aA
Ilona Balsytė – viena žinomiausių Lietuvos aktorių. Ją galime pamatyti ir teatro scenoje, ir televizoriaus ekrane. Tačiau su Ilona susitikome ne po spektaklio repeticijos ir ne filmavimo aikštelėje. Pokalbio apie aktorės profesiją Ilona mane pasikvietė į jos Antakalnyje įkurtą vaikų muzikos mokyklėlę. Saulei leidžiantis labai nuoširdžiai pasikalbėjome!
Ilona Balsytė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su aktore Ilona Balsyte. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).

– Ilona, kada pirmą kartą žengėte į teatro sceną?

– Teatras mane lydėjo nuo vaikystės, nes aš pati vaikystėje su pusbroliais ir pusseserėmis kurdavau spektaklius. Būdavau šios veiklos iniciatorė, režisierė, pagal pasakas kurdavome vaidinimus kaime pas močiutę. Prisimenu, kad tekdavo vaidinti pačius blogiausius vaidmenis. Mūsų giminėje buvo daug pusseserių ir tik vienas pusbrolis. Pusseserės nenorėdavo „blogų“ vaidmenų, tad jie atitekdavo man. Vaikystėje taip pat lankiau šokių būrelį, muzikos mokyklą, dainavau ir viena, ir ansambliuose, keliuose choruose.

Labai džiaugiuosi, kad mokydamasi mokykloje nelankiau jokio dramos būrelio, nes nekfetinau būti aktore, nors reikėtų atkreipti dėmesį, kad tie, kurie lanko dramos būrelį, dažniausiai aktoriais netampa. Nenoriu sumenkinti dramos būrelių, bet vaiko psichologija tokia, kad jis savęs nesuvokia ir nevertina iš šalies maždaug iki paauglystės. Tad jam teatro principais sukurti vaidmenį ir išgyventi personažo istoriją yra sunku.

Kita vertus, daugelyje pasaulio kalbų kalbant apie vaidybą vartojamas žodis „žaisti“, o ne „vaidinti“. Anglų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbose sakoma, kad aktorius žaidžia. Šiuo žodžiu nurodoma, kad aktorius iš principo veikia taip, kaip veikia vaikai, kai žaidžia situacijas, kuria iliuzijas. Mūsų kalboje žodis „vaidinti“ turi ir neigiamą prasmę – sakoma, kad jei žmogus vaidina, tai jis blogai elgiasi, nesijaučia savimi, yra nesąžiningas. Taigi tikrai prasminga, kai dramos būreliuose improvizuojama ir kuriama žaidžiant su vaikais. Svarbu žaisti situacijas visiškai nereikalaujant repetuoti tuos pačius veiksmus. Vaikai gyvenime nežaidžia vis taip pat, visada išsirutulioja kitos aplinkybės, kurių nereikia atkartoti.

– Tad aktyviai dalyvavote popamokinėse veiklose. Kokia veikla svarbu užsiimti mokykloje, norint tapti aktoriumi?

– Svarbu lavinti visus įrankius, kurie reikalingi aktoriui. Svarbu šokti, muzikuoti, aktyviai sportuoti. Pačiame pirmame aktorystės studijų kurse reikia mokėti padaryti špagatą, stovėti ant galvos, tad jei nebūsi sportiškas, gali nepavykti atlikti daugelio nurodymų ir negausi įskaitos. Taip pat reikia gebėti dainuotitiek vienam, tiek ansamblyje. Jei vaikystėje nebus lavinti įvairūs gebėjimai, pasirinkus aktorystės studijas gali būti didelių sunkumų. Anksčiau ar vėliau visi studentai persilaužia, bet reikia daug dirbti, kur kas paprasčiau būtų, jei svarbiausi dalykai būtų lavinami nuo mažens.

Ilona Balsytė
Ilona Balsytė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Kur šiuo metu rengiami aktoriai?

– Aktoriais galima tapti studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nors bandoma aktorius rengti ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje tradiciškai rengiami teatro aktoriai. Kino aktorystės specifika yra visai kita.

– Kas jums arčiau širdies – kinas ar teatras?

