aA
Kęstutis Kaupas savanoriauja įkalinimo įstaigose, už surinktas lėšas perka saviugdos knygų, veža nuteistiesiems, kalbasi su jais apie gyvenimą peržengus ribas ir pasakoja, kaip įmanoma grįžti atgal. Kęstutis nuo 15 metų pabėgęs iš namų gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, bet sugebėjo suimti save į rankas ir išsikapstyti iš visų priklausomybių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Shutterstock

– Kęstuti, nuo ko prasidėjo Jūsų istorija, kurią pasakojate kaip savanoris nuteistiesiems – kaip atsidūrėte gatvėje?

– Mano tėvas mirė, kai man buvo 3 metai – nuo alkoholio. Mus, tris vaikus, augino vieniša mama, o vėliau atsirado patėvis, kurį augino senelis, kai tėvai žuvo Antrajame pasauliniame kare. Jis nepaklusnumą auklėjo smurtu, nes pats buvo taip užaugintas. Dažnai gaudavau į kaulus. Mane mušdamas sakydavo, koks esu bevertis, mėšlo krūva ir visa kita. Visa tai man įsirašė į galvą ir pradėjau save nuvertinti. Tada ir mokykloje reikalai pradėjo blogėti. Patėvis norėjo, kad mokyčiausi, o aš priešindamasis nedariau viso to, ko jis nori. Nesvarbu, kas tai buvo – jeigu norėjo, kad mokyčiausi matematikos, aš jos iš viso neliečiau.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Shutterstock


Taip visi mokslai ėjo velniop. Sėdėdavau mokykloje, o mokslai – kaip vanduo nuo žąsies. Nors mokytojai sakydavo: kodėl Kęstai nesimokai, tu turi galvą, aš rankomis tik skėsčiojau, nes ir pats nesupratau, kas su manimi vyksta. Tokia buvo 13–14 metų vaiko situacija ir mąstymas.

Netgi sugalvojau susidoroti su savo patėviu, kai man buvo 15 metų. Ir net nežinau – Dievo ar pro šalį ėjusio draugo – dėka tai neįvyko. Aš jam per ašaras papasakojau, ką rengiuosi daryti, ir jis sako: „Šaunuolis, padarysi ir jis laimės, nes tu už tai keliausi į kalėjimą – ilgam“. Tikrai nenorėjau, kad patėvis laimėtų.

– Neperžengėte nusikaltimo ribos?

– Jei tai būtų įvykę, tai tik dėl to, kad kiekvienąkart, kai grįždavau iš mokyklos, žinodavau, jog gausiu į kaulus, kiekvienąkart namo eidavau su baime, kiekvienąkart, kai parvažiuodavo mašina, žinodavau, kas dabar bus. Visa ši situacija ir privedė iki tokių negerų sprendimų.

Viskas baigėsi tuo, kad nutariau pabėgti iš namų. Taigi, nuo 15 metų prasidėjo mano gyvenimas „ant savo sprando“. Pirmą žiemą tiesiog tryniausi laiptinėse, pas draugus – visur, kur yra šilta, kur galima gauti maisto. Vasarą praleidau įvairiose skautų stovyklose arba su draugais gamtoje. Rudeniop keliems mėnesiams atsidūriau pranciškonų vienuolyne, tada man pasiūlė saugoti vieną namą Telšių rajone. Ten prabuvau nuo rudens iki pavasario. Tada grįžau atgal į savo gimtuosius Mažeikius ir baigiau eksternu vakarinę mokyklą.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Shutterstock


– Ar bandėte kažkaip grįžti iš gatvės gyvenimo? Iš ko tuomet gyvenote?

– Įstojau į vieną profesinę mokyklą, bet po mėnesio išėjau, nes nesupratau, ko aš ten į ją įstojau. Po metų įstojau į kitą ir vėl po mėnesio išėjau.

Tas gyvenimas buvo toks: vieniems padirbi, kitiems padirbi. Kai neturi namų, tai ir nereikia kažkokių didelių pinigų. Būni su kažkuo, padedi kažką daryti, kartu pavalgai. Ūkininkų ir statybinių projektų pilna būdavo, įsidarbindavau pas draugus arba kitur. Pasitaikydavo, kad statybų kompanijoje išdirbdavau mėnesį ir išeidavau, nes sukildavo pasipriešinimas. Pavyzdžiui, stovi smėlio krūva ir man liepia ją kasti. Šalia stovi įjungtas ekskavatorius. Klausiu: kodėl nenaudojat ekskavatoriaus, o man atsako, kad neaiškinčiau, nes esu pagalbinis.

