„Socialinės distancijos didėjimą tiek tarp kolegų, tiek apskritai visuomenėje jaučia dauguma. Vienas iš svarbių klausimų, kuriuos šiuo metu sprendžia personalo specialistai – kaip šią socialinę distanciją mažinti, kaip išlaikyti komandos vieningumą, palaikyti neformalų jų tarpusavio bendravimą, vis dar turėti smagių bendrų iniciatyvų. Tos įmonės, kurios intensyviai dirba nuotoliniu būdu, kuria įvairias bendras veiklas, palaikančias komandos dvasią. Tuo tarpu tos, kurių didžioji dalis darbuotojų prastovose, labiau ieško sprendimų, kaip pasirūpinti darbuotojų emocine būsena ir mini ne smagias iniciatyvas, bet anoniminę psichologinę pagalbą ir palaikymą darbuotojams“, – sako Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) direktorė Aušra Bytautienė.
Gyvo bendravimo badas
Kalbintos organizacijų atstovės sutinka – pirmosiomis savaitėmis jaustas didelis žmonių įsitraukimas ir greitas reagavimas po truputį pradėjo mažėti, žmonės pasidarė kur kas jautresni.
„Mūsų įmonės tendencijos, galima sakyti, nesiskiria nuo psichologų piešiamų modelių: pirmas dvi savaites vyravusią gerą nuotaiką su lig kiekviena savaite keitė menkesnis įsitraukimas į iniciatyvas. Nauji konkursai nebekėlė susidomėjimo, senos iniciatyvos buvo pamirštos, o bendruose susirašinėjimuose buvo galima gauti atsakymą tik kelioms valandoms praėjus. Taigi, priėmėme sprendimą „matuoti temperatūrą“ apklausomis, kuriose darbuotojai gali išsakyti savo emocinę būseną, duoti atgalinį ryšį apie vykusias iniciatyvas ir papasakoti savo idėjas“, – pasakoja „cargoGO“ komunikacijos ir projektų vadovė Gabrielė Beržonskytė.
Anot jos, analizuojant rezultatus buvo pastebėta, kad darbuotojų įsitraukimo mažėjimas įvyko dėl žmonių emocinės būsenos, paveiktos išorės aplinkos veiksmų.
„Nagrinėjant atsakymus galima apibendrinti aiškiai pastebimą tendenciją: „Jaučiuosi normaliai, bet...“ ir tada atsakymų visuma susideda iš to, kad darbuotojai gauna daug dezinformacijos iš išorinės aplinkos, jų namų sienos pradeda slėgti. Taip pat dalis darbuotojų paminėjo, kad juos verčia blogai jaustis pasikeitusi rutina, nevažiavimas kiekvieną dieną į darbą ir tai, kad namų aplinka nėra pritaikyta darbui iš namų“, – komentuoja pašnekovė.
VU Verslo mokyklos akademinio personalo koordinatorė Danutė Rasimavičienė papildo, kad karantinui įsibėgėjant darbuotojų noras socializuotis tik stiprėja. „Net nežinau, ar žodis „nuovargis“ tinkamas dabartinei būsenai apibūdinti. Nuovargį gydo poilsis, tačiau dabar labiausiai reikia tikrai ne poilsio. Labiausiai reikia žmonių. Vieniems labiau, kitiems mažiau, bet visiems. Gyvo bendravimo bado apraiškos akivaizdžios: kolegos balso nebepakanka, reikia jo veido, šypsenos. Todėl supratome, kad pokalbis telefonu nebesuteikia pakankamo pasitenkinimo. Perėjome prie vaizdo pokalbių, – pasakoja D. Rasimavičienė. – Kai ką bendravimo badas veja savanoriauti ir, jei tik pavyksta rasti plyšį tarp darbo užduočių, kolegos perka ir veža maistą ar vaistus tiems, kas to negali dabar pasiekti pats.“
„Ignitis“ Žmonių ir kultūros departamento vadovė Renata Augustaitienė pasakoja, kad jų organizacijoje, girdint vis daugiau nusiskundimų, imtasi pagalbos priemonių.