– Man patinka ir kinas, ir teatras. Abi šios sritys turi savo žavesio ir savų sunkumų. Aš filmuotis pradėjau po pirmo studijų kurso, tada mane kvietė atvykti filmuotis į Maskvą. Baigusi studijas filmavausi ir Lietuvos kino studijos filmuose, televizijos pastatymuose. Nors darbas prieš kamerą visai kitoks nei scenoje, man jis labai patinka.

– Esate viena iš Keistuolių teatro įkūrėjų. Kaip buvo įkurtas šis teatras?

– Tais laikais mes pirmieji įkūrėme privatų ir nepriklausomą teatrą. 1989 metų sausio 6 dieną susėdome su Aidu Giniočiu, Sigučiu Jačėnu bei režisieriumi Romu Vikšraičiu ir nusprendėme įkurti teatrą. Tuo metu privačiame sektoriuje galiojo kooperatyvo forma, tad mūsų teatras buvo kooperatyvas „Teatras“. Mums pritaikė didžiulius mokesčius kaip kokiems verslininkams ir teko juos mokėti. Kiek vėliau tapome pirmąja viešąja įstaiga kultūros srityje. Pirmasis teatro dešimtmetis buvo sunkus visomis prasmėmis, mes buvome nepripažinti, sulaukdavome tik žiūrovų palaikymo. Ypač mūsų spektaklius mėgo lankyti vaikai. Jų dėka buvome mylimi, laukiami ir populiarūs.

– Koks yra aktoriaus gyvenimo ritmas?

– Reikėtų pasakyti, kad aktoriaus darbas visiškai netelpa į įprastus darbo laiko rėmus, kai dirbama nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro. Kiekvieną mėnesį skiriasi aktorių repeticijų laikas, kiekvieną mėnesį suvaidinamas skirtingas skaičius spektaklių, tad šiame darbe nėra jokio pastovumo ar nusistovėjusių taisyklių. Taip pat nėra ir pastovaus atlyginimo.

Ilona Balsytė – apie „Keistuolių teatrą“ ir serialą „Giminės“: pasensta ir aktoriai, ir spektakliai
© DELFI / Audrius Solominas

– Iš aktorystės turbūt nepavyktų susikrauti didžiulių turtų?

– Tikrai ne. Patyręs aktorius per mėnesį gali suvaidinti apie 10 spektaklių, turintis mažiau patirties kartais vaidina tik dviejuose trijuose. Taigi pragyventi nelengva ir aktoriai ieškosi papildomų veiklų. Valstybiniuose teatruose dalis aktorių gauna pastovius atlyginimus, jų finansinė padėtis galbūt kiek geresnė.

– Vaidinote spektaklyje „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, kuris sulaukė didelio populiarumo, bet buvo baigtas rodyti. Kodėl taip nutinka, kad neberodomi populiarūs spektakliai?

– Spektakliai baigiami rodyti dėl skirtingų priežasčių. Jūsų minėtas spektaklis buvo nutrauktas dėl to, kad mes tiesiog pasenome. Visi vaidinome jaunuolius, o iš tikrųjų mums visiems jau buvo per penkiasdešimt metų. Spektaklyje „Geltonų plytų kelias“ aš vaidinau mergaitę Dorotę, kol man suėjo trisdešimt. Gal trisdešimties metų dar gali vaidinti jauną mergaitę, bet vėliau gali atrodyti juokinga, jei pagyvenę aktoriai vaidina jaunuolius. Kita priežastis – spektakliai pasensta. 2000 metais sukūrėme spektaklį „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, jis tuo metu buvo labai populiarus ir aktualus, bet dabar pasikeitę laikai, problematika paseno. Kas porą metų į spektaklį įtraukdavome naujų dalykų, bet vis tiek atėjo laikas baigti jį rodyti.

– Taigi spektakliai pasensta ir būna nutraukiami. Kiek kitaip yra su serialu „Giminės“, kuriame jūs vaidinate daugybę metų. Kaip atsidūrėte šiame seriale?

