aA
Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta. Pastaraisiais metais čia kuriasi naujų verslų, atsikrausto jaunų šeimų, formuojamos naujos viešosios erdvės. Nors rajono veidas keičiasi, tačiau problemos lieka. Čia vis dar itin aktualus jaunimo užimtumo ir socialinės atskirties klausimas. Nevyriausybinės organizacijos „Vilnius social club“ socialinė gatvės darbuotoja Margarita Maliarenko kasdien išeina į gatvę, kad padėtų čia laiką leidžiantiems ir sunkumų patiriantiems jaunuoliams.
© DELFI / Andrius Ufartas

Kaip rašoma Vilniaus miesto plėtros 2016-2022 m. strategijoje, lyginant su kitomis seniūnijomis, Naujininkuose įvyksta dvigubai daugiau nusikaltimų, susijusių su fiziniu smurtu, plėšimų bei vagysčių iš gyvenamųjų patalpų. Dėl netoliese esančio romų taboro dažna priklausomybė svaiginančioms medžiagoms. Maža to, Naujininkuose didžiausias socialinės rizikos šeimų bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų ir jose augančių vaikų skaičius. Taip pat Naujininkų seniūnija pasižymi didesne dalimi 15-29 m. nedirbančio ir nesimokančio jaunimo.

Būtent šias ir kitas jaunimo problemas sprendžia gatvės socialiniai darbuotojai, kurie įsilieja į jų gretas ir taiko visai kitokius metodus nei įprasti socialiniai darbuotojai.

Su Margarita susitinkame atnaujintame Vilniaus Juventos gimnazijos stadione, įsikūrusiame už Naujininkų stotelės. Tai rajono gyventojams yra bene vienintelė vieta, kur galima leisti laiką. Čia žmonės sportuoja, mamos leidžia laiką su vaikais, dienos metu ant suoliukų sėdi senjorai, o vakarais renkasi jaunuoliai, kurie, tiesa, mėgsta ir išgerti.

„Čia mes apsilankome kasdien, nes Naujininkuose tai yra viena pagrindinių jaunuolių susirinkimo vietų. Tad jei norime ką nors sutikti, turime ateiti į stadioną. Tuomet tikrai žinom, kad bus darbo. Tačiau stengiamės vienoje vietoje neužsibūti, vaikštome po visą rajoną“, – mūsų susitikimą pradeda gatvės socialinė darbuotoja.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Ar tikrai Naujininkuose taip pavojinga kaip daugeliui atrodo?

– Augau Naujinkuose, atsikrausčiau, kai man buvo šešeri, ir gyvenu čia iki šiol. Kai atsikraustėme 90-ųjų pradžioje, rajone nebuvo jokių stereotipų – nežinojom, ar tai prastas, ar geras rajonas. Kai atsirado heroino bumas, tada paplito ir įsitvirtino stereotipas, kad tai nesaugus rajonas. Būdavo, aišku, visko. Vienu metu čia gyveno labai daug romų – prieina prie manęs, aštuonerių metų vaiko, siūlo man kažką pirkti. Tačiau dabar tikrai matau, kad rajonas gerėja. Tikrai negaliu pasakyti, kad tai prastas rajonas. Vyksta integracija, dirbama su romų vaikais, nors gal ne taip, kaip norėtume. Žmonės nebebijo, atsikrausto ir pamato, kad nėra čia taip blogai. Be to, kuriasi verslai – iškilo IKEA, tad žmonės pravažiuoja pro rajoną. Taigi Naujininkų veidas keičiasi, bet problemos lieka.

Kodėl pasirinkote būtent Naujininkų mikrorajoną? Juk ir kitose Vilniaus vietose netrūksta problemiškų jaunuolių.