„Pradžioje svarbiausia buvo išspręsti visus techninius bei darbų organizavimo iššūkius, o po to labai pasijautė, kad darbuotojams reikia palaikymo, suvokimo, kad mes visi esame tokioje pačioje situacijoje. Kai kuriems žmonėms ši situacija tikrai sudėtinga emociškai. Nuo karantino pradžios sulaukėme ne vieno skambučio iš darbuotojo, sakančio, kad „man sunku“, „sudėtinga dirbti tokiomis sąlygomis“ ir pan. Iš karto į tai reagavome. Suorganizavome psichologinės pagalbos liniją. Tenka pripažinti, kad skambučių buvo ir tebėra. Iš pradžių buvo mažiau, karantinui įsibėgėjant – padaugėjo. Darbuotojai drąsiai kreipiasi pagalbos, patarimų. Svarbiausia, kad tai jiems iš tiesų padeda“, – apie šių dienų kasdienybę pasakoja R. Augustaitienė.
Ir toliau ieško būdų, kaip praskaidrinti nuotaiką
Pašnekovės sako, kad užduotis, kaip paįvairinti darbuotojų kasdienybę bei laisvalaikį, suburti komandas, palaikyti ryšį, pagelbėti kovoti su stresu tapo kasdienybe. O karantinui įsibėgėjant reikia ieškoti vis naujesnių įtraukiančių būdų.
„Užuot siuntę laiškus, pradėjome siųsti vaizdo pranešimus. Kai žmonės ilgisi gyvo bendravimo, bet koks priartėjimas prie fizinio susitikimo kelia daug emocijų. Taip pat įsidiegėme naują vidinę bendravimo sistemą, o vėliau sekė tokios iniciatyvos kaip: skyrių vaizdo pertraukėlės, susiformavusios atskirų darbuotojų grupių veiklos (filmų rekomendacijų dalijimasis ar sporto rezultatų sekimas). Kiekvieną penktadienį darbuotojams teikiamos vaišės buvo perkeltos pačių darbuotojų iniciatyva – jie pradėjo vieni kitiems perdavinėti skanumynus bekontakčiu būdu“, – pavyzdžiais dalijasi G. Beržonskytė.
Kartu ji pripažįsta, kad yra žmonių, kuriems vienos veiklos priimtinos, o kitos – ne. Todėl iniciatyvas tenka skirstyti, norint pataikyti į skirtingų žmonių poreikius: „Pavyzdžiui, vieną savaitę daromas nuotraukų konkursas rinkti geriausią darbo vietą, o kitą – renkamas įdomiausias laisvalaikio užsiėmimas namuose. Labai svarbu aklai nesiremti internete rastomis iniciatyvomis ir pasikliauti buvusia patirtimi dirbant su komanda. Kitas būdas – apklausos, kurias mes pasitelkėme. Nuo „blic“ kasdieninių apklausų, kur darbuotojai gali įvertinti tos dienos savo nuotaiką, iki platesnių, kuriose darbuotojai išsako savo idėjas, iniciatyvas ir duoda atgalinį ryšį, kaip jautėsi įsitraukę arba neįsitraukę į iniciatyvas“.
VU Verslo mokyklos komanda, iš pradžių apsiribojusi informacijos sklaida el. paštu, individualiais telefoniniais pokalbiais ar žinutėmis, irgi ilgainiui pastebėjo, kad toks bendravimas negali kompensuoti prarastų pokalbių ir pabuvimo su kolegomis.
„Tada ir gimė virtualus Dėstytojų kambarys. Užeiti į jį galima kada nori, pakviesti kolegą padiskutuoti žinutėmis bet kuriuo metu. Iš pradžių nerimavau, kad prisijungusi viena, viena ir liksiu. Dabar jau galiu pasakyti, kad nerimavau be reikalo – dėstytojai jungiasi kasdien ir kalbasi apie studijų metodus, virtualius projektus, studentų vertinimą, laiko planavimą, koronavirusą“, – pasakoja VU Verslo mokyklos akademinio personalo koordinatorė.
R. Augustaitienė sako, kad jų darbovietėje taip pat palaipsniui atsiranda vis daugiau idėjų, kaip suburti komandą. „Sukūrėme atskirą platformą, pavadinimu „Darbas su prieskoniais“. Čia darbuotojai dalinasi patarimais įvairiausiais klausimais: kaip dirbti su vaikais, augintiniais, kokius patiekalus pasigaminti ir t.t. Tai kartu ir išblaško, ir iš tiesų leidžia išspręsti ne vienam iššūkiu tapusias situacijas. Greitai startuos dar viena iniciatyva – vadovai galės bendrauti su specialiai paskirtais moderatoriais ir kartu ieškoti būdų, kaip spręsti sunkumus, kylančius šiuo metu dirbant su komandomis. Sąmoningai nukėlėme šią iniciatyvą šiek tiek vėlesniam laikui, kai situacija tapo aiškesnė, išryškėjo pagrindiniai iššūkiai.