– Pati pirma scena buvo nufilmuota 1992 metais. Joje vaidinau aš ir Vytautas Rumšas, mes buvome pirmieji aktoriai, kurie pasirodė kadre, filmavimas vyko prie Neries upės. Kodėl mane atrinko vaidinti šiame seriale, reikėtų klausti režisieriaus. Mano gyvenime buvo daug dalykų, kurie Lietuvoje vyko pirmą kartą ir aš turėjau galimybę juose dalyvauti. Dabar yra daug lietuviškų serialų, o „Giminės“ buvo pirmasis. Jis buvo filmuojamas kaip kinas, tuo metu niekas nežinojo, kad serialą galima iškepti per mėnesį. Mes serialą filmavome visus metus, per mėnesį būdavo nufilmuojama tik viena serija. Įdomiausia buvo tai, kad vaidindami „Giminėse“ mes senome natūraliai, vaidinant kurioje nors scenoje man nebereikia režisieriaus klausti, kaip vaidinti, nes mes viską jau išgyvenę.

Ilona Balsytė – apie „Keistuolių teatrą“ ir serialą „Giminės“: pasensta ir aktoriai, ir spektakliai
© Asm. albumo nuotr.

– Ką jums reiškia vaidinimas šiame seriale?

– Kaip ir Keistuolių teatras, taip ir kuriamas Angelės vaidmuo šiame seriale yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Aktorius pasirinkdamas profesiją gauna dovaną – per vieną gyvenimą nugyventi daug gyvenimų. Seriale vaidinamos Angelės gyvenimas yra iš tikrųjų nugyventas. Eidama kur nors Antakalnyje iš praeivių
kartais išgirstu, kad į mane kreipiamasi ne kaip į Iloną, o kaip į serialo „Giminės“ personažą Angelę.

– Kaip šiais laikais jauni aktoriai yra pakviečiami vaidinti seriale?

– Kaip ir seniau, sprendimą dėl aktoriaus kvietimo filmuotis priima režisierius. Peržiūrimos aktorių nuotraukos, išklausomi atsiliepimai. Taip pat svarbi scenarijaus autoriaus bei prodiuserio nuomonė. Vykdomos atrankos, jose tenka dalyvauti tiek jaunesniems, tiek vyresniems aktoriams.

– Kaip dirbama serialo filmavimo aikštelėje?

– Dabar serialą „Giminės“ filmuojame visiškai kitaip negu prieš kelis dešimtmečius. Seniau gaudavau vienos serijos scenarijų ir viską filmuodavome paeiliui, o dabar visi aktoriaus vaidmenys nufilmuojami per kelias dienas, prieš atvykdama į filmavimą gaunu visą scenarijų. Taigi dabar filmavimas užtrunka trumpiau, bet viskas yra kur kas sudėtingiau, tenka šokinėti nuo siužeto pradžios į pabaigą, paskui vėl grįžti į pradžią... Mano gyvenime yra buvę taip, kad scenarijų gavau tik atvykusi į filmavimą, bet įprastai stengiuosi scenarijų sužinoti iš anksto.

– Ar leidžiama filmuojant improvizuoti?

– Kartais improvizacija leidžiama, bet kai kuriuose filmavimuose griežtai reikalaujama laikytis scenarijaus. Vaidinant seriale „Giminės“ galima diskutuoti tiek su scenarijaus autoriumi, tiek su režisieriumi. Tai leidžia jaustis laisviau, kūrybingiau.

Ilona Balsytė
Ilona Balsytė
© DELFI / Tomas Vinickas

– Kurie aktoriai turėjo įtakos jums kaip kūrybinei asmenybei?

– Pirmiausia prisimenu savo mokytoją profesorę Ireną Vaišytę, kuri, kaip ir tėvai, padarė man didžiausią įtaką. Taip pat įtakos turėjo mano kolegos, su kuriais susitikau tiek scenoje, tiek kine ar „Giminių“ seriale: Antanas Šurna, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė. Iš daugumos aktorių, su kuriais teko dirbti, ko nors išmokau.

– Ką papasakotumėte apie teatro aktorių gastroles?

– Iš gastrolių patys nuostabiausi prisiminimai, bet jos baigėsi prieš dešimt–penkiolika metų. Prieš kelis dešimtmečius gastrolėse praleisdavome po kelias savaites, net jei išvykdavome į Kauną, kuris nedaug nutolęs nuo Vilniaus. Dabar, net jei reikėtų suvaidinti tiek pat spektaklių kaip ir anksčiau, vis tiek kasdien važinėtume į Vilnių, nes dabar kiti laikai, visiškai kiti gyvenimo greičiai. Ko gero, tik nuvykę į Lietuvos šiaurę ar pajūrį liktume nakvoti, jei turėtume vaidinti spektaklius kelias dienas iš eilės, nes nemažas atstumas, tad neapsimokėtų kasdien važinėti. Teko gastroliuoti ir labai toli – vykome į JAV. Ten esu buvusi keturis kartus po pusantro mėnesio. Lankydamiesi teatro gastrolėse užsienyje visada stengdavomės susiorganizuoti pažintines ekskursijas.

