiko. Daug jaunimo, gražios giesmės, smagu. Dar smagesni vakarėliai. Ir štai vieną kartą su mūsų choreliu nuvažiavome į Baltriškių kaime, Zarasų rajone esantį Tiberiados bendruomenės vienuolyną. Praleidome ten penkias dienas, kurios mano galvoje sukėlė tikrą audrą. Ten pirmą kartą patyriau, kiek daug jaunų žmonių yra bažnyčioje. O tada vienas iš brolių mums pasakojo apie šventųjų gyvenimą ir kažkuriuo momentu pasakė tokius žodžius: „Jūs visi, kurie pakrikštyti, esate pašaukti į šventumą.“ Kas?! Aš, paprastas berniokas iš Pasvalio, esu šalia šventojo Pranciškaus, šventojo Antano? Man kilo didžiulis klausimas – kas yra tikėjimas? Pradėjau lankyti bažnyčią ne tik sekmadieniais. Į mišias ateidavau ir rytais, jei tik gimnazijoje pasitaikydavo „langas“. Klausiausi kunigo Neverausko pamokslų. Užsirašiau į jaunimo maldos grupę. Su kiekviena diena vis sąmoningiau ėmiau suprasti krikščionių tikėjimą ir jis man pasidarė įdomus. Štai tuomet ir kilo mintis, ar nevertėtų nuvežti dokumentus į kunigų seminariją“, – svarbias gyvenimo akimirkas atsimena Vtautas.

Tą kartą dokumentų, nusprendęs, jog dar yra per jaunas tokioms studijoms, seminarijon Vytautas taip ir nenuveš. Įstos į Vilniaus pedagoginį universitetą, iš kurio po ketverių metų išeis diplomuotas matematikos mokytojas.

Svarbiausias klausimas

„Gimnazijoje buvau paskendęs veiklose – teatras, šokiai, mokinių atstovybė. Nuvažiavęs į Vilnių sustabdžiau viską. Nusprendžiau mokytis, melstis ir bandyti suprasti, ko Dievas iš manęs nori. Prabėgo metai, bet taip nieko ir nesupratau… Kartu su bičiuliais pastačiau spektaklį apie šv. Pranciškų. Vienoje scenoje šventasis šaukia „Dieve, ko tu nori iš manęs?!“ Aš šaukiau kartu. Ne scenoje. Gyvenime“, – dabar brolis Vytautas suvokia, jog tie klausimai ir buvo aukščiausiojo ženklas.

Tų ženklų jauno žmogaus gyvenime ims rastis vis daugiau ir daugiau.

„Pamenu, kažkur Pasvalio rajone su labai smagia kompanija šventėme Naujuosius metus. Pats linksmybių įkarštis, o man galvoje kirba vienintelė mintis, kad noriu visą gyvenimą atiduoti Dievui. Buvo labai keista. Kodėl apie tai galvoju ne bažnyčioje mišių metu, o tada, kai aplinkui liejasi linksmybės. Vėliau vienas kunigas man pasakys: „Būk ramus, kai Dievas tau kalbės, – ar tu mokysies dirbsi ar linksminsiesi – tu jį tikrai išgirsi.“ Po šių jo žodžių suvokiau, jog tą Naujųjų metų naktį su manimi kalbėjo Dievas“, – pasakoja šiuo metu Belgijoje gyvenantis vyras.

Dvejonės jaunuolio širdyje pakuždėjo rinktis ne kunigų seminariją, o vienuolyną. Dar studijuodamas matematiką Vytautas išmoko prancūzų kalbą ir gavęs diplomą autostopu patraukė į Belgiją, kur pasibeldė į Tiberiados bendruomenės vienuolyno vartus.

Trisdešimt sūnų

„Kokia buvo artimųjų reakcija sužinojus, jog pasirinkau vienuolio kelią? Labai patiko sesers Monikos žodžiai: „Tu manęs nė kiek nenustebinai, visuomet buvai įdomus.“ Mamai buvo sunku žinant, kad išvažiuoju toli nuo namų, tačiau ji labai gražiai priėmė mano pasirinkimą. Vėliau sužinojau, jog ji buvo nuvažiavusi pas Zarasų rajone gyvenančius brolius vienuolius. Atvežė jiems bandelių ir pasakė: „Dabar aš negaliu jų paduoti Vytautui, tai atvežiau jums.“ O kai pirmą kartą grįžau namo iš Belgijos, mama pasakė: „Turėjau vieną sūnų, dabar – trisdešimt.“ Visą mūsų bendruomenę ji priėmė kaip šeimą“, – dalijasi jautriomis akimirkomis.

Savas tarp brolių, svetimas tarp belgų

Vytautui buvo dvidešimt treji, kai jis pasibeldė į vienuolyno duris.

„Pirmą pusmetį tu negauni abito. Tai laikas, skirtas „apsiuostyti“, „apsitrinti“. Suprasti, ar esi sugyvenamas (juokiasi). Po to – dveji noviciato metai, skirti ugdyti vienuoliniam gyvenimui. Mokoma, kaip reikia melstis, kaip giedoti psalmę, skaityti Šventąjį Raštą ir t. t. Vienuoliški, praktiniai, kasdieniai dalykai. Po jų – ketveri metai, kažkuo primenantys studijas kunigų seminarijoje. Filosofijos, teologijos studijos ir t. t. Man jos buvo sunkiausios. Ne pačių mokslų, bet prisivertimo jiems prasme. Aš mieliau kopūstus sodinčiau (juokiasi). Tačiau baigiau ir juos. Paskutinis žingsnis – amžinieji įžadai. Jų kol kas dar nesu davęs“, – pasakoja.

Vyras prisipažįsta, jog teko priprasti ne tiek prie vienuolyno regulos, bet ir prie lietuviams neįprasto belgų gyvenimo būdo.

„Pas mus atėjus į svečius žmonės nusiauna batus, čia visi ant kilimų vaikšto „batuoti“. Į pikniką susirinkusioje kompanijoje kiekvienas atsiveža savo vaišių ir pats jas, su niekuo nesidalindamas, suvalgo. Iš pradžių galvojau, kad jie visi egoistai, vėliau suvokiau, jog tai tiesiog toks gyvenimo būdas. Mums atrodo vienaip, jiems – kitaip, bet tai nereiškia, kad kažkurie yra neteisūs. Tam suvokti reikia laiko. Žinau, tai kasdieniai buitiniai dalykai, bet jie labiausiai ir įstringa“, – lygina.

Ar pasiilgsta Lietuvos?

„Žinoma! Ir Lietuvos, ir namų. Per didžiąsias lietuviškas šventes ant medžio šakos pasikabinu trispalvę. Tarp brolių jaučiuosi savas, bet tarp belgų – užsienietis“, – šypteli.

Malda, ūkis ir… belgiškas alus

Tiberiados bendruomenė įkvėpimo semiasi iš pranciškonų vienuolių, tad gyvena paprastai, dirba nuosavame ūkyje, o visas turtas – bendras.

„Lietuvoje įsikūrusiame vienuolyne broliai sėja kviečius. Mūsų ūkyje – apie 30 mėsinių karvių. Auginame jas ir parduodame, kad galėtume išlaikyti vienuolyną. Taip pat sulaukiame svečių, kurie už priėmimą palieka aukų. Viso to kasdieniam pragyvenimui užtenka. Tačiau jei atsiranda kokių rimtesnių dalykų, pvz., – statybų, tuomet jau tenka prašyti pagalbos iš šalies.“, – atveria kasdienybės duris.

Belgijoje įsikūrusioje Tiberiados bendruomenėje – 20 vienuolių. Dauguma – belgai, yra prancūzų, vienas kinas, du afrikiečiai iš Kongo ir lietuvis Vytautas.

Brolių diena prasideda be penkiolikos minučių šešios. Valandą meldžiasi tyloje, po to susirenka ir gieda psalmes. Po pusryčių – valanda, skirta Dievo žodžio skaitymui. Iki pietų – ūkio darbai: malkų pjovimas, daržų ravėjimas, gyvulių šėrimas, mėšlo vežimas ir t. t. Dvyliktą valandą broliai susirenka giedoti psalmių, po jų – pietūs. Pavalgius – vėl ūkio darbai. 17 val. – šv. Mišios. Po jų – maldos tyloje. Pavalgius vakarienę broliai turi valandą dvasinės literatūros skaitymui. Po to – laisva valanda savo reikmėms. 21 valandą vienuoliai paskutinį kartą renkasi koplyčioje giedoti psalmių, o tada išsiskirsto į savo vienutes poilsio.

Šiemet Vytautas atsakingas už miško kirtimą ir maisto gamybą.

„Kepu duoną. Dažniausiai belgišką, bet kelis kartus iškepiau lietuviškos juodos ruginės ir broliai ją labai skaniai valgė. Dažnai kepu kugelį, esu viręs balandėlių, nuolat raugiu kopūstus. Nežinau, ar čia lietuviška virtuvė tokia gera, ar aš neprastas virėjas, bet broliams tikrai patinka“, – juokiasi pašnekovas.

Ar analitinis matematiko mąstymas padeda vienuoliui?

„Ką tik dirbdami virtuvėje su kitu broliu, kuris taip pat turi matematiko išsilavinimą, apskaičiavom, kiek tiksliai reikės vandens, kad išvirus makaronams jo pertekliaus nereikėtų išpilti… (kvatojasi) O jei kalbant rimtai – matematika ir filosofija labai panašios. Tie patys principai galioja ir ten, ir ten. Viskas prasideda aksiomomis ir baigiasi teorijomis“, – sako.

O kaip su alumi, kuriuo visame pasaulyje garsėja Belgijos vienuolynai?

