Dabar, kaip ir daugelį amžių anksčiau, turguje galima sutikti daugybę skirtingų žmonių su savo gyvenimo istorijomis, bendravimo būdu, požiūriais ir kitomis išskirtinėmis savybėmis.
Turgus – tarsi gyvas organizmas, kuriame verda spalvingas, senųjų tradicijų nuspalvintas gyvenimas, kuriame atsiranda vietos kiekvienam. Tai patyrė ir Irena, kuomet pirmą kartą stojo už prekystalio su tortais ir kitokiais saldumynais.
„28 metus praleidau banke, paskutiniu metu dirbau ten poskyrio vedėja. Todėl atsidurti turguje buvo gana keista. Bet greitai pripratau ir pamėgau savo darbą bei visą turgaus gyvenimą. Čia visą dieną kažkas vyksta, ateina ir seniai pažįstami, ir nauji žmonės. Nuolatinis bendravimas su klientais ir turgaus kaimynais. Pasaugom vienas kito prekes, kai reikia, padedam, pasikalbam. Nuobodu tikrai nebūna“, – pasakojo prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusiame Centriniame Kauno turguje prekiaujanti moteris.
Jai visada patiko tikslieji mokslai, todėl Vilniaus universitete baigė teisės ir finansų mokslus ir iškart po to įsidarbino banke. Ir charakteris toks – tiesus ir aiškus, viską mėgsta sakyti kaip yra ir nevynioti į vatą.
„Kam reikia, tas prisitaiko. O bendravimui su klientais mano būdas dar nėra pamaišęs niekad. Klientas – šventas reikalas, jis visada teisus. Per tiek metų įgijau daugybę ištikimų pirkėjų, kurie jau tapę savais žmonėmis. Dėl jų ir į darbą anksčiau ateinu, dažniausiai 7 val. jau stoviu už prekystalio, nes pas mane užsuka nemažai žmonių, kurie tortą ar kokį kitą saldumyną nusiperka važiuodami į darbą. O vasarą būna, klientai vaišina savo obuoliais iš sodo ar dar kokių lauktuvių atneša. Tai, žinoma, ir pasikalbam, apie gyvenimą, apie sveikatą, orus ir visa kita“, – turgaus gyvenimo ypatumus atskleidė I. Fiodorova.
Per visus tuos metus pašnekovė ne vieno šimto, o gal net ir ne vieno tūkstančio, kauniečių ypatingas gyvenimo progas yra pavertusi saldžiomis ir džiugiomis. Pas ją kauniečiai ateina įsigyti ar užsisakyti tortų, o kartais ir šakočių ar krokembušų vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams, gimtadieniams, išleistuvėms ir kitoms šventėms.
„Kadangi pati jų negaminu, labai džiaugiuosi, kad produkcija labai kokybiška ir skani. Tai sulaukiu tikrai daug padėkų ir gražių atsiliepimų. Tai dar ir dėl to yra labai smagu čia dirbti. Jeigu nuolat sulaukčiau kokių nors priekaištų, kažin ar ilgai čia ištverčiau“, – sakė moteris.
Beje, prekyba turguje – tikrai ne vienintelė veikla, kuria I. Fiodorova užsiima gyvenime. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo ji aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Organizuoja ir lankosi įvairiuose bendruomenės renginiuose, dalyvauja rinkimų organizavime ir stebėjime. Anksčiau net ėjo seniūnaitės pareigas ir prisidėjo prie šaligatvių sutvarkymo bei vaikų žaidimo aikštelės įrengimo savo gyvenamajame rajone Šilainiuose.
„Čia, matyt, vis tas mano charakteris kaltas. Be to, savo veiklumu po nepriklausomybės atgavimo imponavo tam tikros asmenybės, tai taip ir aš įsitraukiau“, – sakė iš Plungės kilusi pašnekovė.
Na, o turgus, jos manymu, tikriausiai gyvuos tol, kol gyvi bus ir žmonės. „Ir dabar parduotuvių pilna kiekvienam po kelias prie namų. Bet žmonės specialiai atvažiuoja į turgų. Kodėl? Nes čia vyksta gyvenimas. Čia su kiekvienu gali pasikalbėti, pasitarti. O svarbiausia – tu perki pas žmogų. Ir ypač jei nuolat perki, jei tave pažįsta, tai kaip tau gali parduoti kažką negero? Todėl turgaus prekybininkas prekes visada laikys kuo šviežesnes ir kuo geresnes, kad nenuviltų savo klientų. O juk turguj konkurencija čia pat – jei kas ne taip, tuoj pirkėjas pas kitą nueis“, – pripažįsta Irena.