– Esate įkūrusi vaikų muzikinio ugdymo mokyklą. Kaip kilo ši mintis?

– Kai lankiau darželį ir manęs klausdavo, kuo noriu būti, buvau tikra, kad būsiu darželio vaikų muzikos mokytoja. Matyt, reikėjo įvykdyti sau duotą pažadą. O jei kalbėtume rimtai, visada esu su muzika, baigiau dvi muzikos mokyklas. Vėliau nuotoliniu būdu įgijau tarptautinę ikimokyklinio muzikos edukatoriaus licenciją, paskui baigiau muzikos pedagogikos magistrantūrą. O ir dirbdama Keistuolių teatre turėjau daug sąsajų su vaikais. Kai pagimdžiau sūnų, norėjau jam tokio ugdymo, kokį gavo mano dukros. Tačiau tos mokytojos, pas kurią mokėsi mano dukros, jau nebebuvo. Esu parašiusi magistro darbą apie muzikinio ugdymo svarbą ir supratau, kad vaikams reikalingas kokybiškas ikimokyklinis muzikinis ugdymas. Tad nusprendžiau atidaryti vaikų muzikos mokyklą, į ją iš viso susirenka apie 100 vaikučių, tačiau per vieną užsiėmimą dirbame su ne daugiau kaip 10 vaikų.

Ilona Balsytė – apie „Keistuolių teatrą“ ir serialą „Giminės“: pasensta ir aktoriai, ir spektakliai
© Asmeninio albumo nuotr.

– O kokią vietą jūsų širdyje užima dainuojamoji poezija?

– Aš pati kadaise kūriau dainas, bet jas vertinau skeptiškai. Vėliau pradėjau rašyti eilėraščius, jų beveik niekam nerodydavau, tik artimiausiems draugams. Akivaizdu, kad žmogui saviraiškos visada prireikia. Mano sąsaja su dainuojamąja poezija užsimezgė Dainos teatre, vėliau tęsėsi Keistuolių teatre. Lietuviška dainuojamoji poezija turi savitą braižą, man labai patiko Vytauto Kernagio pasakyta mintis apie tai, kuo dainuojamoji poezija skiriasi nuo paprastų dainų. Dainuojamosios poezijos autorius turi išgirsti melodiją eilėraštyje, pajausti ir tik tada ji taps geru dainuojamosios poezijos kūriniu. Kai sukuriama muzika, o tik vėliau jai parašomi žodžiai, tai yra, ko gero, įprastos dainos.

– Turite labai daug veiklų, neabejoju, kad dar ne visos svajonės išsipildė...

– Aš turiu labai daug svajonių, ypač apie kūrybą, tik kartais laiko pritrūksta. Labai laukiu, kada rasiu laiko ir galimybių daug keliauti. Tikiu, kad jei svajoji ir galvoji, tai anksčiau ar vėliau įvyksta.

– Kas darbe jums teikia didžiausią laimę?

– Man didžiausia laimė, kai sudėtingoje situacijoje ateina žinia ir aš žinau, ką pasakyti, arba suprantu, ką reikia daryti. Tai dažniausiai vyksta vaikų ugdymo darbe, teatre. Su kiekvienu vaiku reikia mokėti kalbėti jam suprantama kalba, svarbu rasti sau atsakymą, kuria linkme pakreipti vaiko ugdymą.