– Kiekvienas rajonas turi savo specifiką, bet Naujininkai išskirtinai žemėlapyje yra didelė balta dėmė paauglių užimtumo prasme. Čia veikia du dienos centrai, dabar kuriasi atvirų jaunimo erdvių. Dėl romų taboro čia gyvena labai daug socialinės rizikos šeimų.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Esame išskyrę tikslinę grupę – 12-14 metų vaikai, nes Naujinkuose tokio amžiaus vaikams labai mažai veiklų pasiūlymų. Veikia du dienos centrai, tačiau iš praktikos žinome, kad jau apie 12 metus dalis pradeda iškristi, nes jų nebedomina. Čia nėra jokio jaunimo centro, artimiausias – prie Stoties. Jaunuoliams tai yra per didelis žingsnis nusigauti iki ten, tuomet jie dažniausiai laiką leidžia gatvėje. Dar viena labai didelė orientacinė grupė – romų vaikai ir jaunuoliai. Stengiamės būti kuo labiau pasiekiami, nes kartais gatvės darbuotojas yra vienintelis žmogus, su kuriuo jie turi santykį.

– Naujininkų Juventos gimnazijoje vaikams vyksta šokių užsiėmimai, šalia veikia muzikos mokykla. Visgi yra tų veiklų, bet tikriausiai ne visiems jos prieinamos?

– Finansinis aspektas – visada ant stalo. Veikia ir kiti dalykai, pavyzdžiui, vaikas būna prastai apsirengęs ar nenusiprausęs ir to gėdijasi, bendraamžiai tyčiojasi, jis jaučiasi atskirtas ir todėl vengia tokių veiklų. Be to, ne visiems vaikams įdomu įsitraukti į struktūruotą veiklą. Jei vaikas turi elgesio ar emocinį sutrikimą, bus labai sunku išbūti sistemoje – valandą laiko sėdėti ir piešti ar lipdyti. Tada jiems reikia siūlyti kokią nors alternatyvą.

– Mes visi vaikystėje po mokyklos leisdavome laiką kieme su draugais, o vakare grįždavome namo pas tėvus. Kodėl tai yra problema čia, Naujininkuose?

– Yra dvi skirtingos vaikų grupės. Visada buvo vaikų, kurie laiką leido kiemuose su draugais, socializuodamiesi, lavindami savo bendravimo įgūdžius. Turime žaidimų aikštelę, kurioje tokie vaikai leidžia laiką, – su jais viskas gerai, bet yra kita dalis vaikų, kuriuos vadiname „negeraisiais“ ar „blogaisiais“, kaip rašo žiniasklaida, grupuotės. Iš tikrųjų jie – tie patys vaikai ir jaunuoliai, tik patiriantys sunkumų. Neskirstome žmonių, kurie turi problemų, o su kuriais viskas gerai, ir kad dirbsim tik su pirmąja grupe. Bendraujame su visais, siūlome vasaros stovyklas – kviečiame vaikus, kurie atitinka amžiaus grupę, gyvena Naujininkuose ir nori smagiai praleisti laiką.

Mūsų tikslas nėra išvaryti vaikus iš gatvės, o norime jiems pasiūlyti alternatyvų. „Blogiukai“ ir „geriečiai“ gali labai fainai būti kartu. Merginos leidžia laiką su „sunkesniu“ vaiku, kuris turi agresijos, bet dėl tų merginų jis tampa švelnesniu, bando jų nenuskriausti. Toks ir yra gatvės žavesys. Mes nenorime, kad mūsų vaikas bendrautų su „nurašytais“ vaikais, bet iš jų tos geros mergaitės ar berniukai ištraukia gėrį. Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę bendrauti su vaikais, kuriuos visi mato kaip blogus, „nurašytus“ ir t. t. Kai jau turiu santykį su jais, galvoju: blemba, jie tokie faini. Žmonės, jūs tiek prarandate, nepažįstate šito nerealaus romo berniuko. Jūs tiesiog bijote, o man taip gaila... Tuomet bent dėl savęs savanaudiškai džiaugiuosi, kad jį pažįstu.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Ką gatvėje tie vadinami „blogiukai“ veikia?

