Padeda žmonėms parinkti akinius
Svetlana dirba optikos specialiste „Fielmann” salone Vilniuje, padeda klientams parinkti akinių rėmelius, taip pat ir akinius nuo saulės.
Optika, kurioje dirbu, yra didžiuliame prekybos centre Vilniuje. Jis labai panašus į Kijeve lietuvių įkurtą prekybos centrą „Retroville“, kurį rusų kariai subombardavo. Su klientais bendrauju rusiškai – segiu ženklelį, jog esu ukrainietė. Nudžiugau, kad šiuo sunkiu metu į Ukrainos pabėgėlius žiūrima atlaidžiau – mums nebūtina mokėti valstybinę lietuvių kalbą, tačiau ją įsipareigojame išmokti per tam tikrą laikotarpį.
Grynųjų parūpino darbovietė
Lietuva Svetlanai nesvetima – šešerius metus ji palaiko ryšius su mylimuoju Remigijumi. Iki karo vienas pas kitą važinėjo į svečius, lankėsi Vilniuje, Kaune, Druskininkuose.
Tačiau, kol atsidūrė Lietuvoje, teko daugiau nei savaitę nuo sprogimų slėptis gimtajame Kijeve, kaimynų namo rūsyje, paskui vykti į Lvovą, o jau iš ten – į Alytų.
„Ryte mus pažadino sprogimai. Į kambarį atėjo dukra Nastia (Anastasija – red.) ir pasakė: „Jie mus užpuolė.“ Tai buvo siaubingas momentas. Išbėgau į gatvę, gaudė sirenos, nežinojom, ką daryti... Gyvename name, tačiau jis be rūsio. Teko slėptis pas kaimynus.
Pirma diena – tarsi rūke. Persigandę, panikos apimti žmonės, kurie nežino, ką daryti. Iškart susidarė automobilių spūstys. Kariškiai prašė šiuos planus atidėti, nes tai trukdė jų technikos judėjimui, ėmė riboti kuro pardavimus.
Pajaučiau nesaugumą ir aš. Kompanija mano algą pervesdavo į kortelę, tačiau ja pasinaudoti negalėjau. O juk reikėjo apsirūpinti maistu, būtiniausiais produktais. Ir čia man padėjo bendradarbiai – pasakė, kad nuvykčiau į optiką ir iš kasos pasiimčiau reikiamą kiekį pinigų. Tai buvo neįkainojama pagalba.
Baisiausia – bėgti per lauką šaudant snaiperiams
Svetlana su 24-erių dukra kaimynų rūsyje gyveno daugiau nei savaitę. „Iš viso buvome 10 žmonių, iš kurių du vaikai, taip pat trys katės, mūsų šuo. Kai tik sirena, taip ir bėgame. O rusų taktika baisi – bombarduoti pradėdavo trečią valandą nakties. Įsivaizduokit: ir taip esi išvargintas, nervai ištampyti, bandai nors kiek pailsėti, o jie ima siautėti Kijevo priemiesčiuose – Hostomelyje, Irpenyje.
Tačiau už visus sprogimus ir šaudymus, bent jau man, buvo baisesnių dalykų, t. y. išgirdus pavojaus sireną lėkti su dukra per daržus į kaimynų namą ir melstis, kad snaiperiai nenušautų. Kaip paaiškėjo, rusų kariai dar iki karo išsinuomojo butus ir šniukštinėjo Kijevo apylinkes, iš kurių būtų geriausia stebėti ir žudyti. Snaiperiai yra baisu.
Savaitę išbuvom su tais pačiais drabužiais. Nieko nevalgiau, nors dukra ir įkalbinėjo. Nervai ir stresas buvo toks, kad vos pamėgindavau ką nors įsidėti į burną, tuoj išvemdavau. Po savaitės tokio „gyvenimo būdo“ ėmė važiuoti stogas. Nuvargę nebelakstėm pirmyn atgal nei kaimynai, nei mes – visi taip ir miegojom rūsy. Bet koks poilsis, kai nėra vietos atsigulti ir snūduriuoji sėdėdama?
