„Jūrininku tapti svajojau dar vaikystėje. Gyvenau šalia jūros, tad ši profesija atrodė labai patraukli ir romantiška. Tiksliai žinojau, ko noriu, ir viskas pavyko“, – paklaustas, kodėl pasirinko būtent tokią karjerą, sako kapitonas.
Klausantis jo atrodo, kad viskas ėjosi it sviestu patepta, tačiau iš pradžių V. Valteras įstojo į Rusijoje esančią Astrachanės jūreivystės mokyklą, tik po metų mokslus tęsė Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Dar ketverius metus būsimasis kapitonas studijavo ir Baltijos valstybinėje žvejybinio laivyno akademijoje, kol pradėjo dirbti Lietuvos jūrų laivininkystėje. Šiandien V. Valteras – vieno didžiausių Europoje keltų operatorių DFDS kapitonas.
„Žinoma, reikėjo trupučio pastangų ir užsispyrimo siekiant tikslo“, – užsiminus apie visa tai, pripažįsta pašnekovas. Jūroje jis plaukioja jau 26 metus, 16 iš jų dirba kapitonu.
Jūroje praleidžia po 28 paras
Paklaustas, kokios yra kapitono atsakomybės laive, be tikslo sėkmingai nuplukdyti jį iš taško A ir B bei vadovauti įgulai, V. Valteras mini kitus įsipareigojimus.
„Kapitonas yra atsakingas už saugų krovinio ir keleivių jūrinį pervežimą. Asmeniškai yra atsakingas už priimtus sprendimus. Taip pat vadovauja laivui vienvaldiškumo principu, tai reiškia, kad jo priimami sprendimai yra galutiniai ir jų laikytis privaloma. Visos dienos – skirtingos, kokia bus šiandiena, priklauso nuo daugybės veiksnių: oro sąlygų, krovinio specifikos, keleivių skaičiaus, kokiu laiku turime pasiekti uostą. Laive darbo laiko samprata yra kitokia negu krante. Darbo diena prasideda su naujos paros pradžia ir tęsiasi iki kitos paros“, – apie savo kasdienybę pasakoja pašnekovas.
Įdomu tai, kad jūroje jis praleidžia kone pusę metų – 28 paras dirba laive, paskui lygiai tiek pat laiko ilsisi krante. Pastebėjus, kad tokį darbo pobūdį turėtų būti nelengva derinti su asmeniniu gyvenimu, V. Valteras patikina, kad kapitonas – ne profesija, o gyvenimo būdas.
„Būdamas laive tu gyveni darbu. Nėra taip, kad baigėsi darbo valandos ir tu grįžai namo, uždarei duris ir viskas, ramu. Paprasčiausiai darbas persipina su poilsiu ir tai tampa tavo gyvenimo būdu“, – aiškina kapitonas.
Yra tekę susidurti su piratais
Anot jo, anksčiau laivyba buvo šiek tiek lėtesnė, tad ir darbas uostuose nebuvo toks intensyvus. Per aptariamus metus V. Valteras skaičiuoja aplankęs apie 30 skirtingų šalių ir pamatęs net 100 uostų.
„Pirmieji metai dirbant kapitonu buvo vieni iš įdomiausių ir, žinoma, sunkiausi. Pamenu, labai įdomu buvo Persų Įlankoje. Kai atplaukėme, tvyrojo didelis karštis, oro temperatūra siekė net 49 laipsnius karščio, o laive kondicionierius jau buvo neefektyvus. Taigi ne kartą teko miegoti tiesiog denyje. Tačiau sunkiausia, žinoma, priprasti buvo ne prie tokių nepatogumų, o prie atsakomybės“, – prisimena pašnekovas.
Jei anksčiau jūrininkai daugiau laiko skirdavo susipažinimui su šalimis, į kurias atvyko, tai šiuo metu laiko svetur apšilti kojas neretai pritrūksta. Šiuolaikiniai laivai iškraunami ir pakraunami vos per keturias valandas. „Visai įgulai tikrai netrūksta įvairių eksploatacinių užduočių, kad paruoštų laivą kitam reisui. Taigi tempas tikrai nemažas“, – pasakoja V. Valteras.