– Leidžia laiką su draugais, klausosi muzikos, veipina (rūko – DELFI). Tiesiog būna ten, kur jiems yra gerai, nes gatvėje juos priima tokius, kokie jie yra. Jaunimas susiburia į tam tikrą chebrytę, kurioje jaučiasi saugūs ir priimti. Tas chebrytes labai dažnai apjungia koks nors bruožas, pavyzdžiui, išsiskyrę tėvai. Kai bendraujame, pastebime, jog toje grupelėje visi vaikai turi tik vieną iš tėvų. Gal tai vyksta nesąmoningai, bet mes tai pastebime. Arba visi kartu veipina – tai tuo momentu tampa jų bendras dalykas. Tačiau po savaitės ta pati chebrytė gali išbyrėti. Turime ir neišskiriamą, stiprią futbolo grupelę, kuri kiekvieną dieną kartu žaidžia futbolą.

Kaip suprantate, kad šie vaikai turi problemų?

– Dabar su jais bendraujame ir daugumą pažįstame. Iš pradžių sprendėme iš nuojautos, pavyzdžiui, galima įsivaizduoti, kad romų vaikai patiria patyčias, socialinę atskirtį, iškrenta iš švietimo sistemos ir niekas nesistengia jų atgal įtraukti. Taip pat dažnai daugiavaikės šeimos turi finansinių arba kompleksinių sunkumų. Visada bendradarbiaujame su partneriais – socialinės paramos centro (SPC) darbuotojais. Kol pernai neįvyko vaiko teisių apsaugos reforma, vaikščiojome į tarpžinybinius – skirtingų valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų socialinių darbuotojų – susitikimus. Spręsdavome konkrečius atvejus, kas vykdoma su šeima. Pagalba buvo teikiama iš skirtingų specialistų: gatvės, SPC, mokyklos socialinio pedagogo – kalbėdavome, kaip mes visi kartu galime padėti konkrečiam žmogui. SPC darbuotojai labiau bendraudavo su vaiko šeima, tad problema būdavo sprendžiama iš abiejų pusių. Tuomet tai būdavo veiksminga, bet dabar jau nebe, nes liepos 1 d. įvyko reforma ir šie susitikimai neapgalvotai dingo.

Kokios tai problemos? Priklausomybės – didelė problema jaunuolių tarpe?

– Tai yra viena iš mūsų tikslinių grupių – jaunuoliai, kurie turi riziką tapti priklausomais ir benamiais. Lietuvoje, jei jaunuolis iškrenta iš sistemos, jį labai greitai pasiglemžia institucijos. Tokios sąvokos kaip gatvės vaikas neturime. Lietuvoje, nors vaikai ir leidžia laiką gatvėje, tačiau turi vietą, kur nakvoti, – krizių centre ar vaikų globos namuose. Tačiau, kai žmogui sueina 18-ka, kyla rizika tapti benamiu, nes jį gali išmesti iš vaikų namų. Su tokiu žmogumi mes galime dirbti ir bandyti jam padėti. Bendraujame dabar su vaikais, kuriems 14-ka, o kai jiems sueis 19-ka, jie gali atsidurti benamystės rizikos grupėje, tad jiems galėsime bandyti padėti. Tikime, kad mūsų programa Naujininkuose vyks dar tikrai daug metų.

Dar viena pagrindinių problemų – integracija į darbo rinką. Kai kurie jaunuoliai turi didelių sunkumų, tarkim, neturi šeimos ir jiems reikia pinigų, tad jau nuo 14-os pradeda zysti, kad reikia darbo. Bandome aiškinti, kad Lietuvoje nuo 16 metų sunku susirasti darbą, bet kartu bandome bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, pavyzdžiui, „Carito“ alternatyvaus mokymosi centru, kur jaunuoliai praktikuojasi dirbti darbą. Čia vykdomos skirtingos programos: siūloma atlikti praktiką „Betanijos“ centre, virtuvėje, kur maitinami benamiai, arba jaunuoliai gali dalyvauti „Carito“ žvakių gaminimo programoje. Tai yra neapmokama praktika, kai jaunuoliai turi ateiti iš ryto ir išbūti visą dieną. 15-16 metų jaunuoliai sako, kad nori darbo. Tada jų klausiame: kaip tau atrodo, kas yra tas darbas? Jie iškritę iš sistemos, neina į mokyklą, tad jiems kartais sunku suprasti, ką reiškia dirbti. Centras siūlo galimybę pabandyti, o išbandę kartais sako: kam man tas darbas, geriau jau eisiu mokytis. Ir tikrai, būna, kad jaunuolis nueina į profkę ar vakarinę mokyklą toliau mokytis.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Gatvėje bendraujame su visais. Niekad nežinai, kokia krizė gali nutikti jaunuolio gyvenime ir iš anksčiau sukurtas santykis gali padėti vystyti pagalbos planą. Gali išsiskirti tėvai ar kas nors nutikti mokykloje, arba egzistuoja priklausomybės rizika – su tokiu vaiku jau galime dirbti.

– Kaip bandote jiems paaiškinti, kad svaigintis ir rūkyti nėra gerai?

– Dažnai žmones šokiruoja mūsų taktika – mes jiems nedraudžiame. Jaunuoliai prie mūsų gali keiktis, rūkyti, šiukšlinti, muštis ar gerti alkoholį. Tačiau tai nereiškia, kad mes tam pritariame. Kartais būna labai sunku, ypač, kai tai daro jaunesni 10-ties metų vaikai, tada mano širdis ir protas kovoja. Negali iš jo atimti to veipo ir barti, bet širdyje supranti ir galvoji: o Dieve, kiek jam blogybių bus nuo to rūkymo. Esame darbuotojai, bet kartu ir žmonės, kurie patiria labai daug vidinių konfliktų. Svarbu, kad jie nuo mūsų nebėgtų. Sakome, kad tam nepritariame, tačiau tai galite daryti. Kadangi turime daugiau laisvės su jaunuoliais šnekėtis, per sąmoningumo kėlimą siekiame, kad jie patys priimtų sprendimą.

Vaikai ir paaugliai patys atvirai papasakoja apie savo patiriamus sunkumus?

– Ilgainiui patys. Sunkiausia mūsų darbo dalis – įgauti jaunuolių pasitikėjimą, o tai yra labai ilgalaikis procesas. Trečius metus baigiame šiame rajone, tai mes jau daug žinome ir matome. Jaunuoliai ir patys daug pasakoja – jaučiame, kad turime jų pasitikėjimą.

– Kiek užtrunka sukurti santykį ir įgyti jaunuolių pasitikėjimą?

– Priklauso nuo pačio jaunuolio – nuo patirties su sistema ir kitais specialistai. Jei tai pozityvi patirtis, tarkim, su mokyklos socialiniu darbuotoju ar dienos centruose, tai jie labai noriai bendrauja ir mumis pasitiki. Visgi labai dažnai pasitaiko negatyvių patirčių, kai, pavyzdžiui, mokykloje nesukūrė santykio. Tada jie mus mato kaip sistemos dalį: kontroliuosit, moralizuosit, aiškinsit, nors to niekada nedarome, tačiau su tuo tapatina. Kartais nepavyksta sukurti santykio arba tai gali labai ilgai užtrukti.

– Kai gatvėje pamatote vaiką ar jų grupelę, prieinate ir ką sakote?

– „Labas, mano vardas Margarita. Norime susipažinti, ar galima?“ Tada jie labai dažnai išsigąsta, bet mes visad prisistatome, niekada neslepiame, kas esame, – socialiniai arba jaunimo darbuotojai, daliname skrajutes su kontaktais ir interneto puslapiais. Pirmas pokalbis visada būna pakankamai nejaukus. Jaunuoliai pasimeta, išsigąsta, gali net ignoruoti. Pasitaiko visokių reakcijų, bet kitą dieną vėl einame ir bandome kurti santykį. Gatvė – labai dinamiška erdvė. Vieną dieną galvoji, kad žmogui gali suteikti pagalbą, tvirtai su juo jautiesi, o kitą dieną jis gali dingti pusei metų, nes, pavyzdžiui, susirado kitą chebrytę, su kuria leidžia laiką Krasnūchoje.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

– Prie kurių sunkiausia prieiti?