Taip pat veikia vidinių lektorių akademija. Čia darbuotojai gali prisijungti prie įvairių mokymų. Tiesa, akademija veikė ir iki karantino, bet dabar teko suaktualizuoti temas. Pavyzdžiui, „Asmeninis efektyvumas ir laiko planavimas“, „Kaip parengti aiškią ir įdomią prezentaciją?“, „Virtualūs susitikimai ir jų moderavimas“. Ugdymo komanda rekomenduoja dirbant nuotoliniu būdu skirti laiko komandos formavimo veikloms. Tai padeda artimiau pažinti kolegas ir pačią įmonę bei linksmai praleisti laiką. Galima pasirinkti iš tokių veiklų, kaip „Norime pažinti vieni kitus!“, „Motyvuokime vieni kitus!“ ir pan. Matome, kad darbuotojai aktyviai jungiasi prie šių mokymų, netgi aktyviau nei iki karantino“, – pavyzdžiais dalinasi pašnekovė.
Kokį pėdsaką paliks karantinas?..
Įmonių atstovės sako galinčios drąsiai teigti, kad karantinui pasibaigus, į darbą, o kartu ir komandos formavimo būdus bus žiūrima kitaip nei iki šiol. Anot jų, daugelis praktikų, kurios gimė šiomis dienomis, turės vertės ir tuomet, kai gyvenimas grįš į savas vėžes.
„Galiu drąsiai sakyti, kad šis laikotarpis paskatino kūrybiškumą. Startavo tikrai daug gerų sėkmingų iniciatyvų. Tik dar reikia laiko, kad jos įsivažiuotų ir pasijaustų tikroji vertė. Manau, daugelis mūsų nebeginčija fakto, kad galime daug darbų nuveikti virtualiai. Ir, svarbiausia, kokybiškai. Atsirado daugiau pasitikėjimo tiek darbui iš namų, tiek įvairiausiems nuotoliniams projektams. Be to, tokiu būdu darbai gali vykti sparčiau ir lengviau“, – komentuoja R. Augustaitienė.
G. Beržonskytė atkreipia dėmesį, jog po karantino svarbiausia bus užtikrinti, kad darbuotojai galėtų patenkinti savo pirminius, socializacijos poreikius, atsigriebti už tą laiką, kurį prarado, ir išmokti gyventi pagal naujas, karantino suformuotas, vertybes. „Žinoma, kad planuojame pasisekusias praktikas tęsti, kai karantinas pasibaigs. Tačiau žiūrime į situaciją realistiškai ir suprantame, kad planuoti šiuo metu turime ne tai, ką darysime, kai grįšime į ofisą, bet tai, kaip užtikrinti, kad visa komanda galėtų grįžti į ofisą ir susidariusi situacija nepadarytų didelio poveikio organizacijos rezultatams. Taip pat girdime ir darbuotojus, kurių atsakymas į apklausoje esantį klausimą, kokių iniciatyvų dar norėtų, buvo labai paprastas: „Noriu grįžti į darbą ir tiesiog su visais išgerti kavos.“ Suprantame, kad ši situacija ne tik paliks pėdsaką finansų eilutėse, bet ir žmonių galvose, kuriose vertybės bei suvokimas apie poreikius bus iš esmės pasikeitęs“, – įsitikinusi G. Beržonskytė.
PVPA direktorė A. Bytautienė papildo, kad šiandien dauguma įmonių nebegali būti tikros, kaip darbuotojai žiūrės į nuotolinį darbą pasibaigus karantinui. „Iš vienos pusės, šiuo metu labai daug darbuotojų jaučiasi pavargę nuo darbo iš namų ir pasiilgę biuro bei kolegų. Iš kitos pusės, tos organizacijos, kuriose darbas iš namų visuomet egzistavo, tačiau darbuotojai vis tiek labiau mėgdavo dirbti biure, šiandien kalba, kad tikriausiai dirbančių iš namų procentas pasibaigus ribojimams bus didesnis nei bet kada anksčiau“, – sako A. Bytautienė.
Buvo įdomu? Skaitykite kitus ciklo „Kaip sekasi dirbti karantine“ straipsnius:
