Prisėdome pasikalbėti namo terasoje, kur vis atsklisdavo svetainėje žaisti likusių vaikų balsai. Su gydytojais iki tol tekdavo kalbėti tik savo arba artimųjų sveikatos klausimais, o šįkart gydytoją klausinėjau apie jos darbą, kodėl pasirinko dešimtmetį trunkančias studijas, kodėl atsisakė už kur kas didesnį atlyginimą dirbti svetur ir nusprendė padėti Lietuvoje gyvenantiems ir sveikatos problemų turintiems žmonėms.
DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su gydytoja kardiologe Rūta Raugeliene. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Medikai studijuoja daugybę metų – ar neprailgo šis laikas?
– Šešerius metus truko pagrindinės studijos, vėliau metai bendros internatūros, tada įstojau į vidaus ligų rezidentūrą ir galiausiai pasirinkau kardiologo specialybę. Visas studijų procesas truko 11 metų. Daug laiko skyriau mokslams, trūko laiko sau, pomėgiams. Studijų laikotarpį prisimenu kaip labai intensyvų, nes mokydavomės ciklais, vidutiniškai per mėnesį reikėdavo įsisavinti didelį kiekį naujos informacijos, paskui atsiskaityti. Atostogauti ar sirgti nebuvo kada.
– Kada pirmą kartą pagalvojote, kad jus domina medikės darbas?
– Dar vaikystėje, kai žaidžiau su lėlėmis, norėdavau būti gydytoja. Gydžiau lėles, meškiukus, leisdavau vaistus, sugalvodavau, kokia liga serga, nepamenu, kad žaisdama būčiau norėjusi būti mokytoja ar pardavėja. Mokykloje apie medicinos studijas rimtai galvoti pradėjau paskutinėse klasėse.
– Ir baigus mokyklą – į mediciną?
– Mokykloje man nepasisekė gerai išlaikyti baigiamojo lietuvių kalbos egzamino ir pritrūko balų įstoti į medicinos studijas. Metus dirbau ligoninėje, sanitare operacinėje, ten pamačiau įvairiausių dalykų, bet vaizdai ir aplinka ne atgrasė, o kaip tik sustiprino norą siekti pasirinkto kelio. Dirbdama intensyviai rengiausi perlaikyti lietuvių kalbos egzaminą ir stojamajam biologijos egzaminui. Juos puikiai išlaikiau ir įstojau į medicinos studijas. Būti užsispyrusiam ir siekti tikslo žmogui gyvenime labai svarbu.
– Ar rinkdamasi profesiją jautėte šeimos narių įtaką?
– Mano seneliai buvo medikai. Močiutė dirbo stomatologe, o senelis rentgenologu. Nuo mažens mėgdavau eiti pas senelį į darbą, į rentgenologijos kabinetą, kur didelę baimę ir susidomėjimą keldavo mokymosi tikslais pastatytas skeletas. Seneliai iki šiol man yra autoritetai, tad jų darbo pasirinkimas galėjo turėti įtakos ir man renkantis studijas. Aš visada pamenu senelio žodžius „svarbiausia nepakenkti ligoniui“. Jais vadovaujuosi ir iki šiol dirbdama savo darbą.
– Kodėl nusprendėte tapti būtent gydytoja kardiologe?
– Baigusi ketvirtą kursą atlikau praktiką Jūrininkų ligoninėje Klaipėdoje. Likimas lėmė, kad buvau priimta į kardiologijos skyrių ir pristatyta vienai savo darbą mylinčiai gydytojai. Mane sužavėjo jos žinios, rūpinimasis ligoniais, atsidavimas darbui. Atliekant praktiką kai kurie bendrakursiai norėdavo kuo greičiau ištrūkti iš ligoninės, pasidžiaugti laisvalaikiu. Aš kartais namo grįždavau tik vėlai vakare, nes buvau labai susidomėjusi kardiologijos skyriaus darbu, atliekamais tyrimais, procedūromis. Manau, tai turėjo įtakos renkantis kardiologės specializaciją.
– Kokiomis ligomis sergantys žmonės dažniausiai į jus kreipiasi?