– Kaip ir kada atsirado narkotikai?

– Heroinas atsirado po kiek laiko ir jis visiškai užtildė mano vidinį skausmą. Jau pasakojau apie įtikėjimą, kad esu nieko vertas. Būdavo, sėdim aplink laužą visi draugiškai, o aš jaučiuosi nevertas netgi čia sėdėti su visais. Atrodė, kad su tais gerais, smagiais žmonėmis negaliu kartu sėdėti, nes nesu toks pat.

O heroinas tą jausmą tiesiog ištirpdė, jis dingo. Ir tada man viskas ėmė atrodyti nuostabiai – medžiai žali, viskas gerai. Ir didžioji mano priklausomybė buvo ne nuo chemijos, o nuo to laisvės jausmo, kad galų gale manęs neskaudina patėvio ištarti žodžiai.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Shutterstock


– Kaip gaudavote narkotikų ir pinigų jiems?

–Tarpininkaudavau. Kažkas nežino, kur gauti, o aš pažinojau daugelį, žinodavau, kur ir kaip. Man nereikėjo daryti nusikaltimų, kad gaučiau narkotikų, bet tos dozės didėjo ir tarpininkavimo pradėjo nepakakti.

– Kas privertė atsipeikėti?

– Maždaug po metų vartojimo mirė mano draugas – nuo perdozavimo. Bet tada dar nemečiau. Kartą atsidūriau pas vieną narkotikų prekeivį dozės ir laukdamas išgirdau, kaip du vaikinai planuoja nusikaltimą – kad gautų pinigų. Ir tada aš supratau, kad esu ant tų pačių bėgių, kad čia mano ateitis, kad aš irgi pradėsiu daryti nusikaltimus.

Kaip žaibas kirto į galvą mintis, kad čia mano ateitis, kad aš prisidirbau. Pasakiau, kad einu pasivaikščioti ir ėjau purtydamasis nuo suvokimo, kaip metus galėjau prasėdėti visiškoje iliuzijoje, kad čia nieko tokio, kad čia viskas paprasta, kad galiu mesti kada noriu. Draugas numirė, o aš vis tiek nesupratau, į ką esu įsivėlęs.

– Ko konkrečiai ėmėtės, kad nevartotumėte, juk jau turėjote priklausomybę nuo heroino?

– Nutariau nešdintis iš Lietuvos ir išvažiavau į Norvegiją. Pradėjau dirbti. Pirmas mano darbas buvo fizinis, daug prakaito reikalaujantis, jis man padėjo pereiti abstinenciją. Ji jautėsi kaip stipraus gripo požymiai.

Savo darbdaviui papasakojau, kad išgyvenu sudėtingus dalykus, ir jis pasakė: „Tau pavyks, atvykai pas mane ir aš turiu privilegiją tau padėti. Tada ir aš pasakiau: „Man tikrai pavyks“. Atsirado visai kitoks požiūris į savo situaciją.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Shutterstock


– Sulaukėte palaikymo? Kaip tai svarbu atsikratant priklausomybės?

– Prisimenu, kai mano draugas perdozavo ir mirė, mus visus policija sulaikė ir nuvežę sako gydytojams: „Patikrinkit, vienas iš jų čia užsilenkė prieš keletą valandų, gal ir šitie tuoj kojas pakratys“. O gydytoja sako: „Ar šitie narikai? Tai jie ar šiaip, ar taip užsilenks, tik laiko švaistymas juos tikrinti, vežkit juos iš čia“. Mes stovėjome tarsi šiukšlės, niekas su mumis nenorėjo nieko bendro turėti. Aš suprantu, kad jie ir neprivalo, bet pats požiūris gąsdino: jie kalbėjo lyg mūsų nebūtų, tarsi apie dugną, šiukšles, kurias susėmė ir nežino, kur iškratyti.