Ėmiau galvoti apie išvykimą. Dukrai pasakiau: „Dabar arba niekada.” Nastia verkė, bijojo, tačiau įtikinau, kad privalome rinktis gyvenimą, o ne nuolatinę baimę. Išsikvietėme taksi, kuris nuvežė mus su šunimi į geležinkelio stotį. Iš ten pajudėjome į Lvovą. Į niekur.
Nenorėjo sėdėti mylimajam ant sprando
Tris dienas pagyvenusi Lvove, ukrainietė nusprendė keliauti toliau – į Lietuvą, pas širdies draugą Remigijų.
„Įkalbinėjo jis pats, jo šeima – mama, brolis. Autobusu iš Lvovo atvykau į Alytų, o dukros Lietuvoje sulaukiau po 10 dienų.
Nors Remigijaus šeima priėmė šiltai, tikino, jog galiu gyventi, nedirbti, visgi nenorėjau sėdėti ant sprando. Tačiau mano darbo paieškos buvo bergždžios. Vėl kreipiausi į „Fielmann”, kad padėtų. Jie man atsiuntė rekomendaciją, o aš pridėjau trumpą savo istoriją, kodėl ieškau darbo.
Sureagavo šį optikų tinklą Baltijos šalyse valdančios bendrovės direktorius Gintautas – jis su manimi susisiekė ir patikino, jog padės. Lietuviai nuostabūs!”, – sako Svetlana, jau kelias savaites su dukra ir šunimi gyvenanti Lietuvos sostinėje ir dirbanti mylimą darbą optikoje. Beje, jos dukra Anastasija taip pat dirba įmonėje, tik ne optikoje, o biure – prisijungė prie rinkodaros skyriaus komandos.
Be to, visiems prieglobsčio į mūsų šalį atvykusiems ukrainiečiams, pateikusiems pabėgėlio statusą patvirtinantį dokumentą, bet kuriame įmonės salone Lietuvoje ir Latvijoje nemokamai tikriname regą, dovanojame akinių rėmelius iš nuosavos kolekcijos bei užtikriname tolimesnę akinių priežiūrą, o gydytojo paskirtus akinių lęšius nemokamai pagamina mūsų partneriai „BOD Lenses“. Šiandien jau esame pagaminę daugiau nei 600 vnt. akinių“, – bendram tikslui suvienijusia partneryste džiaugiasi G. Kersnauskas.
„Ukrainiečių niekas nepalauš“
Eina antras karo mėnuo, o specialistai sako, jog kovos lauke laukiami dar žiauresni susirėmimai. Ar sudėtinga visa tai stebėti iš saugaus atstumo?
„Nieks nenušluos mūsų nuo žemės paviršiaus. Po pirmojo šoko ir patirto streso ateina supratimas, jog tai ne sapnas, o realybė, turi suvokti faktus ir persitvarkyti, išmokti gyventi kitaip, – sako S. Riadčenko. – Mūsų tokia tauta – nepasiduodame, kovojame. Taip, karas yra žiauru, žūsta žmonės, bet žiūrėkite, kiek jau mūsų moterų ir vaikų yra užsienyje. Visų neišnaikins, tai mūsų genofondas, mūsų dabartis ir ateitis. Žydų genocidas, ukrainiečių genocidas… Tragedija kartojasi, bet mes išliksime.
Bučos tragedija sukrėtė, bet neišgąsdino, o kaip tik dar labiau įpūtė mums kovinės dvasios ir ryžto – atkeršyti, apginti mūsų žemę ir žmones. Mes būtinai grįšime ir atstatysime savo šalį, brangioje Tėvynėje auginsime savo vaikus. Matėte, kokie apklausos rezultatai? Net 79 proc. pabėgėlių galvoja, kaip kuo greičiau grįžti į Ukrainą. Mes gyvuosime – laisvi ir stiprūs.”