– Kardiologijos skyriuje diagnozuojame ir gydome įvairias kardiologines ligas. Daugiausia kreipiasi išemine širdies liga sergančių pacientų, kuriems progresuojant aterosklerozei pažeidžiamos širdies kraujagyslės. Ligai progresuojant pažeidžiamos viena ar kelios vainikinės širdies arterijos ir ligoniai pradeda jausti skausmą, sunkumą krūtinėje fizinio krūvio metu, o visiškai užsikimšus kraujagyslei įvyksta ūmus miokardo infarktas. Tokius pacientus būtina kuo skubiau guldyti į stacionarą, atverti užsikimšusią kraujagyslę. Šioje situacijoje labai svarbu laikas, greitis, darnus ir suderintas komandinis darbas. Senėjant populiacijai daugėja pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, nemažą dalį pacientų tenka stebėti po įvairių intervencinių procedūrų, pavyzdžiui, širdies resinchronizacinės terapijos, elektrokardio stimuliatoriaus implantavimo, perkateterinių vožtuvų implantavimo. Jauni žmonės pas mus patenka dėl perikardo, miokardo ligų, įvairiausių širdies ritmo sutrikimų.
– Ar sunki atsakomybės našta gydant pacientus?
– Pirmais darbo metais jaučiau didelę baimę, kad ko nors nepraleisčiau, nepamirščiau, klaidingai nenustatyčiau ligos, ir didelį nerimą dėl pacientų sveikatos. Būdavo neramu, ar nenutiks ko nors negero pacientams išvykus iš medicinos įstaigos. Kardiologai dažnai susiduria su staigia mirtimi, kurios priežastis ne visada gali nuspėti. Tokia rizika visada išlieka. Kai medicina žmogui jau nebegali pagelbėti, reikia mokėti padėti pacientui susitaikyti su užklupusia liga, priimti tai kaip neišvengiamybę. Tam reikalingas tinkamas psichologinis pasirengimas.
– Kokios asmeninės savybės ypač reikalingos mediko darbe?
– Išskirčiau tris: žmogiškumą, kruopštumą ir kantrybę. Taip pat svarbu šaltas protas, kad nenukryptum į smulkmenas, kad pavyktų greitai reaguoti netikėtose situacijose. Dažnai prireikia ir komunikabilumo. Svarbu mokėti įsijausti į paciento situaciją, aplinką, neretai tinkamai užjausti reikia ne tik jį patį, bet ir jo artimuosius. Gydytojo darbe svarbu būti ir geru psichologu.
– Ar žmonėms, turintiems sveikatos problemų, labai svarbus tikėjimas?
– Gerai pamenu 19 metų merginą, kuri sirgo įgimta širdies liga, buvo ne kartą operuota vaikystėje ir paauglystėje, bet širdies nepakankamumas vis tiek progresavo ir ji pateko į Kardiologijos skyrių labai sunkios būklės. Iki šiol atsimenu, kad tas jaunas žmogus turėjo tiek daug gėrio ir tikėjimo, kad net pati nuo jos įgaudavau vilties, norėjosi atiduoti visą save, kad tik tos merginos sveikata bent kiek pagerėtų. Tačiau kartu matau labai daug vyresnių pacientų, kuriuos yra užklupę daugybė ekonominių, socialinių problemų, jų padėtis būna sudėtinga ne tik dėl lėtinių ligų paūmėjimo, bet ir dėl prasidėjusios depresijos, patiriamų išgyvenimų. Dauguma jaučiasi labai vieniši,
palikti į užsienį emigravusių vaikų, išsiilgę dėmesio, ir visa tai nepadeda jiems sveikti.
– Mūsų visuomenėje neretai diskutuojama, kokios profesijos yra prestižinės, siekiama, kad mokytojo profesija iki 2025 metų taptų prestižinė. Kaip manote, ar gydytojo profesija laikoma prestižine?
– Manau, gydytojo profesija dažnai nebėra laikoma prestižine. Tam didelę įtaką turi žiniasklaida, kuri nuolat akcentuoja gydytojų klaidas, kai nepavyksta laiku diagnozuoti ar tinkamai išgydyti ligos. Tikiu, kad nė vienas gydytojas nenori pakenkti pacientui. Reikia nepamiršti, kad daugelis lėtinių ligų nėra išgydomos, tik palengvinami jų simptomai, pailginamas išgyvenamumas. Be to, pacientai dažnai kreipiasi ligai jau toli pažengus, kai pagalba yra tik paliatyvi. Pasitaiko, kad gydytojai ne viską arba nesuprantamai pacientui ir namiškiams paaiškina apie galimas ligos baigtis, todėl įvykus nesėkmei kyla patys didžiausi nesusipratimai.