Tas palaikymo jausmas, kurį patyriau Norvegijoje, tie žodžiai, kad tau pavyks, buvo pagrindinis motyvas, dėl ko aš nenorėjau antrąkart grįžti prie to paties. Tai man padėjo įveikti visus nemalonius abstinencijos pojūčius, man pavyko.

– Kaip tapote aukštalipiu? Dabar esate specialistas, kuris gauna gerą atlyginimą.

– Ėmiau galvoti, ką aš galėčiau daryti, kad normalius pinigus uždirbčiau. Norvegai man rekomendavo pramoninį alpinizmą Norvegijos naftos platformose. Kursų tereikia ir gerus pinigus moka. Nutariau tapti pramoniniu alpinistu. Norėdamas išmokti amato Lietuvoje ėmiau dirbti aukštuminėse statybose. Vilniuje statėme prekybos centrą „Europa“ – ten buvo pirmieji mano laipiojimai, pirmasis adrenalinas, pirmoji kova už išgyvenimą, išmokau naudotis virvėmis. Tada išvykau į Norvegiją, kelis metus dirbau kalnuose, kur vyko sprogdinimai, skraidymai su sraigtasparniu – žodžiu, visiškas Džeimso Bondo gyvenimas.

– Atsikratėte ir kitų priklausomybių.

– Tuo metu suvokiau, kaip man reikalingas mano kūnas. Kai rūkiau, buvo labai sudėtinga į kalną įlipti. Buvo labai gėda prieš kolegas, nes smarkiai atsilikdavau. Tokiu būdu ir rūkymas, ir alkoholis atkrito – galvojau, kam aš žlugdyti save. Man reikalingas mano kūnas, mano sveikata, kad galėčiau siekti savo tikslų, o kai pavartoji kažko, vos kojos velkasi. Iš pradžių negėriau mėnesį, pusę metų, tada – metus. O tada nusprendžiau, kad man tas dalykas visiškai nereikalingas.

– Esate ir su menais esate susijęs, organizuojate festivalius.

– Gyvenau Bergeno mieste, tapau Bergeno bendruomenės kultūrinių renginių koordinatoriumi. Tokiu būdu pradėjo iš Lietuvos važiuoti menininkai, tokie kūrėjai kaip Birutė Mar, Sigutė Ach ir kiti. Atsirado visiškai kitas mano požiūris į meną, į pilietiškumą, į kūrybą ir panašius dalykus.

Grįžęs į Lietuvą nusprendžiau organizuoti festivalį pagal Alano Watso idėją, kad visi mes esame kaip debesys, ir jeigu žiūrėtume į save kaip į debesis, mums būtų lengviau gyventi šiame pasaulyje, nes mes bandydami save prilyginti kažkokiems standartams ir jų neatitikdami nusiviliame savimi ir būna per daug kančios.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Shutterstock


– Nutarėte savo istorija pasidalinti ir su kitais.

– Su būsima žmona ėjome į kažkokį centrą, reikėjo pažymos. Ir išgirdome, kaip medikai kalba apie priklausomybes – kas prisilietė prie heroino, tas jau nebeturi jokių šansų išgyventi. Tada mane žmona paragino pasakyti, kaip yra iš tikrųjų. Aš ir pasakiau, kad narkotikų vartojimo priežastis yra ne juose esanti medžiaga, o emocinis dugnas. Jeigu tau emociškai skauda, narkotikai yra tarsi savotiškas nuskausminamasis. Ir kai ragina nustoti vartoti nuskausminamuosius, vadinasi – jausti kančią, nė vienas narkomanas nesutinka, jau geriau numirs. Kai gydytojai išklausė mane, patarė apie tai kalbėti viešai.

– O kaip Jūs pats išėjote iš to emocinio skausmo?

– Kai paskambinau patėviui ir papasakojau, jog norėjau su juo susidoroti, manyje laikytas pyktis tarsi atlėgo, atėjo suvokimas, kad patėvis pats neturėjo supratimo, kaip elgtis su nepaklusniu paaugliu ir tai darė ne specialiai, o dėl to, kad neturėjo informacijos. Juk buvo toks laikotarpis, kai niekas nekalbėjo apie jokius emocinius intelektus ar panašius dalykus.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Asm. albumas


– Kaip nusprendėte, kad Jūsų istorijos, pokalbių ir knygų reikia būtent kalėjimuose bausmes atliekantiems žmonėms?