– Prie visų sudėtinga. Reikia savyje turėti stiprybės, kad prieitum prie nepažįstamų žmonių ir ką nors pakalbėtum – tai yra nelengva. Visada yra ribos, kurių laikomės. Neiname prie geriančių jaunuolių ar didesnių grupelių – 15 ar 20 žmonių – dėl savo saugumo, kad jų neišprovokuotume. Jei tik dalį pažįstame, o kitų ne – pro juos praeiname.

Ar gatvėje visada pastebite tik tuos pačius veidus?

– Visada yra naujų veidų, nes jaunuoliai migruoja: atsikrausto, pradeda lankyti mokyklą, pakeičia chebrytes. Vieną vasarą būna čia, kitą vasarą – kitoje Naujininkų pusėje. Paauga, nusiperka motorolerius ir leidžia laiką prie garažų. Kai keičiasi jų interesai, keičiasi ir lokacijos. Po žiemos kiekvieną pavasarį pastebime labai daug naujų veidų. Tada mūsų darbe atsiranda stimulas – reikia eiti susipažinti ir kalbėtis.

Su užsieniečių – pabėgusių iš karo zonos, emigrantų – vaikais sunkiau užmegzti kontaktą. Jie leidžia laiką Panevėžio gatvėje prie Vilniaus lietuvių namų – uždaroje mokyklos bendrabučio aplinkoje, tad su jais tenka pabendrauti rečiau.

Ar jaunuoliai suvokia, kas jūs esate, koks tai darbas ir jūsų tikslas?

– Tai užtrunka. Yra dalis, kuri iki šiol nesupranta, tad kartas nuo karto bandome vėl jiems priminti, kuo mes galime būti naudingi, kaip galime padėti, ką mes čia darome. O kartais net po pusės metų jie patys klausia: palaukit, kas jūs esat, ką čia darot? Pirma iniciatyva atsiranda iš mūsų, o kai jau jie patys pradeda domėtis mumis, kaip darbuotojais: klausia, kur mes gyvenam, ar čia apmokamas darbas, ar savanorystė, ko reikia tokiam darbui, tai suprantame, kad esame jau kitame etape, – ne tiesiog balta siena.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Kokiomis temomis su jais kalbate?

– Gatvėje labai dažnai būna paviršutiniškos temos – kasdienės, paprastos. Labai daug kalbame apie orą ir mokyklą. Tačiau dabar pastebime, kad vaikai vengia kalbėtis apie mokyklą. Automatiškai, kai sutikdavome jaunuolių, jų klausdavome: Labas, kaip sekasi? Kaip mokykloje? Tai gali būti atstumiantis dalykas, nes jie galvoja, kad mes tikriname, kaip jie mokosi. Tai, jei jie apie tai nepradeda patys kalbėti, geriau ir mums vengti. Dažnai jaunuoliai dalinasi savo sunkumais, kaip sekasi mokykloje, būreliuose, dienos centruose, apie atostogas. Su kai kuriais jaunuoliais iškyla tema apie santykius su tėvais, tačiau ne iš karto. Kai pamatome, kad vaikui būtų pravartu su mumis turėti individualų santykį, – tai kartą per savaitę dviem valandom su juo susitinkame pasikalbėti. Susitinkame ir su jo tėvais, tad dirbame giliau.

– Kaip reaguoja tėvai, kai jus pamato su savo vaikais arba šie papasakoja apie jus?

– Skatiname jaunuolius, kad jie savo tėvams pasakotų, kas mes esame ir kodėl čia būname. Susipažinti padeda mobilūs futbolo užsiėmimai – tai galimybė būti dar labiau matomiems. Kartais tėvai praeina ir mus pamato arba prieina pasisveikint ir susipažinti. Negatyviai nusiteikusių dar neteko sutikti.

Ką, be tiesioginių išėjimų į gatvę, dar veikiate savo darbe?