Apskritai medicinos sistemoje yra nemažai spragų. Šiuo metu sunkiai įdiegiama elektroninė sveikatos sistema sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą dėl susidarančių eilių pas gydytojus, elektroninės registracijos trukdžių, o nuolatos keičiama vaistų kompensavimo tvarka sukėlė dar daugiau chaoso ir nesusipratimų kasdieniame gydytojų darbe. Tai atsiliepia jų darbo kokybei ir produktyvumui. Kilus visuomenės nepasitenkinimui turi būti kas nors kaltas, neretai atsakomybė krenta medikams.
– Kaip manote, ar reikalingas pašaukimas žmonėms, norintiems dirbti medikais?
– Be abejonės, labai svarbūs dalykai yra pašaukimas ir noras padėti žmonėms. Taip pat medicinos studijas besirenkantys absolventai turėtų būti išlaikę žmogiškąsias vertybes, nepraradę žmogiškumo jausmo. Būnant gydytoju gali tekti padirbėti ir oficialiai pasibaigus darbo laikui, labai svarbu mokėti žmones išklausyti, suprasti.
– Minėjote, kad Lietuvos medicinos sistemoje yra nemažai taisytinų dalykų, tad ar nekilo minčių išvykti dirbti į užsienį?
– Dabar į užsienį dirbti išvyksta labai daug jaunų medikų, nes nėra lengva rasti darbą pagal specialybę, iš gaunamo atlyginimo nepavyksta pragyventi, įsigyti nuosavą būstą. Taip pat pastebiu, kad ką tik studijas baigę jaunuoliai nenori vykti dirbti į mažų miestelių gydymo įstaigas, siekia įsidarbinti didžiuosiuose miestuose, kur daug didesnės medicininės galimybės. Jei šeima turi vaikelį ir abu tėvai yra medikai rezidentai, kuriems tenka nemažas darbo krūvis ir būna naktinių budėjimų, tenka ieškoti auklės ar prašyti pagalbos giminaičių. Todėl jauni gydytojai neretai priversti darbo ieškoti už Lietuvos ribų. Minčių dirbti užsienyje neturėjau, esu tik buvusi stažuotėse užsienio šalyse.
– Kur teko stažuotis?
– Dar būdama kardiologijos rezidentė stažavausi Belgijoje, Gento universitete. Domėjausi naujais diagnostikos ir gydymo metodais, turėjau galimybę nemokamai susipažinti su naujausiais straipsniais kardiologijos tema, klinikiniais tyrimais. Pastebėjęs mano susidomėjimą, Kardiologijos klinikos vadovas siūlė tęsti mokslines studijas Gento universitete, bet atsisakiau, nes savo ateitį siejau su Lietuva. Taip pat dalyvavau mokymuose, praktiniuose kursuose Vokietijoje, Šveicarijoje.
– Ar skiriasi Lietuvos ir užsienio šalių medicinos sistemos?
– Žinoma, šalių galimybės skirtingos. Tačiau Lietuvoje medicinos lygis yra pakankamai geras. Jei medicinos sistemai būtų skiriamas didesnis finansavimas ir lėšos protingai paskirstomos, manau, padėtis pagerėtų. Galėtume atlikti daugiau naujų invazinių gydomųjų procedūrų, būtų galimybė išvykti stažuotis. Apmaudu, bet tenka pripažinti, kad dabar vykstame į stažuotes už savo lėšas.
– Kaip bėgant metams keičiasi medicinos sistema Lietuvoje?
– Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, bet kartu daugėja sergančiųjų ne viena, o keletu ar keliolika lėtinių ligų. Dėl tikslesnės ligų diagnostikos, naujų technologijų, gydymo metodų ilgiau išgyvena net ir ligoniai, sergantys lėtinėmis ligomis.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Labiausiai pradžiugina žmogaus ištarti dėkingumo žodžiai. Tiesiog pasakytas žodis „ačiū“. Džiugu, kai pacientas sveiksta, kai matomas akivaizdus sveikatos pagerėjimas, kai vis dažniau atsiranda šypsena paciento veide.
– Lietuvoje medicinos studijos populiarios. Ko palinkėtumėte moksleiviams, planuojantiems tapti medikais?
– Jei turite tikslą, visada jo siekite ir niekada nesustokite pusiaukelėje. Studijuojant gali pasitaikyti ir nesėkmių, bet svarbu niekada nenuleisti rankų, visada eiti į priekį. Jei yra noras ir tikėjimas, visada pavyks įgyvendinti savo svajones.