– Kai paviešinau savo istoriją, sulaukiau labai daug palaikymo iš savo draugų. Nutariau, kad labai svarbu apie tai kalbėti. Nes tai, kas man nutiko, nėra pabaiga, tai yra pradžia. Reikia kažką daryti su tuo.
Tad įkūriau puslapį „Debesų piemuo“. Tai reiškia, kad žiūriu į žmogų kaip į debesį ir nevertinu, teisingas jis ar ne. Apie mane parašė žiniasklaidoje ir Pravieniškių pataisos namų darbuotoja mane pakvietė pasikalbėti su nuteistaisiais apie priklausomybes. Pasakojau jiems savo istoriją ir klausiu: „Jums liko sėdėti kam 3 metai, kam 5, o kaip jūs ruošiatės išėjimui – ką darysit išėję?“ Man atsako, kad sugalvos, kai išeis. Pasakiau, kad išėjus jau reikia daryti. Pasiteiravau, ar skaito knygas. Kadangi turėjo sovietinių romanų, pažadėjau suorganizuoti knygų – įkūriau projektą „Sielos maistas“.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Asm. albumas


– Ar sulaukiate klausimų, kodėl padedate nusikaltusiems žmonėms?

– Taip. Atsakau, kad darau ne jiems. Nes tai, kokie jie išeis, turės įtakos visų mūsų gyvenimui. Aš darau paslaugą ir jums, ir jūsų dukrai, sūnui, mamai. Sakau, kad čia mano karma tokia, noriu savo sąžinę išvalyti dėl draugo, kuris perdozavo, nes buvau tas, kuris atnešė narkotikų. Ir tas suvokimas man yra be galo skausmingas, dėl to save „ėdžiau“ ilgą laiką ir dabar tai yra nuodėmių prieš save atpirkimo dalis.

Be to, jei mane būtų pagavę dar tada, kai aš vartojau, būčiau keliavęs į Pravieniškes už narkotinių medžiagų disponavimą. Nors buvau tik vaikas su didžiuliu emociniu skausmu ir nedariau nusikaltimų, bet to būtų pakakę, kad atsidurčiau kalėjime. Ir tada man būtų labai padėję, kad atvažiuotų toks kaip dabar aš, atvežtų knygų, papasakotų apie patėvį, kad nereikia ant jo pykti – ir ne dėl jo, o dėl savęs, kad tą akmenį nuo savęs nuristum.

Dugnas jau buvo netoli: nuo 15 gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, tačiau pakilo – turi pelningą darbą ir siekia grąžinti skolą mirusiam draugui
© Asm. albumas


– Kokias knygas vežate į kalėjimus?

– Apie saviugdą, psichologiją, supratimą, kaip žmogus funkcionuoja, kas yra emocinis intelektas. Apie 150 knygų atvežu į pataisos namus – man pasakė, kad pirmą kartą toks kiekis saviugdai skirtų knygų atkeliauja nuteistiesiems.

Kituose pataisos namuose išgirstu, kad knygos nepadės. Atsakau, kad knyga pati nieko ir negali padaryti, tai yra tik žinojimas. Tačiau be šito žinojimo žmogus negali priimti teisingo sprendimo.
Galbūt tai ir yra pagrindinė nuteistųjų problema, kad nekalbama su jais – kaip jie čia atsidūrė, kada prasidėjo tas kelias. Nuteistojo kelias prasideda ne tada, kai jis padaro nusikaltimą, tai nutiko dar prieš tai, kai susiformavo mąstymas, kad taip pasielgti yra normalu. Tose knygose jie gali rasti atsakymus.

– Tikite, kad tos knygos, Jūsų pokalbiai padeda keisti gyvenimus?