Iš to laiko Vytautas prisimena dar vieną įvykį. „Gal čia nėra trilogija „Karibų piratai”, bet pirmaisiais savo kaip kapitono darbo metais man yra tekę vandenyne prie Somalio krantų „bėgti“ nuo tikrų piratų. Pagrindinis piratų laivas buvo pastebėtas 16 km. atstumu, jis pradėjo plaukti į mus. Pakeitėme laivo kursą į vandenyną (nuo kranto linijos) ir taip plaukėme apie 5 valandas. Padėjo vandenyno bangos. Jeigu būtume prisileidę arčiau, piratai būtų nusileidę į vandenį greitaeigius katerius ir, žinoma, paviję“, – laimingai pasibaigusiu nuotykiu dalijasi kapitonas.
Įtemptai dirbo net ir karantino metu
Ką jau kalbėti apie kovo viduryje susidariusią situaciją, kai paskelbta koronaviruso pandemija, o šalys viena po kitos ėmė diskutuoti apie įvairius su sienų kirtimu susijusius apribojimus. Informacija tuomet keitėsi kone kas kelias valandas, buvo įvestos papildomos saugumo procedūros.
„Karantino pradžia buvo pakankamai chaotiška, bet visose logistikos srityse netrūko chaoso“, – tą laiką prisiminė kapitonas.
Jo teigimu, visa susidariusi situacija tapo ir nelengvu psichologiniu išbandymu įgulai – kai daugelis liko namuose, V. Valteras kartu su kolegomis tęsė darbus. Jie siekė, kad svetur esantys lietuviai grįžtų į Lietuvą, o vykstantys darbo reikalais – pasiektų kitas Europos valstybes. Ne mažiau svarbu buvo laiku pristatyti ir krovinius, kad būtinų prekių, medicinos apsaugos priemonių tiekimas nenutrūktų. Vien per pirmąjį karantino mėnesį DFDS keltais į Lietuvą grįžo 7 tūkst. keleivių, parplukdyta bemaž 200 tūkst. tonų krovinių.
„Dabar visi apsipratome. Ištobulinome visas procedūras. Galiu tik padėkoti įgulai už nepriekaištingą darbą“, – sako kapitonas.
Vis dar kovoja su jūros liga
Vis dėlto net ir tokioje įtemptoje rutinoje pašnekovas stengiasi laikytis tam tikrų tradicijų bei ritualų. Pavyzdžiui, jei diena nusimato rami, ar jūroje, ar krante jis neatsisako kavos puodelio.
„Prieš lipdamas į laivą visada pagalvoju, koks bus šis darbo mėnesis, ir mintyse palinkiu įgulai saugiai grįžti namo“, – paklaustas, ar turi daugiau ritualų, prasitarė V. Valteras.
Įdomu ir tai, kad, nepaisant visų atviruose vandenyse praleistų metų, kapitonas vis dar kovoja su vadinamąja jūros liga. Anot jo, prie siūbavimo tiesiog nepriprantama.
„Teko su jūros liga kovoti ir kaskart tenka, tik negali leisti sau sirgti. Laive visi jaučiasi labai skirtingai – vieni geriau, kiti – blogiau, bet siūbavimas veikia visus“, – sako jis.
Jūroje ilgisi artimųjų
Tiesa, išlipus į krantą, šis tikrai nesiūbuoja, šmaikštauja V. Valteras: „Viskas labai tvirtai atrodo“.
Tačiau jis pripažįsta bent jau pirmąją savaitę grįžęs iš darbo prie jūros nevažiuojantis. Visų pirma, išsimiega, o tuomet leidžia laiką su artimais žmonėmis.
„Manau, kad visi mes stengiamės suderinti savo veiklas su artimų žmonių lūkesčiais. Nesvarbu, kokia tai veikla būtų. Išplaukęs jokių daiktų ar patogumo atributų nesiilgiu – labiausiai pasiilgstu artimų žmonių, nors mintyse jie visada yra su manimi“, – apie ką dažniausiai vis dėlto sukasi jo mintys jūroje, atvirauja kapitonas.