„Iš tiesų Belgijoje pagrindiniai alaus gamintojai – vienuolynai. Mes to nepraktikuojame, tačiau visi aplinkiniai vienuolynai iš to gyvena. Kartais jie atveža vieną kitą dėžę, tad rimtesnei progai pasitaikius ir mes atsikemšame po buteliuką. Užtat aš verdu lietuvišką duonos girą“, – teigia Vytautas.

Jaučiasi misionieriumi

Į Lietuvą brolis Vytautas paprastai grįžta kartą metuose. Dažniausiai keliauja autostopu. Tikina, jog toks keliavimo būdas leidžia sutikti daugiau įvairių žmonių.

Nors tėviškėje būna retai, pastebi vis labiau išryškėjančias permainas.

„Viskas keičiasi. Ypač jaunimas. Tiesa, kas bent man labai krenta į akis, tai, jog didėja atskirtis tarp Vilniaus ir Lietuvos. Ta „ne Vilniaus“ Lietuva – gera, lietuviška, poetiška. Ten dar gyvi kažkokie idealai. O Vilnius tampa vis labiau vakarietiškas“, – pastebi.

Paklaustas, ar skiriasi lietuvių ir vakariečių, tų pačių belgų dvasiškumas, religingumas, atsako: „Belgijoje aš jaučiuosi tarsi misionierius, atvažiavęs į Afriką atversti netikinčiųjų tautų. Tikinčiųjų beveik nėra ir labai dažnai tenka viską pradėti nuo pradžių – aiškinant, kas yra Jėzus, krikščionybė, bažnyčia. Iš kitos pusės, čia labai daug musulmonų, su kuriais taip pat reikia kažkaip susikalbėti, sugyventi. Tad iš tiesų dažnai jaučiuosi kaip misijoje. Ar nenusvyra rankos? Kai akis į akį susiduri su realybe, kartais iš tiesų ima svirti. Ir šioje vietoje geriausias „prasibudinimas“ – mano kelionės autostopu. Labai dažnai sutinku žmonių, kurie visiškai nieko bendro neturi su bažnyčia. Išsikalbame ir po kokio pusvalandžio jis sako: „Man 45 metai, aš viską turiu, bet jaučiu, kad visiškai susimoviau savo gyvenimą. Ką daryti? Kur eiti?“ To žmogaus paieškos tampa motyvacija man parodyti, kur yra tas dvasinis kelias, galintis nuraminti sielą.“

O ar tokia visuomenė neskatina dvejonių dėl pasirinkto gyvenimo kelio?

„Abejonės, ar esu ten, kur turėčiau būti, kyla nuolat. Ir kiekvieną kartą, kai taip nutinka, turiu puikią progą leistis gilyn į save. Raustis po širdį. Pakratyti dievulį už atlapų klausiant: kur dingai? Gal jau atsakyk pagaliau!.. Kartais būna labai rimtos kovos. Kartais mes gerokai pasikoliojam su Dievu…“, – atviras pašnekovas.

O kaip su vyriška prigimtimi? Ar neužverda jaunas kraujas?

„Mano dvasios vadovui vienuoliui – 85 metai. Aplankau jį kas mėnesį. Pasikalbame, pasidaliname patirtimi. Labai svarbu, kai tave, tavo žingsnius vertina žmogus iš šalies. Jis man yra pasakęs: „Žinok, net būnant aštuoniasdešimt penkerių metų dar reikia pakovoti už skaistumą…“ Tie žodžiai mane ir padrąsino, ir kartu sukėlė nerimą, kad ta kova taip greitai nesibaigs. Žmogaus prigimtis yra veržli ir vienuolyno drausmė padeda ją pažaboti. Iš kitos pusės – vienuolio gyvenime labai svarbu tos aistros, tos energijos nenustumti kažkur į pakraštį, o išmokti pakinkyti, nukreipti į gerąją pusę, įdarbinti kilniems tikslams. Iš tiesų didžiausia pagunda slypi visiškai kitur. Tai – „įsipatoginimas“. Kai staiga pagauni save galvojant, kaip gera ir ramu gyventi. Kad aš jau daug padariau ir galiu dabar truputį pailsėti. Kai taip atsitinka, iš karto imi „važiuoti“ žemyn. Vienuolio laimė, kai grįžti vakare pavargęs ir suvoki, jog dieną atidavei kitiems. Aplankei ligonį, vienišą žmogų, susitikai su jaunimu. Suvoki, kad sugebėjai perlipti per savo natūralų vangumą ir atsidavei kitiems iki galo. Tokiomis akimirkomis apima nuoširdus džiaugsmas.“

Atsisveikindamas užduodu klausimą, kurio klausiu visų kalbinamų dvasininkų: ar dar Dievas vaikšto žemės takais. Ar dar sugebėtume pažinti jį minioje?

„Man patiko vieno vienuolio mintis. Kai žiūri į kitą žmogų, reikia matyti kryžių, kurį jis neša. Jei pamatai tą kančią, kuri, didesnė ar mažesnė, yra kiekviename žmoguje, imi matyti ir Dievą. O tada gali pradėti kelią link prisikėlimo…“