– Pavyzdys – mano istorija apie skalbimo mašiną. Dažnai ją pasakoju nuteistiesiems. Nusprendžiau nusipirkti skalbimo mašiną. Išpakavau, žiūriu – du varžtai išsikišę. Aš juos priveržiu (kai taip pasakau, pusė vyrų ima šypsotis). Įjungiu į rozetę (vyrai dar labiau šypsosi ir aš suprantu, kad jie visi yra buvę šitoje situacijoje). Skalbimo mašina pradeda šokinėt kaip laukinis arklys. Galvoju, kas vyksta – nauja mašina, po paraliais... (visi kvatoja). Sakau jiems: jūs turbūt žinot, kas per problema, jie atsako – transportavimo varžtai. Juos reikia ištraukti, o ne priveržti. O tam reikia paimti instrukciją ir jau pirmame puslapy parodyta, kaip tai padaryti. Bet gi man nereikia instrukcijos, aš ką – „skalbiankės“ nepasijungsiu.

Visas kuriozas yra tai, kad dažnai pykstame ant kitų, o patys esame kažko nepadarę, kažko nepaskaitę.

Kaip savanoris, kuris turi panašią praeitį, galiu papasakoti, patarti, bet to neužtenka, reikia, kad tie žmonės pradėtų kažką daryti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(27 žmonės įvertino)
4.5926

Onkologinę ligą įveikusi 32 m. Monika: savo pavyzdžiu noriu visus įkvėpti ne skųstis, o veikti

„Žmogus yra nugalėtas tik tada, kai jis pats viduje pripažįsta esąs nugalėtas“, - pabrėžia...

Surogatinis sekso partneris – pasaulyje vis garsiau kalbama apie specialybę, kurią tik neišmanėliai lygina su prostitucija (2)

Ar galima išmokyti sekso? Kas yra surogatinis seksualinis partneris ir kam jis reikalingas,...

Ne vieną įspūdingą kolekciją sukūrusi Brusokienė: turiu vidinį pojūtį, kas žmogui tinka, o kas – ne

Sukūrusi ne vieną įsūdingą kolekciją , aprengusi ne vieną žymią Lietuvos moterį, 63-ejų...

Ieškodamas teigiamų emocijų telšiškis sugalvojo kurti animuotus portretus: tokio susidomėjimo tikrai nesitikėjau

Animuotų portretų kūrėją Tautvydą Zenauskį, kaip ir daugelį, slėgė dvejus metus trukusi...

Top naujienos

Čmilytė pripažino: tą penktadienį kalbėjau su Šimonyte (16)

Sausio 20-ąją po susitikimo su generaline prokurore, kurio metu ji pranešė apie prašymą šaukti...

Buvęs Ukrainos žvalgybos vadovas: jau žinome, ko tikėtis iš Rusijos artimiausiu metu apie planuojamą karą žinota dar 2021 metais (1)

Ukrainos kariams sugebėjus sustabdyti priešą ir atsiimti dalį okupuotų teritorijų, Rusijos...

Bastian Benrath, Hugo Miller

Istorinį tabu dėl Ukrainos jau svarsto sulaužyti dar viena šalis

Visuomenės nuotaikos keičiasi dar vienoje šalyje, dėl Ukrainos jau svarstoma sulaužyti...

Iš Turkijos ir Sirijos plūsta tragiški vaizdai (3)

Turkijos nelaimių ir ekstremalių situacijų valdymo tarnybos (AFAD) duomenimis, Turkijos ir Sirijos...

Brangs lietuvių mėgstamiausi vaisiai: kilogramo kaina gali siekti ir 2 Eur

Šiuo metu kilogramas bananų vidutiniškai kainuoja pusantro euro, tačiau prekybininkai ir vaisių...

Holgeris Roonemaa, Oliveris Kundas, Julija Sandul, delfi.ee

Iš karo Ukrainoje lobsta ir ginklų tiekėjai, ir tarpininkai: nešvaraus sandorio pėdsakai atvedė į Estiją

Kai Rusijos kariai Bučos gatvėse šaltakraujiškai žudė ukrainiečius, Ukrainos kariuomenei...

Karas Ukrainoje. Ukraina: Maskva per tarpininkus ėmė „maldauti“ derybų rusų pajėgos per savaitę užkariavo tik kelis šimtus metrų (4)

JAV karinio jūrų laivyno analizės centro ekspertas Michaelas Kofmanas teigė, kad Rusijos...

Tęsiama dingusio paauglio paieška: 8 valtys, dronai ir specialiai apmokytas šuo

Vilniuje antradienį tęsiama šeštadienį dingusio nepilnamečio Mykolo Davidonio paieška. Paauglio...