– Ryte turime poros valandų susitikimą, 16 valandą galime eiti į gatvę. Darbo valandos – labai plaukiojančios. Tai labai dinamiškas darbas: kartais per dieną turime kelis susitikimus, gali būti, kad visai dienai išeinu į konferenciją. Atliekame ir ofisinį darbą – Kasparas, kaip vadovas, rašo ataskaitas. Jis taip pat yra mūsų organizacijos veidas – duoda interviu. Dar vienas žmogus – Mariana yra komunikacijos ir lėšų pritraukimo vadovė. Organizacijoje esame šešiese. Darbo gatvėje komandoje esu aš ir Kasparas. Dar du žmonės atsakingi už futbolo programą, taip pat turime buhalterę-administratorę. Ateityje ieškosime daugiau darbuotojų.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Gatvėje būnate bet kokiu oru ir paros metu? Ar visgi turite darbo valandas?

– Turime darbo gatvėje metodologiją. Kai tik ateiname į naują rajoną, atliekame tyrimo laikotarpį: nemezgame kontakto, stebime, apsižiūrime, būname matomi, kad jaunuoliai pastebėtų. Tačiau neskubame visiems aiškinti, kas mes tokie. Tai truko apie šešis mėnesius, per kuriuos patys žmonės jau pradėjo mus atpažinti. Nuo pirmadienio iki penktadienio skirtingu metu išeidavome į gatvę. Tada supratome, kada yra didžiausias poreikis, kad mes būtume gatvėje. Nuo 17 iki 19 val., nuo 18 iki 20 val. ar nuo 16 iki 18 val. Dėl saugumo ir įvairovės – vyras ir moteris – vaikštome po du, aš su programos vadovu Kasparu. Jei kuris nors iš mūsų negali, tiesiog tą dieną į gatvę neiname.

Su kiek vaikų pavyksta per dieną pasikalbėti?

– Feisbuke turime grupę, kurioje rašome apie savo buvimo vietą. O skaičius priklauso nuo oro sąlygų. Šiandien saulėta diena, tai tikimės sutikti labai daug žmonių. O žiemą, jei sutinkam penkis žmones, tai džiaugiamės. Kai šalta, būna labai sunku – sukame ratus ir ieškome. Todėl dabar labai laukiame savo patalpų, kuriose vyksta remontas. Turėsime erdvę, kur konsultuosime jaunuolius. Dabar su jaunuoliu, tarkim, dėl įdarbinimo susitinkame Naujininkų picerijoje, jei geras oras – ant suoliuko. Kai šalta, važiuojame į IKEA – prekybos centrai tarp jaunuolių labai populiarūs, tad važiuojame kartu – žaidžiame stalo žaidimus.

Naujininkuose baigiate jau trečią darbo gatvėje sezoną. Ar jau pastebite kokių nors pokyčių?

– Tokiame darbe tai yra pakankamai mažai laiko, kad turėtume labai didelę sėkmės istoriją. Jaunuoliams sunku įsivertini emociją, tada jiems sakome: matome, kad tu dabar pyksti, norisi ką nors primušti, bet gal galima ką nors kito padaryti? Einam pabėgiojam, paspardysim. Tada jau po kurio laiko pastebime, kad jaunuolis pats tą daro. Taip pat nuolat vyksta futbolo užsiėmimai: jaunimą įpratinome kiekvieną trečiadienį ateiti ir mūsų laukti. Lyja ar ne, bet jie būna.

Koks buvo jūsų kelias iki to, ką dabar veikiate?

– Prieš 10 metų Vilniaus kolegijoje baigiau socialinę pedagogiką ir galvojau, kad niekada nedirbsiu socialinio darbo srityje, nes tuo metu man atrodė, kad vienintelis kelias – į mokyklą. Aš labai nenorėjau eiti į tą sistemą, nes man pačiai mokykla nebuvo pats maloniausias gyvenimo laikotarpis. Tuo metu svarsčiau, kaip aš tokia – dreduota, auskaruota – aiškinsiu kitiems, kaip turi atrodyti žmogus, būti geras. Kas aš tokia? Aš pati einu tarsi prieš visą sistemą, tad jutau labai didelį vidinį pasipriešinimą. Tada pamačiau gatvės socialinio darbuotojo darbo skelbimą, nuėjau į pokalbį ir supratau, kad čia aš galiu dirbti. Gatvės socialiniai darbuotojai turi turėti pankiškumo, būti už dėžutės ribų ir bandyti suprasti jaunuolį, kodėl jis leidžia laiką gatvėje ir geria. Taip pat turi turėti ir savo patirties, kad galėtų dalintis savo gyvenimo patirtimi.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Ar galima čia ateiti savanoriauti?