Kartą po vaidinto spektaklio „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ prie manęs priėjo mergina ir pasakė: „Aš norėjau nusižudyti. Turėjau paskutinį norą ateiti pasižiūrėti šio spektaklio, bet po jo aš nebenoriu nusižudyti, Jūsų žodžiai „svarbiausia būti kažkam reikalingam“ man leido suprasti, kad ir aš esu kažkam reikalinga.“ Teatras turi didelę galią ir didelė laimė, jei po spektaklio žmonės išeina su geromis emocijomis, pakylėti. Esu labai laiminga, kad studentai dėkoja ne tik už auditorijoje vestas dalykines, bet ir gyvenimo pamokas. Džiaugiuosi, kai po užsiėmimo muzikos mokyklėlėje vaikai prie manęs pribėga ir klausia, kada vėl pasimatysime. Tada ir aš jaučiuosi reikalinga, tai man labai svarbu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(24 žmonės įvertino)
4.7917

Vilkikų vairuotojai – itin atvirai apie darbą: šeimos ir namų ilgesį atperka solidus atlygis (521)

Vilkikų vairuotojo darbas tūkstančiams Lietuvos šeimų padeda ne tik egzistuoti, bet ir gyventi....

Lietuvis pasiryžo neįprastam sprendimui: darbas tapo ir namais (7)

Gyvenimas nameliuose ant ratų, kasdieninė buitis miške be miesto patogumų, nuolat besikeičiantys...

Anksčiau ši profesija buvo prestižinė, šiandien atlygis – ties skurdo riba (239)

Anksčiau apsaugininko profesija buvo laikoma prestižine, šioje srityje buvo gan sunku rasti darbo....

Dėl širdžiai mielos veiklos lietuvę aplinkiniai vadina keistuole: nuo konteinerių namo tempia „lobius“ (18)

Svetlanos Jemeljanovos nebestebina smalsūs praeivių žvilgsniai, kai ji nuo atliekų konteinerių...

Ši moteris dirba, kad kasdien jūsų stalą pasiektų pirmo būtinumo prekė: ką šiandien renkasi lietuviai? (25)

Duona – vienas populiariausių produktų ant mūsų kasdienio stalo. Gilias tradicijas turintis...

Top naujienos

Skundą dėl suėmimo nagrinėjęs teisėjas Cininas: Venckienė iš Lietuvos išvyko, nepažeisdama jokių draudimų (181)

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija antradienį nusprendė panaikinti Kauno miesto apylinkės...

Mamadienis už 1 vaiką: Nausėdos pasiūlymas sulaukė palaikymo, bet atsitrenkė į sieną (130)

Iš Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų atstovų sudaryta Trišalė taryba antradienį aptarė...

Šiurpi viduramžių laikų mirties bausmė: moterims jos netaikė dėl labai keistos priežasties (15)

Mirties bausmė yra mirties bausmė – ar yra skirtumas, ar ji taikoma vyrui ar moteriai? Pasirodo,...

Ministerija giriasi didėjančiais medikų atlyginimais, tačiau gydytoja papasakojo, kas jiems labiausiai kelia nerimą (1)

Skelbiama, kad šių metų rugsėjį vieno mėnesio vieno etato gydytojo vidutinis darbo užmokestis...

„Žalgiris“ nutrauks sutartį: Perezas neregistruojamas rungtynėms su „Panathinaikos“ (14)

Kauno „Žalgirio“ komanda antradienį Eurolygos devintojo turo susitikime rungtyniaus be Alexo...

Kaip iš tiesų reikia didinti pensijas: jos turi augti sparčiau nei atlyginimai (179)

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas nepritarė prezidento Gitano Nausėdos siūlymui nuo kitų...

Turkija grasina atnaujinti karinę operaciją: Rusija nevykdo pažadų (115)

Turkijos užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pareiškimas, kad esą Rusija nevykdo...

Ypač griežta kardomoji priemonė Venckienei: su apykoje nuo namų negalės nutolti toliau nei 500 m Venckienė šypsojosi, bet buvo nekalbi; papildyta (897)

Antradienį Vilniaus apygardos teismas panaikino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą pratęsti...

Iki skausmo pabodo jūsų šukuosena? Štai, kokie plaukų dažymai bus ant bangos šį sezoną TOP 3

Jeigu ombré, sombre, balayage, flamboyage ir kitos ne kartą girdėtos plaukų dažymo technikos...

Nausėda – už dialogą su Baltarusija, bet įvardijo ir raudonas linijas papildyta 16:23 val. (126)

Prezidentas Gitanas Nausėda pasisako už dialogą su Baltarusija, tačiau įvardijo ir raudonas...