– Gatvės socialinis darbas – labai ilgas procesas ir įsipareigojimas darbo vietai ilgam. Tad matome spragą, kai mūsų klausia, ar galima ateiti savanoriauti. Darbuotojams keliami reikalavimai: turėti pedagogikos arba socialinio darbo išsilavinimą. Su didele motyvacija priimtume ir psichologą ar teisininką, medicinos seselę, nes tai praturtintų mūsų komandą. Labai svarbu turėti apmokamus darbuotojus – motyvacijai, tęstinumui ir ilgalaikiškumui. Tai yra labai sunkus darbas, už kurį turi gauti atlygį. Bandome palaikyti lygį, kad galėtume gyventi oriai. Mūsų atlyginimai didesni nei valstybiniame sektoriuje. Finansavimą gauname iš projektų ir savivaldybės.

Gatvės socialinis darbas Lietuvoje gan naujas ir nelabai girdėtas dalykas. Iš kur atėjo ši idėja?

– Lietuvoje tai – nauja darbo forma, o pasaulyje labai paplitusi: dirbama ne tik su vaikais ir jaunuoliais, bet ir su benamiais, prostitutėmis, įvairaus plauko žmonėmis. Mūsų organizacijos darbuotojai – Kasparas su Sedriku – iš pradžių dirbo Viršuliškių Matulaičio centre, kur ir pradėjo darbą gatvėje. Ten turėjo atvirą erdvę ir grupę jaunuolių. Tada jie suprato: vieni vaikai susirenka, tačiau vis tiek dalis iki jų neateina, lieka gatvėje, nes bijo ir nepasitiki. Taip jiedu sužinojo apie darbą gatvėje, mokėsi ir važinėjo į Vokietiją, Lenkiją, Daniją – rinko kitų šalių praktiką, kurią taikė Lietuvoje, parašė metodinę medžiagą. Galiausiai prieš trejus metus norėjosi didesnio iššūkio ir buvo nuspręsta ateiti į Naujininkus. Viršuliškėse liko gatvės komanda, Alytuje taip pat atsirado prieš porą metų, o šiais metais Klaipėdoje. Labai džiaugiamės, nes tai didelis rezultatas.

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: įsilieja į jų gretas, kad galėtų padėti
© DELFI / Andrius Ufartas

Kas šiame darbe sunkiausia?

– Sunkiausia būna ne su jaunuoliais, o dėl bendro požiūrio į mus iš visuomenės, kitų organizacijų, valstybės. Kartais gali mažai padaryti, nes neveikia sistema. Atrodo, reikia paimti ir padaryti, bet yra visa sistema – užburtas ratas, tad pasidaro viskas per daug sudėtinga, nes nesi sprendimų priėmėjas. Turi savo vaizdą, o sistema savo. Kartais reiktų drąsiau ir lanksčiau priimti sprendimus, bet bijoma. Kartais jaučiamės nepripažinti, žmonės nesupranta, kas mes, ką darome, kokią galią turime. Socialinio gatvės darbuotojo darbo vieta Lietuvoje nėra reglamentuota – esame įdarbinti kaip socialiniai darbuotojai.

Jei esame prie chebrytės, kuri išgerinėja, kartais atvažiuoja policija. Esame pakankamai jauni, kad mus irgi galėtų išvežti, tad svarbu, kad mus pažintų ir pripažintų. Patys einame į komisariatus ir prisistatome: dirbame Naujininkuose, turėkite omeny. Taip pat iš teisinės pusės mūsų darbe labai svarbus konfidencialumo išlaikymas. Jei jaunuolis mums pasakoja kokias nors paslaptis ar matome, kad kas nors vyksta, mes, kaip gatvės darbuotojai, turime teisę neatskleistų paslapčių. Bet jei mus pakviečia į komisariatą apklausai, tada pažeidžiame įstatymus, nes niekaip nesame apsaugoti, privalome tai padaryti, bet tuomet pažeidžiame jaunuolio konfidencialumą. Mes turime turėti teisę, kaip socialiniai gatvės darbuotojai, neatskleisti tam tikrų dalykų, tačiau šioje vietoje yra labai didelis klaustukas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(47 žmonės įvertino)
4.5532

Įgijęs tris skirtingas specialybes lietuvis nebijo netekti darbo: patarimai, kaip papildomai užsidirbti (15)

Sparčiai besivystančios technologijos ir besikeičianti darbo rinka kelia vis daugiau abejonių, ar...

Jauna moteris dirbo mokytoja, vadybininke ir barmene: mažas atlyginimas privertė ieškoti naujos srities (1)

Jelena Gaidučenia, 29-erių metų veikli moteris, visą gyvenimą ieškojusi balanso tarp skaičių...

Gydytoja – apie medikų problemas ir didžiausius iššūkius: pirmais darbo metais jaučiau didelę baimę (44)

Mano įsitikinimu, gydytojo profesija yra pati atsakingiausia. Gyvenime yra tekę sutikti daugybę...

Lietuvė papasakojo, kas iš tiesų vyksta už kazino durų: slapti stebėtojai ir užburtas lošėjų ratas (225)

Iš pradžių viskas prasideda nuo kelių eurų, o po savaitės statymai išauga iki šimtų....

Kaip atrodo vienas pavojingiausių darbų pasaulyje: dėl sunkiai protu suvokiamų sąlygų žūsta šimtai žmonių (11)

Amerikoje anglies kasyklų pramonė mažėja. 1923 m. šalyje buvo apie 883 tūkst. angliakasių,...

Top naujienos

Matijošaičio sūnus bando pakartoti Karbauskio gudrybę: prieiti prie reto grožio ežero atsirado netikėtų kliūčių (219)

Prie poilsiautojų pamėgto Bebrusų ežero veikia Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus...

Žmonių nebus, stepė liks. Tiksinti radiacinė bomba (9)

„Žmonių čia nebus, šachtos užsidarys, vanduo galbūt pakils į vandeningąjį horizontą, o...

Naujausiuose reitinguose – Nausėdos šuolis ir pasikeitusi Grybauskaitės situacija (8)

Naujausia visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad šią savaitę šimtadienį minintis prezidentas...

Vis nepasimoko: kuo baigiasi bandymas apgauti taromatą? (12)

Jau trečius metus skaičiuojanti pakuočių užstato sistema Lietuvoje stebina užsienio valstybes....

Jei norite apsivalyti organizmą, dabar – tam geriausias laikas: gydytoja Keturkienė pataria, kaip reikėtų tai daryti (13)

Sveikos gyvensenos ir mitybos konsultantė gydytoja Asta Keturkienė sako, kad mūsų sveikatai yra...

Ar telefono įkroviklį galima laikyti prijungtą prie elektros lizdo: trys mitai ir viena tiesa (5)

Iš karto pasakysime, kad prijungtą prie elektros lizdo įkroviklį laikyti galima. Begalė žmonių...

Po milžiniško gaisro Alytuje vis dar išlieka pavojus: dirba dešimtys ugniagesių, gali griūti pastatai (26)

Ugniagesiai ketvirtadienio rytą skelbia suvaldę gaisrą Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje,...

Iš viešumos dingusi Jurgita Tvarijonaitė apie dabartinį gyvenimą: niekada nesusimąsčiau, kad pokyčiai bus tokie kardinalūs (17)

Buvęs modelis Jurgita Tvarijonaitė pasinėrė į šeimyninį gyvenimą ir tapo vienu iš tų...

ŽŪM nusprendė kurti tipinius ūkius: išmėginti jėgas kaime galės vos ne kiekvienas (3)

Žemės ūkio ministerija planuoja rengti projektą, pagal kurį turi būti sukurti vadinamieji...

Erdoganui – neįprastas Trumpo laiškas ragino jį „nebūti kvailam“ (29)

Donaldas Trumpas neįprastame laiške Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui paragino jį...